Panevėžio dienraščiui „Sekundė“ (2013-02-07) jie teigia, kad galiojanti laukinių žvėrių padarytos žalos atlyginimo tvarka yra pasityčiojimas, ir reikalauja, cituoju: „nedrausti patiems šaudyti į pasėlius niokojančius gyvūnus arba į Panevėžio miškų urėdijos komercinės medžioklės plotus įleisti medžiotojų būrelius, kad šie praretintų stirnų, elnių ir šernų populiacijas“.
Galėčiau dar karčiai pajuokauti, kad žiniasklaida galinga: tą pačią dieną, kai dienraštyje pasirodė straipsnis „Ūkininkai prašo leisti išsitraukti šautuvus“, netoli Krekenavos žieminių rapsų lauke buvo nušautas ir čia pat išmėsinėtas tauriojo elnio jauniklis. O gal tai tik liūdnas sutapimas?
Tuose miškuose jau šeštus metus praleidžiu daugiau kaip 100 parų per metus, stebėdamas žvėris gerokai dažniau nei patys laukų šeimininkai. Aplankau ūkininkų ar žemės ūkio bendrovių pasėlius, tad kur kas geriau nei jie žinau, kokie žvėrys ir kada juos lanko, ir manau turįs teisę pareikšti savo nuomonę, neatstovaudamas nei medžiotojams, nei ūkininkams, o gindamas tik šį konfliktą įžiebusią priežastį – žvėris.
Kodėl skundžiasi Panevėžio ūkininkai
Gausios kanopinių žvėrių populiacijos žemės ūkio naudmenoms žalos daro visame derlingų žemių regione Vidurio ir Šiaurės Lietuvoje – Kėdainių, Panevėžio, Pasvalio, Pakruojo, Joniškio rajonuose, taip pat visoje Suvalkijoje. Kiek mažiau – pavyzdžiui, Pasvalio ar Vilkaviškio rajonuose, kur labai nedaug miškų. Tad kodėl kasmet šią problemą dažniausiai kelia ūkininkaujantys greta Panevėžio miškų urėdijos profesionalios (komercinės) medžioklės plotų?
Šiaurės, Vidurio Lietuvoje ir Suvalkijoje augantiems lapuočių ir mišriesiems miškams būdinga ypač turtinga biologinė įvairovė, todėl čia geros sąlygos gyventi gausioms kanopinių žvėrių bandoms. Ne paslaptis, kad didžioji dalis ūkininkų ar žemės ūkio bendrovių vadovų kartu yra ir medžiotojai, taigi paėmę šautuvus į rankas problemas, kylančias dėl žvėrių, vienokiais ar kitokiais būdais jaučiasi sprendžią patys. Medžiotojų klubui ar būreliui dažniausiai nesunku susitarti ir su ūkininkais ne medžiotojais, nepatenkintais dėl žvėrių daromos žalos.
Pagrindinis argumentas, kodėl žemdirbiai kelia šį klausimą, – esą šiuose plotuose „miškininkai vadinamoms pramoginėms medžioklėms, kuriose dalyvauja užsieniečiai ir už kurias jie gauna pinigų, specialiai stengiasi priauginti kuo daugiau žvėrių“. Mūsų kartos žemdirbių gamtinis neišprusimas tikrai nestebina, bet apie tai vėliau. Net dažnam medžiotojui žinios apie gyvūnų populiacijų būklę, kitimą tokios pat tolimos kaip ir žinios apie kvantinę mechaniką, tad norėčiau apie ūkininkų linksniuojamas žvėrių rūšis ir tikrąją padėtį pasamprotauti kiek plačiau.
Žvėrys – ne gyvuliai
Koks supratimas slypi po žodžiais: „stengiasi priauginti kuo daugiau žvėrių“? Tarsi žvėris miške tolygus gyvuliui tvarte: atnešei ėdalo, pašėrei, prižiūrėjai – ir taip gausini bandą. Labiausiai linksniuojamos žvėrių rūšys yra stirna, šernas, taurusis elnias ir stumbras. Be abejo, į vieną gretą reikia įtraukti ir danielius, kurių populiacija Krekenavos apylinkių miškuose gausi, tačiau dažniausiai dėl nežinojimo jie painiojami su tauriaisiais elniais.
