Bailiu šunimi gali būti bet kokio amžiaus, dydžio ar veislės atstovas. Ši baimė gali svyruoti nuo lengvo diskomforto tam tikrose situacijose iki panikos ar netgi bandymo įkąsti. Tokie šunys dažnai ištremiami į kiemą, papildo prieglaudų gyventojų gretas ar net būna numarinami, pastebi vetvila.lt klinikos veterinarai.
Šunys instinktyviai reaguoja į situacijas, kuriose jaučiasi nesaugūs. Dauguma tiesiog sustingsta ar mėgina pabėgti, tačiau jeigu tokios galimybės nėra, nematydamas kitos išeities gyvūnas gali pulti. Išsigandęs šuo stengiasi atrodyti kuo mažesnis. Dažnai jis susikūprina, uodegą pabrunka po užpakalinėmis kojomis, ausis atlenkia atgal, įtempia kūno raumenis. Jis net gali pradėti šertis, priglusti prie žemės ar šlapintis po savimi. Jei yra tikimybė pabėgti, svorio centrą šuo paskirsto ant užpakalinių kojų. Jis gali žiūrėti į baimės šaltinį arba į šalį, žiovauti, o jo vyzdžiai bus išsiplėtę.
Baimė gali lemti agresiją
Kai kurių šunų baimė niekada neperauga į agresiją, o kiti gali bandyti gintis, jei nėra galimybės pabėgti. Dažniausiai baimė agresija virsta, kai šuo sulaukia 1 – 3 metų amžiaus. Jei užblokuoti visi pabėgimo keliai ir šuo jaučiasi atsidūręs spąstuose, jis gūžiasi, šiepia dantis, šiaušia keterą ir gali kąsti. Jei jis grybštelės, tai darys žaibiškai greitai ir iškart atsitrauks kaip galėdamas toliau nuo grėsmės. Saugokitės užspiesto į kampą šuns – geriau jam palikite kelią pasprukti.
Bailus šuo gali gyventi normalų gyvenimą, netgi tapti tarnybiniu ar terapijos šunimi – svarbu išmokti baimes kontroliuoti. Žinoma, ne visada, ypač nuolat bijančius keturkojus, galima visiškai nuo to išgydyti, tačiau daugiau ar mažiau sumažinti baimę visuomet yra galimybių.
Iš kur atsiranda šuns baimė?
Daug žmonių galvoja, kad bailus šuo buvo kaip nors kankintas. Deja, dažnai net skriausti šunys gali nepasižymėti baime, o, atrodo, tinkamai auginti bei auklėti vis tiek elgiasi netinkamai.
Bailumas neretai būna socializacijos trūkumo pirmaisiais šuniuko gyvenimo mėnesiais padarinys. Jis gali atsirasti ir dėl nemalonios patirties vadinamaisiais baimės periodais (8 – 10 sav. ir 4 mėn. amžiaus). Baimė gali turėti genetinį pagrindą – kai kuriais atvejais ji gali būti paveldima, ypač jei poruojami prasto temperamento, kokių nors psichinių problemų turintys šunys. Be to, šuniukai netinkamo elgesio gali išmokti iš bailios motinos.
Jei šuniukas nebus supažindintas su tokiais dalykais kaip netikėti garsai, ateityje jis gali supanikavęs pabėgti fejerverkų metu ir pan.
Paguoda ir lepinimas šiuo atveju netinka
Dažnai šeimininkai patys skatina šuniuką bijoti – jį lepina, po kiekvieno baimės pasireiškimo guodžia. Taip visai netyčia savininkas augintinį išmoko „baimės atsako“ – gyvūnui atrodo, jog bailus elgesys yra gerai.
Šuo bailesniu gali tapti dėl tam tikrų fizinių negalavimų. Epilepsija dažniausiai prisideda prie baimės agresijos, o skydliaukės funkcijų sutrikimai paveikia šuns nuotaiką. Gyvūnas, turintis regos ar klausos problemų, gali bijoti to, ko negali pamatyti ar išgirsti. Ausų infekcija sergantis augintinis gali tapti neįprastai jautrus garsams, o lėtinio skausmo (artrito, klubo sąnario displazijos) kankinami šunys kartais pasižymi kaprizingumu ir netoleruoja kai kurių dalykų.
