Kokias problemas noriu šiuose straipsniuose pagvildenti? Pagrindinė tema visada yra gyvūnai (visų pirma, medžiojamieji) – visuomenė – medžiotojai. Gyvūnai patys už save nepakovos, tad šią misiją bandau prisiimti aš.
Vilkas. Toks pat plėšrūnas, toks pat medžiotojas kaip žmogus. Tačiau jam gerai: jei skrandis tuščias, jis pasigauna auką. Jam nė motais, ar tai etiška, ar žudomas gyvūnas klykia, ar jam skauda, kaip ši jo sumedžiota auka paveiks tos rūšies populiacijos būklę. Žmogus kiekvieną žingsnį stengiasi motyvuoti, sukurti sudėtingiausius paaiškinimus, kodėl jis taip daro, kam jis tą daro, koks reikšmingas, būtinas ir neišvengiamas yra šis veiksmas. Pabandyk tiems motyvams oponuoti, na jei ne priešu, tai bent neišmanėliu tikrai tapsi.
Galvoje sukosi keletas dar negvildentų temų, tačiau eilinį mano pasamprotavimą netikėtai išprovokavo vienas komentaras, pasirodęs internetinėje svetainėje prie publikuoto straipsnio apie fotomedžioklę. Cituoju: „Medžioklė pagal taisykles (nepainioti su brakonieriavimu) yra labai naudinga gamtai. Fotomedžioklė yra labai žalinga gamtai. Jos neriboja jokios taisyklės, „meninykai“ nepalieka ramybėje paukščių ir žvėrių jokiu metų laiku“. Perskaičius šį komentarą prieš akis iškilo tokia scena: miško tankmėje guli pasislėpęs žvėris. Pro šalį praeina grybautojas. Žvėris baugiai guli. Praeina iškylautojas. Toliau guli. Pasirodo miškininkas – tyla. Štai ir gamtos fotografas. Žvėris nerimastingai dar labiau glaudžiasi prie žemės. Ir pagaliau pasirodo medžiotojas… Žvėris pakyla ir su didžiausiu džiaugsmu puola jam į glėbį: išgelbėtojas, didžiausias gamtos naudos teikėjas atėjo. Atsiprašau, čia tik šiaip kandžiai pajuokavau. Tačiau sakykit, kaip norit, juk dauguma medžiotojų galvoja taip pat kaip šio komentaro autorius.
Kokias tiesas galime iššifruoti iš šios žinutės? Visų pirma, kad medžioklė yra gėris. Antra, brakonieriavimas yra blogis. Trečia, žvėris trikdyti taip pat yra blogis. Kodėl medžioklė yra gėris, o brakonieriavimas – blogis? Vėl prieš akis iškyla vaizdas: tikro medžiotojo (ne brakonieriaus) nušautas žvėris spinduliuoja palaimingą šypseną, o štai brakonieriaus nudėtąjį perkreipusi nelaiminga, neįsivaizduojamo skausmo persmelkta mina. Kuo vienu ar kitu atveju mirtis geresnė? Koks medžiotojas-filosofas man tai išaiškins? Vėl sarkazmas. Nušautam žvėriui tikrai tas pats, kieno kulka jį pakirto – medžiotojo ar brakonieriaus. Jo tikslas visada buvo tik vienas – išlikti, išgyventi iki rytojaus.
Kiekvienas medžiotojas kalasi sau į galvą: mes reguliuojame gyvūnų gausumą. Jei to nebūtų, žvėrys nusiaubtų miškus ir pasėlius. Na, atsiprašau: nešerkite šernų vieną žiemą, antrą – liks tik tiek, kad net norėdamas miške jų nesutiksi. Tas pats atsitiktų ir su stirnomis.
Plėšrūnai? Kas jų skaičių reguliuoja? Kaip pasakojo vienas kolega, vienas runkelių nuėmimo kombaino bunkerio užpylimas – 24 mangutai. Tiek vienas medžiotojų būrelis gal ir per metus nesumedžioja. O dar kukurūzai, aukos keliuose. Medžiotojai gal kokiai penktai jų daliai įtakos teturi. Nenorėčiau čia dėstyti gausybės įvairiausių faktų, tačiau tai pasakytina ir apie lapes, ir apie kiaunes.