Pirmiausia iš šio sąrašo braukiame stumbrus. Žiniasklaidoje labai dažnai painiojami Pašilių miške aptvaruose laikomi stumbrai su šiame miške laisvai gyvenančia 12–16 stumbrų banda ir Kėdainių rajono 50–60 stumbrų būriu. Pašilių miške laisvai gyvenančios stumbrų bandos apsilankymas ūkininko lauke tikrai bus pastebėtas ir sukels didžiulį nepasitenkinimą, tačiau, palyginti su visa žemės ūkio naudmenose padaryta žala, šiems žvėrims tenka tik neapčiuopiamai maža dalis. Vien sutikti, bent jau vasarą, 150–200 kvadratinių kilometrų teritorijoje klajojančią bandą – reta sėkmė. Na, bet stumbrai – kito straipsnio tema, juolab kad už jų daromą ar nedaromą žalą atsako ne medžiotojai, o valstybė, konkrečiau – Aplinkos ministerija.
Stirnų mažėja
Stirna, danielius ir šernas – gana sėslūs žvėrys, galintys savo gyvenimą praleisti palyginti nedidelėje 5–10 tūkst. ha teritorijoje, kitaip sakant – viename didesniame miške ar vieno medžioklės klubo turimuose plotuose, tad medžiotojo ar plotų šeimininko įtaka šiems gyvūnams gali būti reikšminga.
Vasarą stirną ar danielių dažniau pamatysi miške – jaunuolynuose, kirtavietėse, aikštelėse, pagrioviuose, o žiemą jie patraukia į miškų pakraščius, krūmynus, mažus miškelius – arčiau žemės ūkio naudmenų. Kadangi šie žvėrys dažniausiai maitinasi šviesiu metu – ryte ir vakare ar netgi dieną, todėl yra labiausiai pastebimi. Be to, tai ir palyginti nebaikščios rūšys: net ir atviroje vietoje matydami besiartinantį žmogų šie gyvūnai neskuba pasišalinti, stengiasi įvertinti pavojų ir jeigu tenka bėgti, pasitraukia vos kelių šimtų metrų saugiu atstumu.
Svarbiausias stirnų gausumą reguliuojantis veiksnys – gilios, ilgos, sniegingos žiemos. Nors stirnos (taip pat ir danieliai) mielai lanko įrengtas šėryklas, tačiau giliomis, ilgomis žiemomis papildomas šėrimas negali atstoti joms reikalingų natūralių pašarų. Dar prieš dešimtmetį visoje šalyje stirnų labai gausėjo. Tai greičiausiai buvo susiję su atsiradusių nedirbamų žemių gausa griuvus kolūkinei santvarkai. Panašu, kad populiacijos augimas jau pasiekė viršūnę ir dabar stirnų mažėja. Viena iš labiausių tikėtinų mažėjimo priežasčių – vėl didėjantys dirbamos žemės plotai, apleistų dirvonų, mažai žemdirbystei tinkamų plotų pamiškėse įdirbimas (natūralių žvėrių ganyklų naikinimas), taip pat labai suintensyvėjusi žemės ūkio veikla, moderni žemės įdirbimo technika, įsigalinčios naujos technologijos ir, aišku, visagalė chemija.
Ne vieno Panevėžio medžiotojų būrelio plotuose šiuo metu stirnos iš viso nemedžiojamos, o labiausiai linksniuojamame Pašilių miške per pastaruosius penkerius metus jų sumažėjo maždaug triskart, tad vadinti stirnas kenkėjomis būtų mažų mažiausiai nesąžininga. Šiuo metu jau medžiotojai, Panevėžio miškų urėdija ar net valstybė galėtų teikti ieškinius ūkininkams dėl stirnų (taip pat ir kiškių) naikinimo.
Danielius – aklimatizuota, nedaugelyje šalies miškų natūraliai gyvenanti žinduolių rūšis, gana gausi Krekenavos apylinkių miškuose. Gyvenimo būdu danieliai labai artimi stirnoms: vasarą gyvena miško tankmėse, tad pastebėti juos itin sunku, retai pasirodo laukuose, o žiemą persikelia į miškų pakraščius. Kadangi danieliai, priešingai nei taurieji elniai, yra aktyvūs dieną, todėl jie ir žiemą ankstyvą rytą ar vakare yra dažniausiai matomi laukuose.