Kaip kovoti su šuns baimėmis?
Šunį įsigykite tik iš patikimo veisėjo. Kai kurie augintojai tiki, kad bailios ar nervingos kalės kergimas padės jai „aprimti“. Tai klaidingas įsitikinimas, o blogiausia tokio „rūpinimosi“ pasekmė – šuniukai, kurie iš mamos probleminį elgesį gali paveldėti (arba jo išmokti). Bailaus ar pernelyg agresyvaus augintinio negalima veisti – geriausia jį kastruoti ar sterilizuoti.
Vienas iš galimų kovos su baimėmis būdų – pašalinti gyvūną iš situacijos, kuri kelia nerimą, taip pat vengti probleminių situacijų. Vis dėlto dažniausiai tai būna sunkiai įgyvendinama praktiškai.
Augintinio baimes geriausia ignoruoti. Negalima išsigandusio šuniuko apkabinti, glausti prie savęs ar guosti – nors žmogui tai natūralus elgesys, šunyčiui jis išugdys baimės elgesį, kadangi jam atrodys, jog už bailią reakciją jis bus giriamas. Jei išsigandęs 8 – 11 savaičių amžiaus šuniukas nuolat bus guodžiamas, baimė gali įsišaknyti taip giliai, kad vėliau jos nepavyks išnaikinti. Bausti šuns taip pat negalima – tai tik sukels dar didesnį stresą, be to, neverskite jo kažko daryti per prievartą. Žinoma, už gerą, tinkamą elgesį augintinį galima apdovanoti.
Dresūra bailiesiems praktiškai privaloma
Socializacija yra gyvybiškai svarbi. Šuniukai, ypač iki 16 savaičių amžiaus, turi pabuvoti įvairiausiose situacijose. Jei augintinis rodo polinkį į agresyvų elgesį, vertėtų pasikonsultuoti su dresuotoju ar šunų elgsenos specialistu.
Kiekvienas šuo turi būti dresuojamas, tačiau bailiukams tai praktiškai privaloma. Dresūra ne tik sustiprina ryšį su savininku – augintinį galima išmokyti, kaip elgtis tam tikrose situacijose. Dresuojant jautrius ar bailius šunis, rekomenduojama taikyti teigiamą motyvaciją – naudojant „tvirtos rankos“ metodą, situacija gali pablogėti.
Bailiems ar nedrąsiems šunims naudingiausia lankyti teigiamus metodus naudojančias dresūros mokyklas. Jei įsigijote suaugusį probleminį šunį, pirmas kelias savaites į užsiėmimus jo neveskite – palaukite, kol jis apsipras su jumis. Vieniems gyvūnams padeda grupiniai užsiėmimai (jei augintinis – itin bailus, kelis pirmus užsiėmimus, kol jis apsiras, gali tekti stebėti iš toliau), su kitais dirbama privačiai.
Baimę išsklaidys žaidimai
Vienas iš būdų įveikti baimę – išmokinti šunį sutelkti į jus dėmesį. Tam gali būti naudojamas skanėstas, žaislas ar balsas. Išmokyto šuns dėmesys bus nukreipiamas nuo gąsdinančio objekto, o baimės intensyvumas mažės. Svarbiausia kiekvieną kartą pasakius šuns vardą (ar kokią nors tam reikalui skirtą komandą) apdovanoti jį. Niekada nenaudokite to žodžio neigiamoje situacijoje, pvz., bausdami.
Ramybės ženklas - žiovulys
Atkreipkite dėmesį į savo kūno kalbą. Augintinis reaguoja ir į savininko emocinę būseną (ypač jei juo pasitiki). Būkite ramus ir atsipalaidavęs – sulėtinkite kvėpavimą (greitas kvėpavimas – nervingumo požymis), kalbėkite lėtu ramiu balsu, galite elgtis žaismingai. Kartais patariama pasitelkti žiovulį, kuris tarp šunų žinomas kaip raminantis signalas – jei pajutote, kad šuo nervinasi, atsisėkite šalia jo, pasisukite šonu ir kas kelias minutes nusižiovaukite.
