Kasmet trečiąjį rugsėjo savaitgalį Lietuvoje švenčiama Miškininko diena. Šią dieną pagerbiama miškininko profesija, prisimenama miško svarba, o smalsieji ir suskaičiuoja miško teikiamą naudą.
„Simonas Daukantas apie neįžengiamų Lietuvos miškų ir girių didybę prieš kelis šimtus metų rašė ne veltui. Mes iš tiesų galime didžiuotis miškais – turime unikalių ąžuolynų, vertingų, saugomų miškų, turime retai žmogaus lankomų vietų. Kiekvienam mūsų miškas – vieta poilsiui, stiprybės šaltinis, - teigia Privačių miško savininkų asociacijos direktorius Rytis Kuliešis – Svarbu žinoti, kad visi fiziniai asmenys turi teisę laisvai lankytis privačiuose miškuose, rinkti juose vaistažoles ir vaistinę žaliavą, skinti vaisius, riešutauti, uogauti ir grybauti.“
Tačiau pašnekovas pažymi, kad miškas taip pat yra pelninga ūkio šaka. Vyriausybė patvirtino programą, kurioje numatyta ir ateityje plėsti savanorišką miškų aplinkosaugą, tobulinti miškotvarką, daugiau miško kirtimo atliekų panaudoti biokurui, siekti didesnio miškų ūkio ekonominio efektyvumo.
Lietuvos miškai užima trečdalį šalies teritorijos. Apie trečdalį šalies miškų valdo privatūs savininkai. Lietuvoje yra daugiau kaip 245 tūkst. miško savininkų, kurie valdo 803 tūkst. hektarų miško. Planuojama, kad pabaigus žemės reformą privatūs miškai sudarys pusę visų miškų ploto.
Visuose privačiuose miškuose sukaupta 196 mln. kubinių metrų medienos. Kasmet priauga apie 7 mln. kubinių metrų medienos. Privatūs miško savininkai kasmet nukerta apie 5 mln medžių, pagamina apie 3 mln. kubinių metrų žaliavinės medienos. Vidutinis privačių miškų medynų amžius yra 51 metai.
Preliminariais skaičiavimais, Lietuvoje būtų įmanoma panaudoti ir 2 mln. kubinių metrų medienos atliekų (kelmų, viršūnių, šakų). Iš jų pagamintas biokuras leistų patenkinti trečdalį centralizuotai tiekiamos šilumos poreikio. Šiluma atpigtų 10-15 procentų.
„Nepamirškite pasveikinti miškininkų, nes jie prižiūri ne tik finansinius, bet ir dvasinius šalies turtus. Tai atsakingas ir sunkus darbas“, - sako R. Kuliešis.
Biokuro nauda
Pagrindiniai energijos šaltiniai šiuo metu yra nafta, gamtinės dujos ir anglis, tačiau jie sparčiai senka, o iš jų pagaminta energija nuolat brangsta. Deginant iškastinį kurą, į atmosferą išsiskiria daug pavojingų žmogaus bei gyvūnų sveikatai cheminių junginių, ore sparčiai daugėja anglies dvideginio, o tai didina šiltnamio efektą. Pasaulio šalys, tarp jų ir ES, pasirašydamos Kioto protokolą, įsipareigojo iki 2012 m. anglies dvideginio emisiją sumažinti 13 proc., palyginti su 1990 m. Lietuvai tapus ES nare, mes taip pat privalėsime vykdyti šiuos įsipareigojimus.
Nauji energijos šaltiniai
Europos Komisija priėmė direktyvą, pagal kurią elektros energija ES šalyse iš atsinaujinančios energijos šaltinių 2010 m. turi sudaryti 22 proc.
Tam tikslui įgyvendinti skiriama 165 mlrd. EUR (569,3 mlrd. Lt), iš jų bioenergetinei programai – 84 mlrd. EUR (289,8 mlrd. Lt). Europos Parlamentas šį pavasarį patvirtino direktyvą, kurioje numatyta benziną ir dyzeliną palaipsniui keisti biokuru. Ne mažiau kaip 2 proc. vartojamo benzino ir dyzelino iki 2005 m. turi būti pakeista augalinės kilmės degalais. Šis santykis 2010 m. turi išaugti iki 10 proc.