Kas neskiria rūšių, danielius painioja su tauriaisiais elniais. Danielių gausumas priklauso nuo kirtaviečių, jaunuolynų ploto miške ir žemės ūkio naudmenų plotų. Papildomas šėrimas žiemą danielių populiacijai taip pat yra labai svarbus gausumą reguliuojantis veiksnys.
Kas ir kaip „augina“ šernus
Šernai – turbūt vienintelė žinduolių rūšis, kurių miškuose galima „priauginti“. Jų gausumas labiausiai priklauso ne nuo natūralių miško išteklių ar žemės ūkio kultūrų, o nuo papildomo, dažnai ir besaikio, šėrimo žiemos metu. Jei šie žvėrys nebūtų šeriami, natūraliai mūsų šalies miškuose jų gyventų keliskart mažiau nei dabar.
Komerciniuose Panevėžio miškų urėdijos plotuose šernų gerokai mažiau nei aplinkinių medžioklės būrelių valdose. Kodėl? Todėl, kad čia šeriama tik siekiant palaikyti populiacijos gyvybingumą ir norint jų privilioti rengiantis medžioklei. Palyginkime: save „gerbiantis“ medžiotojas šernams privilioti prie asmeninio bokštelio išpila 2–3 tonas pašarų, o šiuose plotuose toks kiekis yra paskirstomas visame miške 10–15-oje vietų ir tik kartą ar du per savaitę. Taip šerdamas nei šernų, nei danielių, nei stirnų tikrai nepriveisi, tačiau ir badu neišmarinsi.
Šiuo metu šernų populiacija Pašilių miške nėra tokia gausi, kaip netolimais tarybiniais laikais, kai čia šeimininkavo partiniai medžiotojai, o jų daroma žala žemės ūkio kultūroms didesnė tik vasarą. Žieminių rapsų pasėliuose, dėl kurių dabar kyla daugiausia triukšmo, šernai beveik nesimaitina.
Gal dėl elnių gausumo kalti patys ūkininkai?
Labiausiai šiame žemdirbių krašte nekenčiamas ir linksniuojamas gyvūnas – taurusis elnias. „Panevėžio miškų urėdijos medžioklės plotuose 1 000 hektarų tenka 19,4 elnio, kai, pavyzdžiui, aplinkinių medžiotojų būreliuose – 7,3 elnio“, – rašoma „Sekundės“ straipsnyje. Nenorėčiau su tuo sutikti.
Taurusis elnias – labai judri rūšis, kuriai natūraliems poreikiams tenkinti reikalinga didžiulė teritorija. Skirtingai nei prieš tai minėti gyvūnai, elniai – labai atsargūs, jautrūs, pajutę net menkiausią pavojų, nuo trikdymo vietos pasitraukia kelių ar keliolikos kilometrų atstumu. Tik alkis juos gali priversti šviesiu paros metu pasirodyti atviroje vietoje. Elnių populiacija gyvena 20–30 tūkst., net iki 50 tūkst. ha teritorijoje. Taigi vienas miškas ar medžiotojų būrelio plotas visada sudarys tik dalį jų gyvenamosios teritorijos.
Beje, elnių populiacija, dėl kurios kyla didžiausias sąmyšis, galima sakyti, yra izoliuota. Jos plotas ribojamas natūralių gamtinių ir žmogaus sukurtų ribų (Nevėžio upės ir automagistralės „VIA Baltica“) tarp Panevėžio ir Kėdainių miestų. Iš viso šis plotas sudaro 40–50 tūkst. ha. Skaidyti ir dalyti čia gyvenančią populiaciją – priskirti vienam ar kitam medžioklės būreliui, miškui, urėdijai, rajonui – galima tik nežinant tauriųjų elnių elgsenos: šiandien elnias laikosi vieno būrelio teritorijoje, o jau po savaitės – kito.
