Kiek teršalų lieka iš žmogaus?
Lietuvos geologijos tarnybos direktorius Jonas Satkūnas GRYNAS.lt pasakojo apie kapinių poveikį aplinkai.
„Lietuvoje, vyraujant gražiai filosofijai, kad apsisukus gyvenimo ratui kūnas suyra ir vėl sugrįžta į gamtą, jokie kapinių aplinkosauginiai tyrimai nėra atliekami, tačiau Pasaulinė sveikatos organizacija (WHO) kapines traktuoja kaip tam tikros rūšies sąvartynus“, - teigė J. Satkūnas.
WHO duomenimis, galutinai suirus apie 80 kg vyriškos lyties kūnui, lieka apie 16 kg anglies, 1,8 kg azoto, 1,1 kg kalcio, 0,5 kg fosforo, 140 g sieros, 140 g kalio, 100 g natrio, 95 g chloro, 19 g magnio, 4,2 g geležies, o likusią dalį sudaro vanduo. Tačiau yrant kūnui į žemę patenka ir eilė patogeninių mikroorganizmų – pseudomonos, enterobakterijos, lactobakterijos, streptokokai, stafilokokai ir kt.
Kūno irimas prasideda praėjus 4 min po mirties ir užtrunka iki 15-50 metų. Mikroorganizmai ilgiausiai išlieka gyvybingi esant sąlygoms, būdingoms lietuviškam dirvožemiui ir klimatui. Virusus dirvožemio dalelės sorbuoja geriau nei bakterijas, tačiau ir pastarieji yra aptinkami gruntiniame vandenyje.
Be to, kapinių aplinkos gruntiniame vandenyje aptinkami organiniai teršalai (formaldehidai, gluteraldehidai, arseno organiniai junginiai), patenkantys kartu su kūnu į žemę užkasamais laidotuvių atributais, visų pirma – su impregnuotais, poliruotais prašmatniais karstais.
Todėl, anot specialisto, WHO rekomenduoja žmogaus laidojimo vietas parinkti ne arčiau kaip už 250 metrų iki bet kurio geriamo vandens šaltinio (šulinio, gręžinio, šaltinio), ne arčiau kaip 30 m iki bet kokio atviro vandens telkinio ir 10 m iki uždaros drenažo sistemos.
„Tuo tarpu, pagal Lietuvos respublikos žmonių palaikų laidojimo įstatymą ir kapinių tvarkymo taisykles nustatyta kapinių tvarkymo ir priežiūros tvarka bei institucijų kompetencija, tačiau vietos kapinėms parenkamos neatsižvelgiant nei į geologines ir hidrogeologines sąlygas, nei į poveikį aplinkai ir, tuo pačiu - likusiems gyviesiems“, - aiškino J. Satkūnas.
Kapinės teršia vandenį
Lietuvos geologijos tarnybos Hidrogeologijos skyriaus vedėjas Kęstutis Kadūnas teigė, kad gerti vandenį iš kapinių būtų labai neatsakinga.
„Lietuvoje nėra atlikti kapinio poveikio gruntui ir požeminiam vandeniui tyrimai. Tačiau kitų šalių mokslininkai yra nustatę, kad kapinių teritorijos gruntiniame vandenyje cheminių medžiagų yra iki 5 kartų daugiau nei už jų“, - teigė K. Kadūnas.
Anot specialisto, kapinių poveikis yra tikrai didelis, bet lokalus: „Jis, priklausomai nuo geologinių – hidrogeologinių sąlygų gali būti fiksuojamas iki 50-100 m. nuo kapinių. Geriamojo vandens šaltiniams apsaugoti dėl galimo kapinių poveikio yra draudžiamas kapinių įrengimas antrojoje vandenviečių apsaugos juostoje. Neretai kapinėse yra įrengti kastiniai šuliniai. Jų vandenį naudojame kapams laistyti, tačiau tokį vandenį bandyti gerti yra labai neatsakinga.“
Anot jo, taip mūsų organizmą gali pasiekti ligų sukėlėjai. Ir paragavus tokio vandens galima rimtai susirgti.
Virusai lieka gyvybingi daug metų
Lietuvos geologijos tarnybos Taršos poveikio vertinimo poskyrio vyriausioji specialistė Virgilija Gregorauskienė anksčiau GRYNAS.lt teigė, kad nuo kapinių gali sklisti ne tik tarša, bet ir ligos.
„Yra griežtos WHO rekomendacijos, tačiau Lietuvoje jų nesilaikoma. Aukščiausio gruntinio vandens pakilimo metu tarp kūno ir vandens turėtų būti mažiausiai metras. O pas mus žmonės laidojami į vandenį. Taip yra Šiauliuose, Kaune. Tai teisiškai nėra apibrėžta. Išeina paradoksali situacija. Atrodo, kad afrikiniu kiaulių maru susirgusios kiaulės geriau palaidojamos nei žmogus“, - sakė specialistė.
Jos teigimu, esant tokiai situacijai susidaro teorinės prielaidos tokiai taršai patekti į šulinius, ji gali pasiekti ir paviršinius vandenis.
„Suprantama, kad sklinda ne tik biologinė tarša, bet ir ligos. Impregnuoti karstai taip pat skleidžia taršą. Žmogaus kūnas suyra per maždaug 25 metus, bet ligų sukėlėjai ir tarša išlieka žymiai ilgiau. Viskas priklauso nuo gamtinių sąlygų. Virusai ir bakterijos yra kur kas gyvybingesni negu mes. Pirmiausia žmogus yra aerobinėmis sąlygomis. Tam reikia deguonies. Tik vėliau jis pradeda irti anaerobinėmis sąlygomis. Bet jei kūnas patenka į vandenį, tai jau anaerobinės sąlygos, ir irimas sustoja“, - yra sakiusi V. Gregorauskienė.