Lietuvoje jau 2005 m. biodegalais privalėsime pakeisti apie 10 tūkst. t benzino ir apie 15 tūkst. t dyzelinių degalų. Biodegalų gamyba privalės plėstis ir 2010 m. biokuru turėsime pakeisti apie 40 tūkst. t benzino ir apie 70 tūkst. t dyzelinių degalų. Bioetanolį arba dehidratuotą 99,5 proc. etilo alkoholį mūsų sąlygomis realiausia gaminti iš vietoje išaugintų grūdų, o biodyzeliną - iš rapsų ar kitų aliejinių augalų.
Perspektyva
Įgyvendinus ES direktyvą Lietuvoje, jau 2005 m. bioetanoliui gaminti būtų panaudota 30 tūkst. t grūdų ir per 45 tūkst. t rapsų sėklų. Kiekvienais metais šie kiekiai turėtų didėti. Po 5 metų bioetanolio gamybai reikėtų 120–130 tūkst. t grūdų. Tai toks pat kiekis, kokį šiemet rengiasi supirkti (ir su nuostoliais parduoti) Žemės ūkio ir maisto produktų rinkos reguliavimo agentūra.
Biokuro gamybai nereikia didelio baltymingumo grūdų - tinka dirvai, tręšimui bei augalų apsaugai mažiau reiklūs javai (rugiai bei kvietrugiai). Tad augintojai gerą grūdų derlių galėtų užauginti su mažesnėmis sąnaudomis. Metinis rapsų poreikis biodyzelino gamybai per minėtąjį laikotarpį išaugtų iki 210–230 tūkst. t. Tuomet, norint apsirūpinti savos gamybos rapsais, vien tik biokuro pramonei jų reikėtų apsėti per 100 tūkst. ha (šiemet deklaruota 67 tūkst. ha). Vietoje perteklinių kviečių pasėlių galėtų plėstis rapsų plotai.
Nauda žemdirbiams
Rapsų perdirbimas Lietuvoje kol kas nėra pakankamai išplėtotas. Vienintelė maistinio aliejaus iš rapsų gamykla AB “Obelių aliejus” bankrutavo iš dalies dėl nepalankios vyriausybės politikos. Jau pernai ši gamykla labai mažai supirko rapsų ir beveik nieko nebegamino. Žemdirbiai iki šiol nežino, ar ši įmonė atnaujins savo gamybinę veiklą. Jei ši įmonė nepradės veikti, beveik visą rapsų derlių reikės eksportuoti. Eksportas valstybei naudingas, tačiau rapsai kol kas yra deficitinė žaliava, ir kuo daugiau mes jos išvežame, tuo daugiau darbo vietų, pelno, vertingų išspaudų ir šalutinių gamybos produktų prarandame. Mažeikių r. baigiama statyti biodyzelino gamykla AB “Rapsoila”. Jos metinis perdirbimo pajėgumas - apie 30 tūkst. t rapsų sėklų. Tikėtina, kad ši įmonė greitu laiku sugebės išplėtoti numatytą gamybos našumą ir supirks iš augintojų rapsus, o gyvulių augintojams pateiks baltymingų pašarų.
Žemdirbius džiugina tai, kad Lietuvoje pradeda steigtis vis daugiau biokuro gamybos įmonių, kurios ketina naudoti vietoje užaugintą žaliavą.
Biokuro gamyba bei naudojimas žemdirbiams būtų labai naudingas:
- būtų išlaikytos esamos ir sukurtos naujos darbo vietos Lietuvos kaime;
- padidėtų žemdirbių pajamos, pagerėtų gyvenimo ir darbo sąlygos;
- sumažėtų perteklinė javų produkcija;
- biokuro gamybos metu gauta šalutinė produkcija (rapsų išspaudos, žlaugtai) paskatintų konkurencingesnių gyvulininkystės produktų gamybą;
- padidėtų žemdirbių galimybės konkuruoti vidaus bei užsienio rinkose;
- sumažėtų nedirbamų žemės ūkio paskirties dirvų plotai.