Kodėl Pašilių miške visada gausu elnių? Todėl, kad šis miškas pakankamai didelis, jame daug įvairių skirtingais metų laikais elniams reikalingų buveinių, ramių vietų, kur jie gali būti netrikdomi, ir svarbiausia – Pašilių miškas yra kaip savotiškas koridorius, kuriuo šio regiono elniai gali judėti keisdami sezonines ganyklas ir rujos metu. Vasarą, kai elniai gyvena nedidelėmis grupelėmis, šioje didelėje teritorijoje jie pasklinda gana tolygiai, žiemą dideliais būriais telkiasi ties labiausiai geidžiamų žemės ūkio kultūrų laukais. Papildomai šeriant šių žvėrių gausumui nedaroma jokia įtaka, nes šėryklų jie beveik nelanko.
Šiuo metu elnių populiacijos gausumą lemia intensyvus žemės ūkis, teikiantis šiam žolėdžiui gyvūnui geras mitybos sąlygas tiek vasarą, tiek žiemą, taip pat kirtaviečių, miško želdinių ir jaunuolynų gausa miškuose. Didesnė dalis miškų Panevėžio regione tapo privatūs (Pašilių miške net 60 proc. yra privačios valdos), priklauso tiems patiems žvėrimis nepatenkintiems ūkininkams. Juose pastaraisiais metais atliekami labai intensyvūs nežaboti kirtimai ir taip sudaromos vis geresnės sąlygos čia gausėti žvėrių populiacijoms. Tad ar miškininkai ir medžiotojai kalčiausi dėl didėjančių žvėrių kaimenių? O gal didesnė kaltė tenka patiems ūkininkams?
Mitai ir tikrovė
Prieš du–tris dešimtmečius žiemą naktimis daug žvėrių buvo galima pastebėti nuimtuose cukrinių runkelių ar kukurūzų laukuose, dobilienose, prie fermų ties siloso duobėmis. Tokios technikos kaip šiandien tais laikais nebuvo, laukuose likdavo daug nenuimto derliaus, todėl kur kas gausesni žvėrių būriai nei dabar niekam ir neužkliūdavo. Pastaruoju metu, nuėmus, pavyzdžiui, cukrinius runkelius, – laukuose ko nors tinkamo žvėrims ieškok neieškojęs. Dabar žiemą pagrindinė žolėdžių mitybos kultūra yra svetimžemė invazinė rūšis – žieminiai rapsai. Žvėrys nelankys žiemkenčių, daugiamečių žolių laukų, ganyklų, jei netoliese bus žieminių rapsų laukas. Čia jie ir telkiasi. Ar to galima išvengti?
Nesuarkite rudenį cukrinių runkelių, kukurūzų laukų, palikite neapartas ražienas – ir žvėrių beveik nematysite. Jie nesitelks dideliais būriais vien rapsuose, o pasiskirstys didesnėse teritorijose. Ir jų gyvenimas bus sotesnis, ir ūkininkams ramiau, ir problemų mažiau. Bet jau girdžiu ūkininkus sakant: tai neapsimoka, už tai niekas nemoka. Žinoma, juk geriau garsiai šaukti ir kompensacijas gauti.
Beje, trikdomi žvėrys suėda du ar net tris kartus daugiau pašaro nei būdami ramūs ir judėdami minimaliai pagal savo natūralius poreikius. Dirbtinai keliamas nepasitenkinimo žvėrimis ažiotažas, jų gainiojimas iš laukų – tai dar viena priežastis, neleidžianti iki minimumo sumažinti jų daromos žalos ūkininkų pasėliams.
Kita vertus, ar tikrai žvėrių daroma žala žieminiams rapsams yra didelė? Pernai turėjau puikią galimybę stebėti, kaip šis mitas žlunga. Palanki žiema, puikus pavasaris ir vasara lėmė rekordinį mūsų šalyje rapsų derlių. Tiek ūkininkui, kurio laukas yra pamiškėje ir jį visą žiemą lankė 40–50 elnių, 50–60 danielių, 20–30 stirnų, tiek kitam ūkininkui, kurio laukas toli nuo miško ir kuris apskritai nematė žvėrių. Abiejų derlius buvo ne tik rekordiškai didelis, bet ir beveik vienodas.
Žvėrių „nuniokotame“ pirmojo lauke rapsai sužėlė taip, kad į juos ir kojos įkelti nebuvo galima. Tas pat ir kitame, ir trečiame gyvūnų „siaubtame“ lauke. Tai kur čia tie milžiniški nuostoliai?
