Šiuo metu antros grupės Nemenčinės mišką, taigi tą, kurio paskirties į namų valdos pakeisti negalima, jau išlygino miško technika. Miške, be kelių pušelių, liko plyna žemė.
Miškai raunami dėl būsimų statybų?
Šalia įsikūrusios sodų bendrijos „Beržas“ gyventojai jau prarado viltį, jog miškas bus atkurtas.
„Ten pravažiavo toks „bobkatukas“, jis nuėmė visą miško paklotę, visas paviršiuje esančias šaknis išrovė. Dabar ta teritorija... tiesiog plynas laukas. Galiu parodyti, kaip labai panašioje vietoje, vidury miško stovi namas. Ir šis savininkas net neslepia, kad viskas daroma tam, kad būtų galima pasistatyti namą. „Gal nediduką“, - taip išsireiškė. „Ką norėsiu, tą savo miške darysiu“ - jis taip pasakė. O juk yra buvęs Žemės ūkio viceministras, berods, net atsakingas už miškų sektorių. Žmonės eina pro šalį ir juokiasi: „Šiais laikais, rekreaciniuose miškuose žmonės sugeba „pramušti“ namus“, - nusivylusi kalbėjo netoliese esančios bendrijos gyventoja.
Ji piktinosi, jog aplinkosaugininkai skiria baudas ir už kelių mėlynių lapelių nuskainiojimą (už uogų rinkimą vadinamosiomis „šukomis“, - red. past.), o kai žmogus su šaknimis „nuima“ ištisą kvartalą miško paklotės – jis jaučiasi nebaudžiamas.
„Na gerai, jis miško savininkas. Daryk tu ką nori iš esmės, bet kam tuos miškus draskyti? Juk aplink žemės – kiek nori. Šalia – plyni laukai. Miške buvo mėlynojai, mažos pušaitės, plius – jame augo pataisai. Pataisai, mano žiniomis, yra saugomas augalas. Niekam nerūpi, niekam! Apie kokį miško atsodinimą mes tuomet kalbame? Žmonės jau „laukia“, kada pamatai pradės dygti. Turi pinigų – ir darai ką nori. Žmonės jau juokauja, kad jei turėtum milijoną, pasistatytum namą ant Gedimino pilies kalno. Valstybė bejėgė prieš žmones turinčius pinigų ir pažintis“, - pykčiu nesitvėrė moteris.
Gresia administracinė byla
Moteris teigė pastebėjusi, jog miške padaugėjo plynaikščių, kurios galimai bus skirtos namų statybai. Gyventoja teigė pastebėjusi Nemenčinės miške įrengtą elektros pastotę ir netoliese taip pat kylantį namą. Neoficialiomis žiniomis, „nekeičiamos“ antros grupės miško paskirties pakeitimas į namų valdą atsieina 50 tūkstančių litų.
Gyventojai kelia įtarimų ir minima pušų liga: „Kodėl tuomet aplink visos pušys žalios?“ - neatlyžta ji.
Ką šiandien apie antros grupės (rekreacijai skirtą) mišką gali pasakyti Valstybinės miškų tarnybos darbuotojai?
Miškų kontrolės skyriaus Vilniaus teritorinio poskyrio vedėjas Saulius Gatelis tikina matęs teritoriją ir pripažįsta, jog taip lyginti miško negalima.
„Ten iš tikrųjų lyginama yra, neleistinai lyginama. Parašiau pavedimą tam rajone dirbančiam specialistui, kad jis atliktų tarnybinį patikrinimą. Jei iš tiesų būtų padaryti tie pažeidimai, būtų nagrinėjama administracinė byla. Na, taip greičiausiai ir bus. Dar bus apklausiamas to miko savininkas“, - kalbėjo S. Gatelis.
Baudos - po kelis šimtus litų
Kokia nuobauda gresia dėl tokio miško naikinimo?
S. Gatelis dėsto, jog ji priklauso nuo miškui padarytos žalos bei ploto. Iš viso šioje vietoje bendrovės „Agroanalitinis centras“ savininkas Donatas Stanikūnas turi daugiau nei 2 hektarus miško.
Arčiausiai gyvenančių gyventojų teigimu, tam tikromis miško ruošos mašinomis jis visiškai išlygino apie hektarą.
