- Kaip po Nepriklausomybės atkūrimo kūrėsi saugomos teritorijos? Kokia buvo pati pradžia? - GRYNAS.lt paklausė R. Baškytės.
- Nepriklausomybė buvo tas periodas, kuriuo buvo galima įteisinti visas idėjas, mintis ir vizijas, kurios buvo sukurtos iki Nepriklausomybės. Lietuvoje jau keletą dešimtmečių turėjome pasiūlytą nacionalinių ir regioninių parkų sistemą, kadangi jau buvo programiniai dokumentai, reikėjo juridinių žingsnių. Tai leido gana greitai apsispręsti dėl saugomų teritorijų sistemos išplėtimo. Ne kiekviena valstybė galėtų pasigirti tokios apimties darbų padarymu per ganėtinai trumpą laikotarpį.
Paskui prasidėjo kiti procesai. Planuotojai mąstė, dėliojo, kas dar likę neįsteigta. Buvo rengiamas bendrasis Lietuvos teritorijos planas, pasiūlyta, ką dar reikia padaryti. Šitie du žingsniai buvo labai svarbūs. Kartu su 30 regioninių parkų buvo įsteigta ir apie 100 draustinių.
- Kaip žinojote, kokias teritorijas saugoti? Pagal ką atsirinkote?
- Tai leido padaryti programiniai darbai. Lietuvoje turime profesorių Paulių Kavaliauską, kuris ganėtinai ilgai dirbo Statybos architektūros mokslinių tyrimų institute ir ten dirbdamas domėjosi užsienio šalių patirtimi, sudarinėjo įvairiais schemas. Tuo metu, atlikus kraštovaizdžio vertės vertinimą, buvo siūloma steigti kraštovaizdžio parkus. Tuometinio Gamtos apsaugos departamento užsakymu buvo daromi tyrimai dėl įvairių draustinių.
Buvo padarytos kelios programos įvairiais laikotarpiais. Prof. P. Kavaliauskas atliko kraštovaizdžio analizę, o kada įsijungė ir kitos institucijos – Botanikos institutas, Zoologijos specialistai, geografai - buvo sustiprinta didelių kraštovaizdžio teritorijų svarba, įvertinus jų biologinę įvairovę, gamtos ir kultūros vertybes. Kultūros srityje procesas šiek tiek kitaip dėliojosi - dvarų, pilių piliakalnių inventorizacija jau buvo padaryta. Žinoma ir dabar dar galima atrasti naujų vertybių, bet tą žingsnį leido padaryti turima duomenų bazė ir programiniai dokumentai.
Buvo žiūrima ne į atskiras teritorijas, o visą Lietuvos teritoriją, vertinant ją kaip darinį. Buvo žiūrima ne tik į tai, kaip išsaugoti vertybes, bet ir kaip sudaryti galimybes žmonėms juose būti, ilsėtis ir pan.
- Kodėl apskritai atkūrus Nepriklausomybę, reikėjo steigti naujus nacionalinius ir regioninius parkus?
- Sovietmečiu tose teritorijose, kuriose buvo įsteigti dideli kraštovaizdžio draustiniai vertybėms išsaugoti – Žaliųjų ežerų kraštovaizdžio draustinis, Trakų, Nemuno kilpų, Anykščių ir kiti.- jau tuo metu buvo ganėtinai intensyvus rekreacinis lankymasis. Reikėjo naujo modelio – pagalvoti, kurios vertybės turi būti saugomos, kurios - skirtos poilsiui. Didelėse teritorijose juk gyvena ir žmonės, vykdoma ūkinė veikla, kuri turi būti vykdoma ir toliau.
- Sovietmečiu buvo nemažai saugomų teritorijų, tačiau atkūrus Nepriklausomybę įsteigta naujų. Kiek tokios teritorijos išsiplėtė?
- Jeigu lygintume, ką turėjome, teritorija padidėjo tris kartus. Jeigu buvo iki 5 proc. saugomų teritorijų, tai dabar turime 15,67 proc.
- Kaip intensyviai vystėsi naujų saugomų teritorijų steigimo plėtra?