Žiemą žvėrys, atsikasę sniegą, nuskabo rudenį sužaliavusius rapsų lapus, kurie pavasarį nutirpus sniegui patys būtų savaime nunykę. Kapstydami sniegą ar skabydami lapus jie gali nugnybti ir viršūninį ūglį ir taip sunaikinti augalo kerą. Dalis kerų taip iš tikrųjų žūsta. Tačiau augdami rapsai, kaip ir kiti augalai, turi natūraliai išretėti. Koks skirtumas, ar tie nereikalingi augalėliai sunyko patys, ar juos nubriauškė žvėrys.
Specialiai šiomis dienomis apėjau kelis rapsų laukus, apžiūrėjau ir nufotografavau tą žvėrių padarytą „milijoninę žalą“: vos vienas kitas sunaikintas viršūninis ūglis. Be abejo, viename ar kitame lauke, priklausomai nuo gamtinių sąlygų, žvėrių skaičiaus, ta žala gali būti nemenka, bet gal pirmiau sulaukime derliaus?
Tikslai gali būti kiti
Toks vieningas ir, labai bijau, nepagrįstas ūkininkų „susiorganizavimas“ bei prašymas leisti išsitraukti šautuvus daugiau kelia pagrindą manyti, jog jų tikslai gali būti ir kiek kiti, nei išvaikyti iš laukų žvėris.
Tarybiniais laikais gamtos supratimas buvo paprastas: yra naudingi gyvūnai, kuriuos reikia saugoti, ir žalingi gyvūnai, kuriuos reikia naikinti. Elementarų supratimą apie gamtą turintis šiandieninis žmogus mąsto jau kitaip: prieš gamtą esame visi lygūs, visi turime vienodą teisę gyventi. Civilizuota visuomenė, civilizuota ekonomika, civilizuotas verslas ima laikytis taisyklės: negali vien imti iš gamtos, turi ir jai kažką duoti.
Žemdirbys per amžius buvo ir yra didžiausias gamtos priešas – kur ten miškininkams, medžiotojams ar kitiems gamtos išteklių naudotojams iki jo. Savo veikla jis visada naikino natūralias buveines, kad atkovotų iš jų žemę savo poreikiams, kasmet naikina beveik visas gyvosios gamtos rūšis, bandančias įsikurti dirbamuose plotuose. Tikriausiai tai neišvengiama, tačiau juk ir palikta neįdirbta galulaukė, ir medis ar krūmas pakelėje, pagriovyje kažkam yra namai. Ar būtinai reikia juos sunaikinti?
Sunkūs pradedantiesiems ūkininkams buvo pirmieji įsitvirtinimo metai atkūrus nepriklausomybę Lietuvoje. Bet juk dabar visai kiti laikai. Europos Sąjungos parama, išmokos ne tiek sukūrė gerovę žemdirbiui, kiek sugadino jo sąmonę. Tarp susirinkusių Panevėžio krašto ūkininkų, raginančių traukti šautuvus prieš žvėris, smulkiųjų, vos galą su galu suduriančių, bankrutuoti bijančių verslininkų nė su žiburiu nerasi. Suvažiavo milijonierių klubo nariai, kuriems išmoka ar kompensacija yra tikriausiai vienintelis argumentas, galintis juos savo valdose priversti pritaikyti nors kokią ūkinę priemonę, padedančią išsaugoti gamtą.
Išguldė vėjas šimtus hektarų javų – ką gi, prieš vėją nepapūsi. Buvo prasta vasara, sausra ar lietus – belieka aimanuoti ir iš draudimo išmokų laukti. Apdirbant laukus, nuimant derlių, gabenant keli ar keliolika procentų derliaus žūsta – natūralūs nuostoliai. Tačiau jei koks žvėris laukuose pasirodo – aliarmas, katastrofa. Gal jau laikas ir žemdirbiams suvokti: negalima vien iš gamtos imti, reikia bent šį tą ir jai duoti.
Jei kada pavyks pažvelgti gyvūnui į akis, gal ir jūs išvysite jose klausimą: kodėl iš mūsų atimate namus?..