„Bauda, berods, yra 5 litai už kvadratinį metrą. Tai reikia suskaičiuoti, kiek tos žalos padaryta. Paklotė negali tikrai būti taip žalojama“, - aiškino S. Gatelis.
Jis teigia, jog jei miškas yra antros grupės, „praktiškai nėra šansų pakeisti jo paskirties“ į namų valdos.
„Ten iš tiesų buvo džiūvimai, tas miškas sirgo. Padarius sanitarinius kirtimus atsivėrė kai kur aikštės. Tačiau tos aikštės nesudaro pagrindo keisti miško paskirties“, - kalbėjo Miškų kontrolės skyriaus Vilniaus teritorinio poskyrio vedėjas.
Šio poskyrio vyriausiasis specialistas Ramūnas Stankevičius patvirtino, kad miško savininkas D. Stanikūnas buvo nubaustas administracine bauda už jaunuolyno žalojimą bei naikinimą, baudą jis susimokėjo. Tiesa baudos suma siekė 100 ar 200 litų.
„Aš jam siūliau pasodinti ąžuoliukų ar dar ko, kas ten tinka. Bet ar planuoja atsodinti – negaliu atsakyti“, - dėstė R. Stankevičius.
Vyras aiškino, jog šiaip miško paklotės darkyti negalima, už tai gresia bauda nuo 200 iki 400 litų.
Paklaustas apie miško paskirties keitimą R. Stankevičius, kaip ir jo vadovas tikino, kad to padaryti neįmanoma.
„Ne ne ne. Aš žemės paskirčių nekeičiu, bet tai yra antros miškų grupės miškas. Jo paskirties keisti negalima. Trečios, ketvirtos grupės dar būtų galima keisti. Žiūrėjau dar registrų centre – paskirtis nepakeista, tai yra miškų ūkis“, - kalbėjo vyriausiasis specialistas.
Miško, dėl kurio kilo ginčai, savininkas Donatas Stanikūnas nesigynė išlyginęs miško paklotę ir nurovęs krūmus.
„Dar pernai sakiau – bėda ta, kad tapau miško valytoju. Praėjusį rudenį vienas ten rinkau įvairias šiukšles, pridariau nuotraukų, o šiukšles pridaviau Nemenčinės atliekų tvarkymo tarnybai. Prikroviau pilną priekabą. Gi negaliu būti savo miško valytoju kasmet. Kaip ir sakiau, ketinu ten daryti „parko“ tipą. Ten kur tvarkinga, gražu, žmonės neteršia. O už tą paklotę – na ką – sumokėjau baudą“, - kalbėjo D. Stanikūnas.
Paklaustas, ar žmonės liausis šiukšlinę tuomet, kai miške tarp pušų težels parko žolytė, savininkas pripažino, jog net ir iškirtus krūmus, šiukšlinimo problema neišsisprendė.
„Noriu, kad ten būtų gražus plotas, tvarkingas, visiems malonu ir tuomet nebedrįsta žmonės šiukšlių pilt“, - svarstė miško savininkas.
Savo ruožtu savininkas tvirtino, jog toliau jo teritorijoje žmonės yra savavališkai pasidarę „parką“.
„Ten tai jau viskas gerai. Ir sporto aikštelės įrengtos, ir pievelės. Žmonės žaidžia krepšinį. Čia jau viskas gerai“, - savo poziciją gynė D. Stanikūnas.
Praėjusiais metais teigęs, jog pastatys „sargybinį bokštelį“ saugoti teritoriją nuo šiukšlių D. Stanikūnas teigia nebepuoselėjantis tokių vilčių.
„Taip sakiau, kadangi mišką man grąžino vietoj mano senelių užimtos žemės, nes gyvenau čia, Vilniuje. Tačiau kai pradėjau domėtis – neįmanoma ten nieko pasistatyti ar sau pasinaudoti. Todėl miškas tapo kažkokiu darbu, o aš – šiukšliavežiu. Dabar neturiu jokių planų dėl statybų. Visas mano miškas yra antros grupės“, - dėstė miško savininkas, patvirtinęs, jog „parku“ pavers tik miško pakraštį.
Jis priminė, jog pušų šaknis buvo apnikusi liga, o jas šiek tiek iškirtus pakraštys užaugo menkaverčiais krūmais.