- Lietuvoje turėjome atskirus saugomų teritorijų tinklo plėtros etapus. Pirmoji saugoma teritorija atsirado 1937 metais Tado Ivanausko iniciatyva. Vėliau saugomos teritorijos buvo steigiamos ne po vieną ar kelias. Pavyzdžiui, 1960 m. dešimtys draustinių buvo įsteigti vienu nutarimu. Surinkus duomenis, pasiūlymus, pagal sąrašus ar planus būdavo priimamas sprendimas dėl „porcijos“ saugomų teritorijų įsteigimo. Tokie etapai kartojosi. Buvo padaryta Kompleksinė gamtos apsaugos schema, kurioje buvo sudėti nauji pasiūlymai, šią schemą patvirtinus 1984 m. vėl atsirado naujų saugomų teritorijų – pavyzdžiui geomorfologinių draustinių ir kitokių.
1991-1992 m. buvo ruošiamasi žemės reformai, įvairioms institucijoms buvo pavesta parengti įvairius planus – rekreacinio naudojimo, visuomenės poreikių, inžinerinių tinklų, komunikacijų. Sprendimas vienu nutarimu įsteigti daugiau saugomų teritorijų buvo kaip tam tikras teritorijų rezervavimas, nes iš karto tose teritorijose niekas nepasikeitė – reikėjo labai daug darbų padaryti jose, kad jos iš tiesų taptų panašiomis į tai, ko mes siekiame. Ėjome ir šuoliais, ir žingsniukais – visaip.
- Kalbant apie periodą po Nepriklausomybės atkūrimo – koks buvo valstybės vadovų požiūris į saugomų teritorijų steigimą? Tikriausiai tai nebuvo prioritetinė sritis tuo metu?
Buvo periodų, kada susilaukdavome didesnio palaikymo, labai priklausydavo nuo Seimo Gamtos apsaugos komiteto narių pozicijos. Dar vienas pakilimas buvo 2001 m., kada buvo svarstoma nauja Saugomų teritorijų įstatymo redakcija. Tada irgi palaikymas buvo didžiulis. Buvo supratimas, kad vieną įstatymą reikia keisti kitu, bet neišmesti jo esmės.
2009-2011 m. tiems specialistams, kurie dirba su saugomomis teritorijomis sekė sudėtingesnis laikotarpis, nes atsirado priešprieša. Vieni sako, kad saugomos teritorijos yra blogis. Mes sakome, kad didžioji dalis visuomenės palaiko ir pritaria, nes jeigu būtų priešingai, nežinia, kaip būtų atsitikę. Kol gėris laimi, galima galvoti, modifikuoti, bet sugriauti tikrai neįmanoma. Reikia galvoti, kaip spręsti problemas, kurios kyla.
Jeigu jūs paklaustumėte žemės savininkų, kurie turi nuosavybę ir labai didelius interesus saugomose teritorijose, jų nuomonė apie saugomas teritorijas būtų neigiama. Jie bando formuoti visuomenės neigiamą poziciją.
- O kaip sakykite susitariate su vietos gyventojais, kurie visą laiką gyveno vienoje teritorijoje, kuri paskui buvo paskelbta saugoma ir atsirado visokių apribojimų jų ūkinei veiklai? Ar iš jų taip pat susilaukiate daug prieštaravimų?
- Su jais yra paprasčiausia. Todėl, kad jie gyvena toje teritorijoje, turi savo būstą ir jiems nekyla problemos, kaip įsikurti, apsigyventi, nes dažniausiai daug aistrų kyla dėl naujų statybų. Veikla, kuri buvo tų gyventojų vykdoma saugotinoje teritorijoje, ir suformavo kraštovaizdžio struktūrą. Ta veikla ir turi būti tęsiama – ji netgi skatinama. Daugelis vietos gyventojų net nepajuto saugojamos teritorijos atsiradimo.
Daugiausiai problemų yra su tais, kurie atsikėlė žemę, nusipirko ją kaip nekilnojamąjį turtą, turėdami įvairiausių planų. Vieni galvojo apie gyvenamų namų kvartalus, kiti apie didžiulius poilsio kompleksus, ko tiktais nebuvo, įskaitant ir pramonės įmones, celiuliozės fabrikus ir pan. Su jais gerokai sunkiau negu su vietos gyventojais, kurie supranta savo teritorijos vertę, neturi interesų iškirsti mišką, greitai pastatyti dar penkis namus ir t.t.
- Ar įmanoma surasti bendrą kalbą su didelių interesų saugomose teritorijose turėtojais?
- Priklauso nuo teritorijos, kurioje yra įsigytas nekilnojamasis turtas ir nuo ketinimų masto. Jeigu yra rekreacinė zona ir žmogus nori statyti poilsio namus, jokių problemų – tai reikalinga atvykstantiems žmonėms apsistoti.
