Jūrinis erelis – didžiausia Lietuvoje perinti plėšriųjų paukščių rūšis. Suaugusio erelio išskleistų sparnų plotis gali siekti iki 2,5 m. XIX a. viduryje jis dar buvo įprastas Lietuvos miškų paukštis, tačiau vos per kelis vėlesnius dešimtmečius padėtis labai pasikeitė. Dėl paukščių naikinimo, miškų kirtimo, o vėliau ir dėl pesticido DDT naudojimo šis erelis išnyko ne tik Lietuvoje, bet ir daugelyje kitų šalių.
Iki XX a. pabaigos nebuvo žinių apie jų perėjimą Lietuvoje. Jūriniams ereliams išlikti ir atsikurti padėjo apie 1970 m. Skandinavijos šalyse pradėti apsaugos darbai, taip pat draudimas naudoti aplinkai pavojingus pesticidus. Per kitus du dešimtmečius ereliai pradėjo palaipsniui grįžti į teritorijas, kuriose jie buvo paplitę. Po ilgos pertraukos 1987 m. jūriniai ereliai vėl sėkmingai išaugino jauniklius pietų ir vakarų Lietuvoje. Naujausių mokslinių tyrimų duomenimis, dabar šalyje gyvena apie 90–100 jūrinių erelių porų.
Saugomi, bet nesaugūs
Jūrinis erelis mūsų šalyje saugomas, įrašytas į Lietuvos raudonąją knygą. Veisimosi metu nuo vasario 1 d. iki rugsėjo 1 d. aplink jų lizdus 200 m atstumu draudžiami visi kirtimai ir medienos traukimas. Kitu metu leidžiami tik ugdomieji ir sanitariniai kirtimai. Jis taip pat saugomas visose Europos Sąjungos šalyse. ES Paukščių direktyva įpareigoja valstybes nares jūrinio erelio apsaugai steigti saugomas teritorijas ir užtikrinti gerą šių paukščių apsaugos būklę.
Jūriniams ereliams veistis būtini seni, galingi medžiai, pajėgūs išlaikyti didelį lizdą. Tokie medžiai dažniausiai auga brandžiuose miško sklypuose, kurie pagal taisyklėse nustatytą kirtimo amžių gali būti nukertami plynai. Plotų su tinkamais lizdui krauti medžiais nėra daug šalies miškuose, todėl kartais jūriniai ereliai lizdus sukrauna plynose kirtavietėse paliktuose senuose medžiuose. Vis dėlto net kirtavietėse įsikūrę ereliai negali būti saugūs.
Lizdas „išgaravo“
VšĮ Gamtosaugos projektų vystymo fondas 2003 m. pradėjo įgyvendinti jūrinių erelių apsaugos projektą Lietuvoje. Jis vykdomas jau dešimtus metus. Fondo specialistai Deivis Dementavičius ir Saulius Rumbutis kasmet patikrina daugiau nei 150 natūralių ir apie 100 dirbtinių lizdų. Nuo 2006 m. jie kasmet kontroliavo Prienų rajono Švenčiaviškio miško 14 kvartale atželiančioje kirtavietėje sukrautą jūrinių erelių lizdą. Dar pernai šiame lizde ereliai sėkmingai perėjo ir užaugino 2011 m. rugsėjį miško valdą nupirko medienos prekybos įmonė, kuri pradėjo rengti reikiamus dokumentus kirsti gretimą miško sklypą. Lizdas tapo kliūtimi naujųjų miško savininkų planams, nes miško kirtimų taisyklės draudžia plynus kirtimus 200 m atstumu aplink jį.
Sužinojęs apie valdoje esantį jūrinio erelio lizdą, 2012 m. sausio 25 d. Prienų aplinkos apsaugos agentūros inspektorius, išduodantis leidimą miško kirtimo darbams, nuvyko į mišką. Kartu su apžiūroje dalyvavusiais Šilavoto girininkijos girininku ir Nemuno kilpų regioninio parko specialistu išvaikščioję kirtavietę rado tik prieš kelis mėnesius nupjautą gluosnį, kuriame nelikę jokių lizdo buvimo žymių. Nustatyta, kad tai tikrai tas medis, kuriame buvo jūrinio erelio lizdas.
