Prieš kelis metus į užmiestį išsikėlę žmonės grįžta į miestus

Prieš keletą metų suaktyvėjusias individualių namų statybas užmiestyje sustabdė krizė. Šiuo metu, kaip teigia Vilniaus Gedimino technikos universiteto Urbanistikos katedros vedėjas Sigitas Čereškevičius, stebimas atvirkštinis procesas - žmonės grįžta į miestus.

Pašnekovo teigimu, priklausomai nuo miesto statuso, vaidmens gyvenamųjų vietovių sistemoje, gyvenamosios teritorijos užima 60-80 proc. miesto teritorijų. Lietuvoje vienam miesto gyventojui tenkanti gyvenamojo ploto kvadratūra – 23,6 kv. m (2009 m. duomenimis) – yra gerokai mažesnė nei išsivysčiusių Europos valstybių miestų. Pavyzdžiui, Ciuriche, Ženevoje, Lozanoje šis rodiklis siekia daugiau kaip 36,5 kv. m, Berne, Kopenhagoje – apie 44 kv. m.

„Tai rodo, kad mūsų miestuose dar turėtų statytis namai, skirti įvairiems visuomenės sluoksniams, tačiau, ko gera, finansinės galimybės neleidžia gerinti gyvenimo sąlygų daugeliui žmonių. Pas mus praktiškai nėra tikrosios vidurinės klasės, kurios atstovai yra pagrindiniai individualių gyvenamųjų namų statytojai, o jaunų žmonių menkos pajamos neleidžia jiems įsigyti perspektyvų, didesnio ploto būstą. Šiuo metu ypač paklausūs vieno ir dviejų kambarių mažo ploto butai“,- teigė architektūros profesorius.

Viena iš miestų kaitos tendencijų susijusi ir su miestiečių kėlimusi į užmiestį. Prieš keletą metų ji buvo populiari ir Lietuvoje, tačiau dabar pastebima netgi atvirkštinė tendencija – išsikėlę žmonės grįžta į miestus.

„Visada bus žmonių, kurie norės gyventi užmiestyje. Tačiau pas mus visuomenė dar nėra subrendusi iki užsienio standartų. Ten užmiestyje paprastai gyvena vyresnio amžiaus žmonės, kurie užaugino vaikus, patys yra padarę karjerą ir gauna neblogus atlyginimus, gali pasistatyti namą bei turėti kelis automobilius ir nori gyventi ramioje, švarioje aplinkoje.

Kita kategorija užmiesčio gyventojų – labai turtingi žmonės, todėl vienas šeimos narys gali nedirbti ir prižiūrėti bei vežioti vaikus arba jie gali pasamdyti tam papildomų pagalbininkų. Mat socialinės ar aptarnavimo infrastruktūros tokiuose periferiniuose rajonuose nėra. Užsienio valstybėse užmiestyje gyvenantys žmonės neretai turi butus ir mieste, kad prireikus galėtų juose likti.

Tuo tarpu Lietuvoje jaunos šeimos pirkdavo palyginti pigų sklypą ir statydavosi kuklų būstą, bet nesant normalios susisiekimo ir aptarnavimo infrastruktūros joms sunku taip gyventi. Juolab kad dauguma jaunų šeimų nėra tokios turtingos, statėsi būstus paėmę kreditus iš banko. Esant sudėtingoms ekonominėms sąlygoms, daugelis jų neįgali bankams atsiskaityti. Todėl nemaža dalis jaunų šeimų pardavinėja šiuos būstus ir grįžta į miestą“, - aiškino S. Čereškevičius.

Pašnekovo manymu, siekiant gerinti gyvenimo sąlygas mūsų miestų gyventojams, vieną svarbiausių vaidmenų šiame procese turėtų vaidinti valstybės ekonominė politika, užtikrinanti palankias žmonių materialines sąlygas, skatinanti gerinti gyvenamąsias sąlygas bei diegti naujas technologijas, įsisavinti atsinaujinančias energijos rūšis. Tuo tarpu savivaldybės turėtų investuoti realias, o ne deklaruojamas investicijas į viešąją socialinę infrastruktūrą, gatves.

„Kol nebus kompleksinio minėtų klausimų sprendimo, nėra ko tikėtis ryškių teigiamų pokyčių, aprūpinant mūsų miestiečius ekonomiškais, ekologiškais šiuolaikiniais būstais, tenkinančiais kiekvienos šeimos poreikius, bei sveika ir racionaliai išplėtota socialine gyvenamąja aplinka.“,- dėstė savo poziciją VGTU Urbanistikos katedros vedėjas.