Pribloškiantis vaizdas: ūkininkas į ežerą tekino ir srutas, ir fekalijas

Tai, kad mūsų vandens telkiniai teršiami, nėra didelė naujiena nei aplinkosaugininkams, nei sąmoningesniems piliečiams. Tačiau praeitą ketvirtadienį poilsiautojų akyse Bridvaišio ežere (Kelmės r.) atsivėręs srutotekis pribloškė visus.

Teršalai atvedė į ūkį

Kaip pasakoja liudytojai, pirmiausia besipliuškenančiųjų Bridvaišio ežere netoli to paties pavadinimo piliakalnio nosis ėmė riesti aitrus srutų dvokas. Ėmę atidžiau dairytis jie pamatė į ežerą almantį srutų upeliuką. Jis sroveno toje vietoje, kur krykštavo ir taškėsi vaikai. Pašiurpę nuo reginio, poilsiautojai patraukė srutų upeliu aukštyn, kad surastų vietą, iš kurios jis atiteka. Toli keliauti nereikėjo: jau kitapus kelio, vedančio į „Sedulą“, esantis melioracijos griovys buvo gausiai maitinamas srutomis iš ūkininko Juozo Šivickio sodybos. Iš to melioracijos griovio srutos ir tekėjo į Bridvaišio ežerą.

„Net savo akimis negalėjome patikėti tuo, ką matėme: iš Šivickio tvarto srutų duobės elektros varikliu į griovį buvo pumpuojamos srutos. Pamatęs, kad mes aparatūra fiksuojame nusikaltimą, sodybos šeimininkas ištraukė siurblį, numetė žarną ir ėmė varyti mus iš teritorijos, girdi, dinkit iš privačios valdos. Pradėjo aiškinti, kad jokio siurblio nė nebuvo“, – pasakojo viena įvykio liudytojų Ona Pocienė.

Tekėjo upeliais

Išgirdę pilietiškai nusiteikusios visuomenės atstovų pagalbos šauksmą, į ūkininko J.Šivickio kiemą, esantį beveik ant Bridvaišio ežero kranto, atskubėjo aplinkosaugininkai, Šiaulių regiono aplinkos apsaugos departamento Kelmės agentūros vadovas Darius Laurinavičius ir vyr. specialistas Almantas Gajauskas. Vaizdelis ir juos pribloškė, nors jie neberado nei veikiančio elektros siurblio, nei į griovį nutiestos srutotekio žarnos.

Srutos iš Šivickių rezervuaro tekėjo laisvai, be jokių trukdžių. Šalia riogsojo mėšlo krūva, kuri, merkiama dažno ir gausaus šių metų lietaus, nuolat didino srutų ežeriuką. O kad jis netaptų grėsmingai didelis, buvo padarytas griovelis to paties melioracijos griovio link. Tiesa, Rima Šivickienė sakė, kad griovelį išmynė gyvuliai – tipeno, tipeno tvoros pakraščiu, kol griovį išmynė. Protingi Šivickų gyvuliai, nes griovelio gale dar ir duobę „iškasė“.

Aplinkosaugininkai atkreipė dėmesį ne tik į srutų ežerėlį, bet ir į melioracijos griovį verčiamas šiukšles.

Srutvežis be rato

Sodybos savininkas J.Šivickis neneigė elektros varikliu pumpavęs srutas, bet teigė, kad jas nukreipęs ne į melioracijos griovį, o „į štai tą cisterną“. Ir dabar netrukus vėl pumpuosiąs, nes srutos jau liejasi per kraštus. Bet aplinkosaugininkas Almantas atkreipė dėmesį, kad toji cisterna – be vieno rato ir panašu, jog seniai ja bevažiuota. „Ai, pakeisim tą ratą“, – numykė srutyno savininkas Juozas.

Šiurpą kėlė ir tai, kad apie srutų rezervuaru vadinamą teršalų ežerėlį nebuvo jokio užtvaro, net jokios įspėjamosios juostos, kad čia galima ir prasmegti, jei sugalvotum tą „balą“ perbristi.