Medžioklė, gal tiksliau – gyvūnų žudymas, tiek dėl maisto, tiek dėl pramogos visada yra blogis. Tik sutartinis dalykas yra tai, kad vienas žmogus yra sisteminis (medžiotojas), tai yra vykdo visuomenės leidžiamą veiklą, kitas nesisteminis (brakonierius) – neturi tokiai veiklai oficialių galių ir reikalingų dokumentų. Sakysite, sąžiningas medžiotojas laikosi medžioklės terminų, neleistinu laiku nemedžioja žvėrių, o medžioja tik tiek, kiek leidžia populiacijų gausumas. Tik ar visada ir visi to laikosi?
Na, gerai, kalbėkime tik apie tvarkingus ir sąžiningus medžiotojus. Kas galėtų pridėjęs ranką prie širdies prisiekti, kad per medžiokles su varovais, taikydamasis į pro šalį paklaikusiai bėgančius žvėris, nenušovė tuo metu, pavyzdžiui, nešautino stirnino? O laukiant javų laukuose pasirodančių šernų ar visada pavykdavo tik matant ausų galiukus nustatyti šerno lytį ir amžių? Aišku, visko pasitaiko. Visko pasitaiko, net jei esi tikrai sąžiningas, o jei nelabai ar visai ne… Sakysite, medžiotojas medžioja tik tiek, kiek turi licencijų arba kiek pats nustato, kad žvėrių populiacijos būtų gyvybingos. Brakonieriui tai nerūpi. O iš kur atsiranda tie skaičiai, lemiantys licencijų kiekį ar nusakantys populiacijų gausumą? Pasakysiu tyliai jums visiems į ausį, ką ir patys puikiai žinote, – iš lubų…
Štai pasibaigė rudeninė tauriųjų elnių ruja. Pasibaigė net dorai neprasidėjusi. Patinų buvo, tikiuosi, patelės apvaisintos, tačiau reginio – nebuvo. Kodėl? Blogas ruduo. Tiksliau – pernelyg šiltas. Tas tiesa, tačiau ir patinų, atrodo, buvo mažiau. Ką? Išsilakstė? Tikriausiai ne. Matyt, tie skaičiukai iš lubų prisidėjo…
Jau ne pirmus metus girdėti virkaujant, kad nebėra kiškių. Tikrai – ilgaausį dabar retai pamatysi. Kodėl? Klimatas? Be abejonės, šaltos žiemos, nepalankios vasaros – viena iš priežasčių, bet kažkaip įprasta, banalu. Žemės ūkis, įvairiausia naudojama chemija? Žemės ūkis – taip, bet pasakius A reikia pasakyti ir B – kaltas ūkininkas. O juk daugelis jų – medžiotojai, kolegos. Apie kolegą juk nieko bloga nesakysi… Plėšrūnai?.. Bet juk tai medžiotojo pareiga. Gal net vienintelė dar diskutuotina prielaida prieš tai minėtame teiginyje, kad medžioklė gamtai yra gerai.
Ne, apie tai nereikia. Jei plėšrūnų per daug, vadinasi, medžiotojai neatlieka savo pareigos. Apie tai nė žodžio.
O štai ir nauja šiuo metu peršama versija – gandrai. Tai jie išgaudo mažus kiškučius. Tūkstančius metų gyveno sau ir vieni, ir kiti. Pernelyg nemaišė vieni kitiems, bet sugalvojo gandrai racioną pakeisti – kiškiena skaniau. Per pastaruosius 10 ar 20 metų gandrų populiacija gal tik kokius 5, gal 10 proc. svyruoja. Nepadaugėjo juk šių paukščių kelis kartus, kaip kad sumažėjo kiškių.