Aplinkos apsauga
Biokuro gamyba ir platesnis jo vartojimas žemdirbiams yra vertingas ir kitais požiūriais. Naudojant biokurą vietoje įprastų mineralinių degalų, gerokai sumažėja aplinkos teršimas išmetamosiomis dujomis. Sudegus 100 litrų mineralinio dyzelino, į aplinką išsiskiria 265 kg anglies dvideginio, 58 kg anglies monoksido ( smalkių) ir 0,33 kg sieros dioksido. Toks pat biodyzelino kiekis aplinką papildo tik 50 kg anglies dvideginio (5 kartus mažiau negu mineralinis dyzelinas), 57 kg anglies monoksido ir jokių sieros junginių. Kaip tik dėl sieros junginių atmosferoje susidaro vadinamieji rūgštūs lietūs, keliantys pavojų ne tik žmonėms, gyvūnams, augalams, bet ir metalinėms pastatų konstrukcijoms. Biodyzelino išskirtus anglies junginius rapsų augalai fotosintezės metu vėl sunaudoja. Paskaičiuota, kad 1 ha žieminių rapsų pasėlis, kurio vidutinis derlius yra apie 3 t/ha sėklų, per visą vegetaciją iš atmosferos suriša per 14 t anglies dvideginio, o atgal išskiria apie 10,5 t deguonies. Tad naudodami biodegalus, turėtume žymiai švaresnę aplinką ir būtume kur kas sveikesni.
Panašiai aplinką veikia ir bioetanolis. Etanolyje esantis deguonis padeda sudegti benzinui daug švariau ir efektyviau, išsiskiria mažiau anglies monoksido ir kitų toksiškų cheminių medžiagų, esančių išmetamosiose dujose. Degant etanoliui, neišsiskiria tokių teršalų ir aromatinių junginių, kokius išskiria įvairūs chemikalai, esantys benzino sudėtyje. Etanolio naudojimas mažina anglies degimo junginių kiekį atmosferoje. Javai, kurių derlingumas apie 6–7 t/ha grūdų, vegetacijos metu iš atmosferos vidutiniškai suriša 24–26 t/ha anglies dvideginio (tai kur kas daugiau negu degdamas jo išskiria iš tokio pat kiekio pagamintas etanolis).
Nauda valstybei
Valstybei biokuro naudojimas būtų naudingas dėl daugelio priežasčių:
- būtų galima sumažinti nuolat brangstančių naftos produktų importą. Dėl to sumažėtų ir valiutinių lėšų poreikis;
- mažiau lėšų reikėtų sojų, saulėgrąžų išspaudų ar kitų baltyminių pašarų priedams iš užsienio pirkti;
- pagyvėtų daugelio produktų vidaus apyvarta ir padidėtų valstybės mokesčių surinkimas į biudžetą.
Biokuro gamybai ir vartojimui Lietuvoje yra visos sąlygos. Žemdirbiai pasirengę užauginti daugiau grūdų bioetanoliui ir rapsų biodyzelinui gaminti. Nuo 2000 m. galioja Seimo priimtas Biokuro įstatymas. Jame apibrėžti tokie pagrindiniai tikslai: reglamentuoti ir skatinti biokuro gamybą ir naudojimą; skatinti vietoje importuojamo kuro naudoti vietinius atsinaujinančius ir alternatyvius energijos išteklius; skatinti auginti tokius augalus, kurių biomasė tiktų energetikos tikslams; vykdyti Europos Sąjungos direktyvas pagal alternatyvios energetikos ir Kioto protokolo įsipareigojimus (mažinti šiltnamio efektą); sukurti palankias teisines sąlygas biomasei išgauti, jai perdirbti į biokurą, investuoti į biokuro pramonę; kurti naujas darbo vietas biomasės gavybos, perdirbimo ir tam skirtų įrengimų srityje.
Ką daryti?
Įstatyme numatytos visos sąlygos biokuro gamybos bei vartojimo plėtotei. Deja, praktiškai nieko nedaroma, kad biokuras būtų pradėtas gaminti. Šiais klausimais vyko daug įvairaus lygio pasitarimų, parengta keletas programų, tačiau vežimas nė nepajuda iš vietos. Tikriausiai veikia sunkiai pastebimos naftininkų jėgos, jaučiančios, kad, pradėjus naudoti biodegalus, dalis jų pelno gali nutekėti kitur. Siaurus interesus reikėtų paaukoti bendram valstybės labui. Iš mirties taško šie procesai pajudės tik tuomet, kai bus priimtas įstatymas, pagal kurį į benziną bei mineralinį dyzeliną maišyti atitinkamą bioetanolio ar biodyzelino dalį bus privaloma. Tokį įstatymą šiemet priėmė Lenkija. Jau keletą metų toks įstatymas galioja Austrijoje ir kitose Vakarų Europos šalyse.