Kirtavietėje paliktame sename gluosnyje sukrautas didelis lizdas buvo puikiai matomas dideliu atstumu. Jį žinojo miškininkai, medžiotojai ir kiti miške apsilankantys žmonės, bet ne naujieji miško savininkai. Valdą nupirkusios įmonės direktorius teigė, kad rengiant miško kirtimo projektą ir apžiūrint miško sklypus nebuvo jokio medžio su lizdu, be to, miškotvarkos dokumentuose toje vietoje nepažymėta saugomo paukščio lizdavietė. Jis taip pat tvirtino, kad nėra lizdo buvimą įrodančio dokumento, todėl nėra pagrindo juos kaltinti tyčiniu lizdinio medžio sunaikinimu ir nėra priežasties neišduoti leidimo kirsti mišką.
Rezultatas keistas. Ne vienas ir ne du liudininkai gali patvirtinti, kad lizdas tikrai buvo, tačiau nėra formalaus, dokumentais patvirtinto įrodymo, kad tai faktas. Mišką nupirkusios įmonės vadovas tvirtina, kad lizdo nebuvo, bet lizdinis medis nupjautas.
Pirmąkart sunaikintas tyčia
„Tai pirmas mums žinomas tyčinis jūrinio erelio lizdo sunaikinimas, nors šiuos paukščius tiriame jau 10 metų. Peržvelgiau lauko darbų užrašus ir suskaičiavau net 38 atvejus, kai su miškininkais sprendėme įvairias kilusias problemas. Visais atvejais radome ereliams palankų sprendimą. Visada buvo atsižvelgiama į valstybiniuose miškuose įsikūrusių jūrinių erelių poreikius ir miško naudojimo ribojimus aplink lizdus: atsisakoma suplanuotos kirtavietės, sustabdomi kirtimo darbai. Pavyzdžiui, Kaišiadorių miškų urėdijos miškininkai, sužinoję, kad pradėjo kirsti sklypą, kuris yra greta užimto jūrinio erelio lizdo, tuoj pat sustabdė visus darbus ir iki rudens paliko jau nukirstą medieną“, – teigia VšĮ Gamtosaugos projektų vystymo fondo specialistas D. Dementavičius.
Iš šio įvykio nesudėtinga išpūsti dar vieną rėksmingą istoriją apie tai, kaip naikinama Lietuvos gamta ir kaip blogai naudojami VISI privatūs miškai, bet tai ne šio straipsnio tikslas. Šitaip jūrinio erelio lizdavietė buvo sunaikinta pirmą kartą per 10 metų, bet negalima į tai numoti ranka, nes kalbame apie paukščius, kurių šalyje peri tik 90–100 porų.
Neturime būti abejingi
Net pavieniai įstatymų, taisyklių ignoravimo atvejai apjuodina visus be išimties miško savininkus ir medienos verslo įmones. Būtent dėl jų vis labiau įsigali nuomonė apie blogai tvarkomus ir prižiūrimus privačius miškus. Tačiau tai susiję ne vien tik su reputacija. Žiniasklaidoje paviešinti neteisėti kirtimai galiausiai lemia miškų kontrolę vykdančių institucijų veiklos pokyčius. Nevisi jie naudingi gamtai, o miškų kontrolės pareigūnams ir sąžiningam verslui tai – nauji reikalavimai, papildomi patikrinimai, ilgesnė leidimų gavimo trukmė, neplanuotos išlaidos.
Neverta tikėtis, kad visas problemas privačiuose miškuose gali išspręsti ūkinę veiklą kontroliuojantys inspektoriai. Lietuvoje 2012 m. pradžioje buvo beveik 250 tūkst. privačių miško valdų. Neįmanoma ir nereikia kiekvienai valdai paskirti inspektorių, kuris budriai sektų visus savininko darbus miške. Miško savininkai patys gali išspręsti daug problemų ir išvengti nepelnytų neigiamų etikečių ar veiklos suvaržymų. Geri kaimyniški ryšiai tarp gretimų valdų savininkų, jų dalyvavimas kertant mišką, geros žinios apie valdą, konsultavimasis su specialistais prieš sudarant pirkimo sandorį dėl valdoje esančių lizdų ir t. t. galėtų palengvinti gyvenimą ne tik privačių miškų savininkams, bet ir saugomiems plėšriesiems paukščiams.