Daugiau dėmesio problemos sprendimui
Nieko gero nežadantys faktai apie pasaulio rūšių nykimą neseniai paskelbti moksliniame žurnale „Science“. Dr. Stuarto Pimmo iš Duke universiteto JAV ir jo kolegų tyrimas – kol kas pats išsamiausias bandymas nustatyti pasaulio rūšių mirtingumo procentą. Tokie skaičiavimai nėra lengvi, ypač turint omeny tai, jog vis dar nėra tiksliai žinoma, kiek įvairių organizmų rūšių pasaulyje apskritai egzistuoja. Taigi, tyrėjai turėjo apytiksliai nustatyti rūšių skaičių, kiek rūšių yra nykstančios ir koks buvo rūšių mirtingumo procentas prieš pasirodant žmonėms.
Tai - labai reikšmingas skirtumas. Nenuostabu, jog dauguma žiniasklaidos priemonių rašydamos apie S. Pimmo tyrimą antraštėse skelbė, jog pasaulyje šiuo metu vyksta šeštasis masinis rūšių išnykimas (angl. mass extinction, iki šiol Žemės istorijoje buvo penki tokie įvykiai).
„Taip, jeigu šiandien matomos tendencijos išliks, neteksime nemažos dalies pasaulyje gyvenančių rūšių. Tačiau mūsų tyrimas yra daugiau apie tai, ką galime padaryti, kad to būtų išvengta“, - portalo vox.com žurnalistui Bradui Plumeriui sakė S. Pimmas.
Pasak mokslininko, nors tikslaus pasaulyje gyvenančių rūšių skaičiaus nežinome, yra būdų, kaip apytiksliai nustatyti, kiek viena ar kita organizmų grupė turi narių. „Geras pavyzdys – augalai. Šiuo metu esame suradę ir aprašę apie 300 tūkst. žydinčių augalų rūšių. Kiek rūšių augalų yra dar nežinomos mokslui, galime apytiksliai nustatyti keliais būdais. Pavyzdžiui, pasižiūrėkime, kaip dažnai sistematikai aprašo naujas rūšis: rūšių radimas yra gerokai sulėtėjęs lyginant su tuo, kas buvo prieš 50 ar 100 metų. Galime įtarti, jog aprašoma yra lėčiau, nes tų neatrastų rūšių skaičius taip pat yra gerokai sumažėjęs – kuo daugiau rūšių atrasime, tuo sunkiau bus aptikti dar nežinomas rūšis. Pagal visa tai galime suskaičiuoti, jog mokslui dar gali būti nežinomos apie 15 proc. visų augalų rūšių“, - sakė mokslininkas.
„Mes taip pat galime nustatyti, kur tos dar nežinomos rūšys gali slėptis – greičiausiai tokiose vietose kaip Naujoji Gvinėja. Paprastai daug nežinomų rūšių būna vietovėse, kur vykdomi intensyvūs miškų kirtimai, naikinamos buveinės. Taigi tos dar neaprašytos rūšys greičiausiai yra retos ir nykstančios.“
Tokį pat poveikį turėjo tik nukritęs meteoritas
Kaip pasakojo S. Pimmas, rūšių išnykimo tempai šiandien yra gerokai didesni nei turėtų būti natūraliai dėl keturių pagrindinių veiksnių. Svarbiausias – jau minėtas buveinių naikinimas. Maždaug du trečdaliai visų sausumos rūšių gyvena atogrąžų miškuose ir mes juos naikiname. Antra, žmonija keičia klimatą. Kylant temperatūroms gyvūnai ir augalai turi judėti arba į šiaurines platumas, arba keltis aukščiau į kalnus, o tokios galimybės egzistuoja ne visada arba ne visi organizmai geba pakankamai greitai prisitaikyti.
„Jeigu tai tęsis ir toliau, ir tęsis dešimtmečius, tai iki šio amžiaus galo prarasime trečdalį ar pusę visų pasaulio rūšių. Tokio masto biologinės įvairovės praradimo pasaulis nematė jau 60 mln. metų – nuo tada, kai į Jukatano pusiasalį Meksikoje įsirėžė meteoritas“, - pasakojo mokslininkas. Būtent šios katastrofos sukelti padariniai lėmė dinozaurų išnykimą ir žinduolių eros pradžią.
Svarbiausia – tinkamai pasirinkti vietoves
O kaipgi S. Pimmas siūlo stabdyti masinį rūšių nykimą? Jo vadovaujama mokslininkų komanda bandė nustatyti, kur gyvena daugiausiai pasaulio organizmų rūšių ir kuriose vietovėse jos yra labiausiai pažeidžiamos. Pasak tyrėjo, būtent šis žinojimas leidžia telkti gamtosaugininkų pajėgas ir finansinę paramą tose vietose, kurioms šios pagalbos šiuo metu reikia labiausiai.
Pasak mokslininko, panašūs projektai yra įgyvendinami Madagaskare ir šiauriniuose Andų kalnų regionuose. „Mes tikrai nesame vieninteliai užsiimantys gamtosauga. Jeigu pažvelgsite atidžiau, pamatysite, jog šiandien saugome daug didesnę planetos teritorijos dalį negu kada nors anksčiau, - kalbėjo S. Pimmas. – Tačiau tie gamtosauginiai veiksmai ne visada yra sutelkti į pačias tinkamiausias vietas. Kai kurios vietos yra blogos. Mes turime paskatinti žmonės saugoti tas vietoves, kurios iš tiesų yra svarbios, o jas nustatyti pasinaudojant moksliniais metodais.“
„Jeigu norime smarkiai sumažinti rūšių nykimo tempus, turime tiksliai žinoti, kur reikia veikti. Negalime išsaugoti visko, tačiau mes galime susikoncentruoti į svarbiausias vietas“, - dar kartą žemėlapių ir rūšių paplitimo nustatymo svarbą pabrėžė mokslininkas.
Tarptautinio konteksto ir vietinių žmonių svarba
S. Pimmo manymu, tiek įvairūs rūšių išsaugojimui skirti teisės aktai, pavyzdžiui, JAV Nykstančių rūšių aktas, tiek į šias problemas besigilinanti mokslo sritis (angl. conservation biology) svariai prisidėjo gelbstint nykstančias rūšis. „Dabartiniai rūšių išnykimo tempai yra dideli, bet situacija greičiausiai būtų dar blogesnė, jeigu ne darbas atliekamas biologinės įvairovės išsaugojimą tiriančių mokslininkų“, - sakė S. Pimmas.
„Manau, jog ši profesija šiandien yra labai toli pažengusi, turime daug įvairių darbo metodų ir priemonių. Mes tik turime būti protingi ir kreipti savo energiją tinkama linkme. Turime spręsti sudėtingas problemas“, - kalbėjo mokslininkas.
Pasak jo, didžiausia problema šiuo metu yra tai, jog ant išnykimo ribos balansuoja daugiausia besivystančiose šalyse gyvenančios rūšys. „Kaip galime įtraukti į šią gamtosauginę veiklą Kolumbiją ar Braziliją? Reikia pradėti galvoti apie šias problemas tarptautiniame kontekste, tačiau nepamiršti ir vietinių žmonių. Biologinės įvairovės išsaugojimas, kaip ir politika, vyksta vietoje, todėl labai svarbu žmonėms duoti pasirinkimą, kuris būtų darnus ir draugiškas aplinkai“, - sakė S. Pimmas.