Su kolegomis jau lažinuosi, kada pagaliau apie stirnų populiacijos mažėjimą bus paskelbta oficialiai. Skaičiukai kasmet nenumaldomai auga, o akys mato kita. Negalėčiau kalbėti už visą Lietuvą, bet ten, kur lankausi pastaruosius ketverius metus, jei ne per pusę, tai geru trečdaliu jų tikrai mažiau. O čia dar licencijų neliko, tad jei per šią žiemą nuo to menamo, iš lubų nuskaityto skaičiaus bent trečdalį nurėšime, kas liks? Sako, netiesa, stirnų daug, vien per pastaruosius metus kiek puikių trofėjų sumedžiota. Taip, ginklai gerėja, optika taip pat. Per pastaruosius trejus ar ketverius metus tiesiog akyse išnyko gražius ragus turintys stirninai. Gal parodyti nuotraukas, kas liko?
Stebina, kad dešimttūkstantinė medžiotojų armija, jų organizacijos, prižiūrinčios institucijos nieko nemato. Tiksliau - nenori matyti ir tik vieningai šaukia, kad medžioklė yra gėris, kad medžiotojai tvarkingi, sąmoningi, sąžiningi. Tai kodėl mažėja stirnų? Klimatas? Neoriginalu. Žemės ūkis? Banalu. Medžiotojai? Nesąmonė, jie – gėris. Jau žinau – lūšių gausėja. Čia jos dėl visko kaltos. Garsiai kalbėti negalima, juk baudos didžiulės, bet tyliai karas vienur kitur lūšims jau skelbiamas.
Apie medžioklės gėrį ir brakonieriavimo blogį užteks. Dabar apie tuos „meninykus“, trikdančius gyvūnų ramybę.
Pavasaris. Atbunda gamta. Tylos, gryno oro, žalumos ištroškę žmonės veržte veržiasi į miškus. Tūkstančiai, dešimtys ir šimtai tūkstančių. Į kiekvieną miško kampelį. Daugelis nepasitenkina tik ramiu pabuvimu, pasivaikščiojimu – triukšmas, mašinų ūžimas, garsiai leidžiama muzika ir lėbautojų balsai sklinda per visą mišką. Ramybės gyvūnams nėra.
Vasara ir ruduo. Grybai ir uogos. Jau net ne dešimtys tūkstančių, o visas milijonas ar net du miško lankytojų, išvaikš-tančių, išlandžioj ančių visus atokiausius miško užkampius. Pasišūkčiodami, pasiklykaudami tarsi varovai. Ir būtinai kas nors pasiklysta. Tada ištisas valandas aidi miške ieškančiųjų šūksniai ir mašinų signalai. Ir taip kasdien, savaites, mėnesius.
Žiema. Pats medžioklių su varovais įkarštis. Nėra savaitgalio, kad viename ar kitame miške neaidėtų žvėriškas rėkimas, šūksniai, švilpesys. Ir šūviai. Daug šūvių. Nepaskelbtas karas žvėrims, visa trisdešimt tūkstantinė medžiotojų armija. Dar pridėkime prie viso to miškininkus, medkirčius, medvežius ir tūkstančius miško savininkų – malkaujančių, mišką kertančių ar apžiūrinčių. Ar norėtumėte tokiame „ramiame“ ir „saugiame“ miške gyventi? Žvėrys pasirinkimo neturi.
Jau tikriausiai nieko nestebina, kada iš Europos Sąjungos mums „nuleidžiamos“ direktyvos apie karvių, kiaulių, vištų auginimo sąlygas. Kad netrūktų vietos, kad jaustųsi maloniai, šiltai, net muzikos galėtų klausytis. O ar kas pagalvoja apie miško gyvūnus, ar pamąsto, kaip būtų „smagu“ atsidurti jų kailyje?
Stebimės, kodėl tie mūsų miško gyventojai tokie atsargūs, žmogaus per šūvio atstumą neprisileidžia. Gerai dar kokiam kiškiui, laputei – prisiglaus kur prie žolių kuokšto ir drebėdami pratūnos. O elnias, briedis, vilkas? Kas pasisavino jų namus, kuriuose jiems nebeliko vietos?