Saugomose teritorijose yra ir stambių ūkių, kurie nori statyti ūkinius pastatus tikrai gerokai didesnius negu reikia asmeniniams poreikiams. Yra pakeisti nacionalinių-regioninių parkų apsaugos reglamentai, kuriuose priklausomai nuo teritorijos didžiausias leistinas užstatymo plotas – iki 4 tūkst. kv. m. Atrodo, kad ir jų interesai yra patenkinti.
Visoms taršioms įmonėms įstatymas kurtis šiose teritorijose neleidžia, be to, ir patys vietos gyventojai ir kiti turintys nekilnojamąjį turtą irgi nenori, kad tokios įmonės jų gyvenamoje teritorijoje atsirastų. Pavyzdžiui, kiaulininkystės kompleksai. Niekas nenori pašonėje jų turėti. Už parko ribų jie gali būti, bet parko teritorijoje – ne.
Saugomose teritorijoje negali būti ir vėjo jėgainių, taip pat visų naudingų iškasenų žvalgybos su gręžiniais. Ramu saugomose teritorijose gyvenantiems žmonėms. Yra sakančių, kad ir Nemuno žemupį reikėtų paskelbti saugoma teritorija.
- Vienas svarbių klausimų, kuris sprendžiamas saugomų teritorijų srityje, naujų pastatų statyba, leidimų išdavimas. Kokie dar klausimai šiuo metu kelia diskusijų ir neramina?
- Visos didžiausios problemos buvo sukurtos žemės reformos eigoje. Nė viena valstybė nebuvo nekilnojamojo turto pavertusi kilnojamu. Tai labai apsunkina problemų sprendimą. Įsivaizduokite, žmogus parko teritorijoje turi 20 ar 30 ha žemės, bet jo žemė išdalinta mažais gabaliukais. Kaip tokią žemę racionaliai naudoti? Yra tokių teritorijų, kur negalima nei jose gyventi, nei kitaip jas naudoti. Įsivaizduokite, jeigu turėtumėte 5 sklypus, nutolusius po kelis kilometrus vienas nuo kito, kaip organizuotumėte jų priežiūrą?
Kita situacija yra dėl sklypų skaidymo dalimis. Nuo 2007 m. esame tie, kurie teikia pasiūlymus Saugomų teritorijų įstatymo pakeitimui, tikimės, kad pagaliau šie pakeitimai išvys dienos šviesą. Sklypų yra siaurų, ilgų – vienoje dalyje galima statyti, kitoje – ne. Reikia keisti viso sklypo paskirtį, tai yra labai neracionalu.
Iš problemų, kurias dar matome, yra naujos veiklos rūšys, kurios atsiranda ir ateina iš Vakarų. Apie keturračius jau nekalbu, nes visi žino jų žalą ir kur juos galima naudoti, kur ne. Bet yra problema su vėjo, saulės jėgainėmis, naudingomis iškasenomis. Vėjo ir saulės jėgainės yra nauji iššūkiai, ypač kai valstybė priėmė lengvatines sąlygas jas įsirengti, dėl to kyla visokių bangų. Stengiamės ganėtinai greitai reaguoti, keisti apsaugos reglamentus, nustatyti žaidimo taisykles, kad nebūtų padaryta žalos.
Kokybiškiausios žvyro ir smėlio atsargos taip pat yra saugomose teritorijose. Ištekliai nėra beribiai, vėl diskutuojama dėl jų naudojimo ir visokių bangų kyla.
- Saugomų teritorijų ateitis. Kokią ją piešiate penkerių-dešimties metų perspektyvoje?
Tikimės, kad statybinės veiklos sureguliavimas duos gerą kokybę saugomose teritorijose. Nebus kakofonijos, kai vienas namas toks, kitas kitoks, trečias dar kažkoks. Vientisumas didina teritorijos vertę.
Kita sritis - saugomų teritorijų pritaikymas lankymui. Mes ir lankytojai sako, kad saugomos teritorijos pasikeitė, jose lankymui sąlygos yra žymiai geresnės nei buvo prieš septynerius- aštuonerius metus. 2014-2020 m. prioritetas bus pažintinio turizmo plėtrai – pėsčiųjų, dviračių takams, vandens turizmo trasoms.
- Ačiū už pokalbį.