Ateities medžiagos
Vilniaus dailės akademijos Kostiumo katedros vedėja profesorė Jolanta Vazalinskienė teigia, jog visų mūsų drabužinėse vyks dideli perversmai. Kuriamos naujos medžiagos, iš kurių siuvami drabužiai bus ne tik patvarūs, bet ir lengvai prižiūrimi. Yra prognozuojama, jog per ateinantį dešimtmetį įsivyraus nanotechnologijų audiniai. Šie pluoštai apdorojami specialiomis medžiagomis ir bus nepralaidūs vandeniui. Taip pat drabužiai sulaikys išorinę drėgmę, išgarins kūno drėgmę, neleis kūnui prakaituoti, šildys bei nepraleis vėjo.
Naujosios technologijos kuriant audinius taikomos tam, kad būtų galima sumažinti gamtinius išteklių poreikį – sparčiai mažėja vilnos, medvilnės ir kitų žaliavų kiekis gamtoje. Naujosios kartos audiniai bus ilgaamžiškesni, todėl drabužių reikės mažiau. Tokiu būdu prisidėsime prie gamtinių resursų išsaugojimo. Ir tokiu būdu mažės į sąvartynus patenkančių atliekų kiekis.
O dabartinės medžiagos, anot mokslininkės, ateityje gali būti neįperkamos.
Medvilnė
Iš pažiūros toks nekaltas audinys kaip medvilnė yra vienas didžiausių žemės resursų eikvotojų. Medvilnei užauginti reikalingas didelis kiekis vandens. Teritorijos, kuriose auginamas šis augalas, dažniausiai nėra ypatinai drėgnos, todėl sunaudojama labai daug vandens resursų, kad šis augalas turėtų palankias sąlygas augti. Didelis auginamos medvilnės plotas labai alina dirvožemį. Jame sumažėja organizmų bei organinių medžiagų ir palaipsniui jis druskėja. Pastarasis dalykas taip pat nutinka dėl drėkinimo praktikos regionuose, kuriuose yra riboti vandens ištekliai.
Medvilnės monokultūra skatina šiuo augalu mintančių vabzdžių veisimąsi. Kadangi auga parazitų kiekis, didėja žemės ūkio chemikalų naudojimas. Visas šis poveikis galėtų būti visiškai kitoks, jei atsižvelgtume į praktikos intensyvumo lygį ir aplinkos jautrumą. Galimos alternatyvos: organiškai užauginta medvilnė, kurios augimo metu nėra naudojami įvairūs pesticidai ir trąšos bei natūraliai drėkinama žemė.
Vilna
Vilna – gyvulinės kilmės pluoštas, priskiriamas prie natūralių audinių. Šios medžiagos auginimas priklauso nuo avių, jų kiekio, mitybos bei regiono, kuriame yra auginamos. Siekiant apsaugoti avis nuo ligų, jos yra maitinamos nuo vabzdžių purkštu pašaru. Tik naudojant insekticidus galima apsaugoti avių bandą nuo susirgimų, tačiau jie žaloja net tik gyvūnų, bet ir žmonių nervinę sistemą.
Tai kenkia ne tik ekosistemai, bet ir žmonių sveikatai. Buvo bandyta insekticidus pakeisti kitu chemikalu – cipermetrinu, tačiau jis buvo 1000 kartų kenksmingesnis aplinkai ir didino vandens taršą. Galimos alternatyvos: ieškoti vilnos, kuri būtų auginama ir perdirbama sertifikuotose gamyklose.
Šilkas
Šilko audinys gaminamas iš šilkaverpių lėliukių. Didžiąją rinkos dalį sudaro šilkas, pagamintas iš šilkaverpių, kurios minta šilkmedžio lapais, auginamais specialiomis sąlygomis. Šilkaverpių vikšrai labai jautrūs, todėl šilkmedžių lapai atrenkami rankomis. Tačiau patiems medžiams reikalingos trąšos bei pesticidai, o vikšrams chemikalai gali pakenkti. Tokiu atveju yra naudojami tam tikri pesticidai, kurie nekenkia vikšrams, tačiau turi įtakos dirvožemiui. Šilko auginimo ir perdirbimo informacija yra neviešinama nuo senų laikų iki šių dienų, todėl nelengva ištirti tikrąjį šios medžiagos auginimo poveikį gamtai.
Per pastaruosius 15 metų sintetinių audinių gamyba stipriai išaugo. Šiandien pasaulyje medvilnė gali konkuruoti su sintetiniu audiniu – poliesteriu. Kuris iš jų sunaudoja daugiau gamtinių išteklių, sunku pasakyti, mat kiekvienos medžiagos gamybinis procesas skiriasi ir todėl jų sąnaudas sunku palyginti. Tačiau spėjama, jog dabartinė sintetika – ne geriausias sprendimas siekiant apsaugoti gamtą. Tikimasi, jog ateinantį dešimtmetį bus sukurta aplinkai draugiškų pluoštų, kurie pakeis ir savo praktiškumu bei gera išvaizda tikrai aplenks dabartines naturalias medžiagas.