Aplinkosaugininkai sakė, kad čia būtini net ne įspėjamieji ženklai, o apsauginiai pylimai, kurie sulaikytų srutų nutekėjimą. „Ir virš mėšlo krūvų būtinas stogelis, juk lietūs mėšlą plauna, todėl didėja tarša“, – seną ūkininką mokė jaunas aplinkosaugininkas. „Gerai, padarysiu ir stogelį“, – sutiko J.Šivickis, be to, itin nuolankiai žadėjo ir griovelį užlyginti, ir šiukšles iš griovio išrinkti.

Fekalijos – į tą patį griovį

Aplinkosaugininkams Šivickių kieme parūpo ir buitinės nuotekos, fekalijų duobė. Sodybos „paradinėje pusėje“ žolele apžėlęs kanalizacijos dangtis tarsi rėkte rėkė, jog jis čia seniai riogso visų užmirštas ir nenaudojamas. Jį pakėlęs aplinkosaugos vyr. specialistas A.Gajauskas konstatavo: „Štai ir vamzdelį turime...“ Ir pati duobė aplinkosaugininkams atrodė esanti be dugno, nes kad ir kiek ją baksnojo pagaliu, kieto dugno nerado. „Kur tas vamzdis veda?“ – klausė aplinkosaugininkai J.Šivickio.

„Nežinau. Per šitiek metų ką ten atsiminsi. Užkimšiu tą skylę, tikrai užkimšiu“, – vėl žadėjo sodybos šeimininkas. „Žinoma, kad užkimši. Privalėsi užkimšti. Bet dabar parodyk, kur duobės turinys išteka, arba kviesime laboratoriją, kuri tai nustatys. O tau už šią paslaugą reikės susimokėti. Ir tai kainuos tūkstančius. Tad geriau kalbėkime vyriškai“, – sakė A.Gajauskas.
Ir ūkininkui nebeliko nieko kito, kaip pavedėti nekviestus, bet labai smalsius svetelius keletą metrų iki krūsnies pakelėje. O nuo čia po keliu buvo nuvesta pralaida į tą patį melioracijos griovį ir... į Bridvaišio ežerą.

Visų nuomonės sutapo

Tytuvėnų regioninio parko direktorius Vytautas Stonys tvirtino, kad šį ūkininką reikėtų bausti griežčiausia bauda. Tam pritarė ir Tytuvėnų seniūnas Romas Čerkauskas, eiliniai tytuvėniškiai, kuriems gana ilgą laiką buvo mįslė, iš kur atsiranda ežere plaukiojančios fekalijos. Tuomet akys krypo į „Sedulos“ poilsio zoną, kurią dėl poilsiautojų keliamo triukšmo net atitinkamos tarnybos „šukavo“, bet jokių pažeidimų nerado, o fekalijos lyg niekur nieko plaukiojo toliau. Tiesa, kai kurie tytuvėniškiai jau tada pirštu rodė į J.Šivickio ūkį ir siūlė jį patikrinti, bet kažkodėl niekas to nepadarė. Jau prieš keliolika metų Vytautas Mačiūnas neabejojo, iš kur į Bridvaišį patenka teršalai, bet jo įtarimai atitinkamų tarnybų nesudomino.

J.Šivickis aplinkosaugininkus tikino, kad fekalijas iš duobės išveža kartą per mėnesį. Bet paprašytas parodyti tai įrodančius dokumentus, paslaugos teikimo kvitus tik tyliai skėstelėjo rankomis. „Jis net negali sakyti, kad savo transportu išveža, nes negalima bet kur fekalijų išpilti, o tam skirtoje vietoje gali pilti tik „Kelmės vanduo“, – tvirtino seniūnas R.Čerkauskas. UAB „Kelmės vanduo“ paslaugų užsakymo žurnale nė vienas iškvietimas pas J.Šivickį neužregistruotas.

Aplinkosaugininkai pasiliko skaičiuoti gamtai padarytą žalą ir surašyti nurodymų, kuriuos ūkininkas privalės įvykdyti. Nacionalinė mokėjimo agentūra taip pat pažadėjo išnagrinėti šį atvejį ir, jei J.Šivickis nusižengė paramos gavimo taisyklėms, kirsti per kišenę. Pilietiškai nusiteikę ir rimtai supykę tytuvėniškiai pažadėjo kontroliuoti, ar tarnybos savo darbą atliks iki galo.