Na, ir galiausiai gamtininkai, gamtos fotografai. Jų, kaip ir visų anksčiau išvardytų žmonių, į mišką niekas nekvietė, miške jų niekas nelaukia. Niekas nedavė jiems sutikimo stebėti ir fotografuoti gyvūnus. Tačiau, priešingai negu ankstesnės miško lankytojų grupės, gamtos fotografai daugiau ar mažiau pažįsta gamtą, bent jau stengiasi pažinti. Nesakau, kad medžiotojas gamtos nepažįsta, bet iš jo lūpų girdėti frazę, kad gamtininkas kenkia gyvūnams juos stebėdamas, o medžiotojas nekenkia juos žudydamas… Protu nesuvokiama.
Žinoma, ir tarp fotografų pakanka tokių, kurių į gamtą išleisti nereikėtų. Apie etišką gamtos fotografo elgesį dar bus parašytas ne vienas straipsnis. Tos tiesos nuolat kalamos į jų galvas. Tačiau pirmiausia norėjau tiesiog parodyti tuos mastelius, žmonių skaičiaus mastelius, kurie, cituoju, „nepalieka ramybėje paukščių ir žvėrių jokiu metų laiku“.Rimčiau fotografuojančių paukščius Lietuvoje yra koks pora šimtų žmonių. Gal tik pusė iš jų tai daro sistemingai, planingai, tai yra fotografuoja ne kur nors mieste, parke ar savo sodyboje, o skverbiasi į gamtą. Vien tik noro tam neužtenka: reikia didžiulio noro, kantrybės ir, svarbiausia – išmanymo. O jei išmanai – turi ir supratimą, ką gali daryti, o ko -ne. Net jei vis tiek fotografavimą laikysime blogiu (o ne priešingai – skatinančiu pažinti, saugoti, globoti ir mylėti gamtą), tai fotografai sudaro gerokai mažiau nei 0,01 proc. visų mūsų miškuose ramybės gyvūnams neduodančių žmonių skaičiaus.
Na, o žvėrys, dėl kurių trikdymo pirmiausia ir jaudinasi medžiotojai? Laukuose straksintį kiškelį, bėgančią laputę ar rupšnojančią stirną pavyksta nufotografuoti dažnam, net su mobiliojo telefono aparatu. O štai, tarkim, elnią? Kas jau kas, o medžiotojai tai puikiai supranta, kaip „lengva“ miške pamatyti šį žvėrį. Taip, pamatyti nelengva, o nufotografuoti? Tai juk nenušauti? Ar kas nors pagalvoja, kokios sąlygos tam reikalingos?
Sizifo darbas. Todėl juo beveik niekas ir neužsiima. Viso labo tik 3-4 žmonės visoje šalyje. O pasak oponento, žalos vaikydami žvėris jie pridaro kaip visa trisdešimt tūkstantinė šaudančiųjų armija. Matydamas mano nuotraukas dažnas paklausia: tai tikriausiai tavo objektyvas labai pritraukia? Medžiotojas įpratęs matyti ir šauti žvėrį iš 100, na, 200 ar 300 metrų. Ir, aišku, įsivaizduoja, kad ir aš taip matau. Deja, deja… Objektyvas čia niekuo dėtas: kad galėtum gerai nufotografuoti, reikalingas 20, 30-40, blogiausiu atveju 50 metrų atstumas, o kur dar gera šviesa, atvira vieta, geras fonas… Ką aš nufotografuosiu, jei trikdysiu žvėrį, jį vaikysiu, lįsiu į jo dienojimo vietas, slinksiu prie besimaitinančių atvirose vietose? Tik nulekiančių žvėrių uodegas? Bet juk nuotraukose ne tą matote.
Va čia ir išlenda eilinio statistinio medžiotojo, kuris gali ištarti anksčiau cituotą frazę, tikrasis veidas – PAVYDAS. Norėdamas nufotografuoti žvėrį, savo savybėmis eilinį medžiotoją turi pranokti bent dešimt kartų. Bet ir to negana - turi pažinti žvėris, gyventi su žvėrimis, suprasti žvėris, mylėti žvėris, būti jų pusėje. Pats turi tapti žvėrimi ir labai labai nemylėti tų, kurie nori atimti tau gyvybę…