Problemiškiems šunims gali padėti laipsniškas pratinimas prie tam tikrų situacijų, kuriose augintinis pradeda jaustis saugiai. Svarbu pradėti nuo mažų dalykų ir niekur neskubėti. Norint pagerinti šuns pasitikėjimą, sumažinti nerimą ir baimę reikia naudoti švelnius, teigiamus metodus. Procesą bandant paspartinti, rezultatas gali būti priešingas. Visada stebėkite šuns kūno kalbą – jei jis pradeda rodyti baimės, nervingumo ženklus, „darbo“ procese grįžkite iki tos vietos, kur jis bus atsipalaidavęs. Ieškokite teigiamų asociacijų su negatyvius jausmus keliančiu objektu. Kai šuo įsitempęs ar bijo, nepatartina naudoti maisto – gali būti, kad jis šuns labai nesužavės, kadangi šis gali paklusti instinktui, sakančiam, jog pilnu skrandžiu sunkiau pabėgti.
Prie žmonių pratinkite ne namuose, bet parke
Jei gyvūnas bijo tam tikrų garsų, juos galima įrašyti (arba įsigyti specialiai tam reikalui skirtų CD su jau įrašytais garsais) ir nuolat (tai yra, savaitę ar ilgiau – priklauso nuo šuns reakcijos) leisti vis garsinant, kol augintinis nekreips į juos dėmesio. Taip pat galima skatinti teigią reakciją į kai kuriuos garsus - pvz., numesti ant žemės didelę knygą ir tuo pačiu šunį girti bei su juo džiaugtis.
Jei šuo labai bijo žmonių (ypač jei baimė perauga į agresiją), pratinimą reikia pradėti nuo mažų dalykų. Pirmiausia pasodinkite šunį ramioje vietoje, kur jis galėtų ramiai sėdėti ir stebėti aplinkinį pasaulį. Ten turėtų būti šiek tiek pėsčiųjų, bet jokios minios. Puiki vieta šioms treniruotėms – ramus parkas. Jei pastebite, kad šuo baiminasi, didinkite atstumą tarp jo ir stresą keliančių objektų. Turi būti sudaryta galimybė aplinkinius matyti, tačiau nebijoti, jog šie prieis pernelyg arti (pvz., stovėti atokiau nuo tako). Jei šuo rodo baimės požymius, negirkite, nepeikite ir neguoskite jo (guodžiamas augintinis galvos, kad baimė yra teisingas atsakas) – kalbinkite jį įprastu, normaliu balsu, šitaip sumažinsite priežastį jausti nerimą.
Pagalbos teks paprašyti svečių ir nepažįstamųjų
Šie užsiėmimai turėtų tęstis 1 – 2 savaites ar net ilgiau – kol šuo supras, kad praeiviai grėsmės nekelia. Sekantis etapas – paprašyti, kad nepažįstami žmonės praeidami žiūrėtų į šunį ar duotų jam skanėstą. Kai šuo paima skanėstą, ignoruokite šį elgesį, tačiau pratimą pakartokite kelis kartus. Vėliau prie treniruočių galima prijungti pokalbį su tais nepažįstamaisiais (svarbu, kad jie nebandytų paliesti šuns ar jam ką nors sakyti). Po kurio laiko šuniui pašaliniai asmenys asocijuosis su maloniais dalykais. Greičiausiai šuo atsargumo šalia nepažįstamųjų neatsikratys, tačiau tai ir nėra bandymas paversti jį geriausiu visų draugu.
Panašus pratimas galimas ir namuose. Paprašykite, kad svečiai visiškai ignoruotų jūsų augintinį – nekalbėtų, nežiūrėtų į jį, nebandytų paliesti. Jūs taip pat turite jį ignoruoti. Tarp šuns ir svečio padėkite skanėstą. Jei šuo eina jį paimti, ignoruokite tokį elgesį, o pratimą pakartokite kelis kartus. Vėliau svečias gali skanuką laikyti rankoje (tik vėl – jokio žiūrėjimo, kalbinimo ar lietimo). Šuo judėti turi savo tempu (neskubinkite jo), negirkite, jei jis skanėstą paima ir nepeikite, jei jis to nedaro. Kol bus pastebimas progresas, tokie „žaidimai“ gali trukti savaites ar net mėnesius.
Pažintis su kitais keturkojais
Jei šuo bijo kitų savo gentainių, baimės pažinimo pratimams naudokite mažesnius draugiškus ir santykinai ramius šunis (kartais tokių užsiėmimų gali pasiūlyti kai kurios dresūros mokyklos). Kai šuo tarp jų pradeda jaustis gerai, galima prijungti didesnius, aktyvesnius keturkojus. Šis procesas gali trukti kelias savaites. Nerimą mažinti gali ir savimi pasitikintys šuns draugai. Jei šuo turi atsipalaidavusį, pasitikintį savimi draugą, pabandykite vedžioti juos kartu.
Tegul šuo namuose turi saugią vietą, geriausia - narvą. Tai itin svarbu bailiam ar nerimą kenčiančiam gyvūnui. Ir netgi labai savimi pasitikintis ir stabilus šuo dėl kokių nors priežasčių gali norėti atsitraukti į privačią vietą. Svarbu, kad šuniui narvas sukeltų teigiamas emocijas, o ne asocijuotųsi su kalėjimu.
Netinkamą elgesį gali lemti ir maistas
Kaip pagalbines priemones galima naudoti įvairius maisto papildus ar net vaistus. Tradiciniai augalai, pagerinantys nerimo, nervingumo, jaudrumo, hiperaktyvumo, baimės, kelionės ligos simptomus – kalpokės bei valerijonai. Kai kas naudoja ir imbierus ar ramunėles. Kartais veterinarai ar šunų elgesio specialistai gyvūnui gali išrašyti specialių vaistų. Jei jus tai domina kaip alternatyva, vis teik pirma išbandykite elgesio modifikacijos ar augalines priemones. Nesitikėkite, kad tabletės ar lašiukai išspręs visas problemas - geriausiai jie veikia, jei būna derinami su kitais gydymo metodais.
Šunis, kaip ir žmones, ramina malonūs kvapai.
Užsienyje populiarėja kvapnūs gėlių ekstraktai, padedantys sumažinti emocinių bei su stresu susijusių sutrikimų požymius, aromaterapija. Jokių objektyvių pranešimų apie šių priemonių veiksmingumą nėra, nors, atrodo, levandų ar bergamotės kvapo terapija kartais padeda. Šių eterinių aliejukų galima įsigyti ir Lietuvoje, jais galima patepti šuns ausų galiukus ar užlašinti ant antkaklio, kuris šuniui judant po truputį skleistų raminantį kvapą. Kai kas pritaiko ir atpalaiduojantį masažą – jo metu reikia lėtais, ilgais judesiais glostyti šuns šonus, nugarą, krūtinę ir kaklą.
Šiuo metu vis labiau populiarėja feromonai. Žinduolių patelės išskiria natūralią medžiagą – „raminimo feromoną“, kurio paskirtis yra nuraminti palikuonis. Jis nuramina šunytį stresų metu ir suteikia pasitikėjimo, kai susiduriama su svetima aplinka ar įgyjama nauja patirtis. Tyrimai parodė, kad šių feromonų suteikiamas pasitikėjimo jausmas būdingas ir suaugusiam šuniui. Sintetiniai šio feromono preparatai atrodo kaip į elektros tinklą jungiami difuzoriai ar purškiamos priemonės (rinkoje platinamos firminiu pavadinimu D.A.P.). Tai - ne stebuklas ar panacėja, tačiau eksperimentiniai įrodymai rodo, jog tai veiksminga – yra šunų, kuriems tai padeda.