Žmonės seniai suprato, kad ir iš šiukšlių galima naudą išspausti. Skudurininkai su savo vežimėliais jau prieš šimtus metų važinėjo nuo durų prie durų, rinkdami senus rūbus, metalą ir pan. Šiandien juos pakeitė atliekas surenkančios, superkančios ir perdirbančios bendrovės, šiukšles sėkmingai verčiančios pinigais. Nemažą dalį savo šiukšlių galime pinigais paversti kiekvienas, jei tik netingės jas rūšiuoti ir kaupti. Tiesa, didelių uždarbių fiziniam asmeniui tikėtis neverta.
Apsimoka ar ne?
Atliekų supirkėjų duomenimis, kasmet superkamų antrinių žaliavų kiekiai didėja. Nemažą jų dalį parduoda gyventojai. Vienus žmones rūšiuoti šiukšles skatina užmokestis, kad ir koks nedidelis būtų. Kiti tai daro ne dėl pinigų, bet tikėdamiesi, kad parduotos atliekos iš tikrųjų bus perdirbtos, o ne nukeliaus į sąvartyną sumaišytos su komunalinėmis.
Antrines žaliavas iš gyventojų superka daug įmonių. Jas galima nuvežti į supirkimo punktus patiems, sukaupus didesnius kiekius jas superkančios bendrovės pačios pasiima tiesiai iš namų. Įdomu, ar įmanoma bent šiek tiek uždirbti jas pardavus?
„Vienam mūsų namo gyventojui šiukšlių išvežimas per mėnesį kainuoja apie 6 litus. Jei gyvena dviese – 12, o jei trijų ar keturių asmenų šeima - 18 arba 24 litai. Tai daug ar mažai? Žiūrint kam. Dirbančiam žmogui 6 litai – tik pora kavos puodelių“, - aiškina renovuoto daugiabučio Marijonų gatvėje Panevėžyje bendrijos pirmininkė Birutė Valkiūnienė.
Tuo tarpu pensininkams, kurie gerovę matuoja faršu, 6 litai yra daug. Pensininkų pora už 12 litų, kuriuos sumoka už atliekų išvežimą, gali nusipirkti kilogramą faršo ir prisikepti kotletų visai savaitei, paprastą gyvenimo matematiką dėsto pašnekovė.
Jos vadovaujama bendrija išgarsėjo prieš kelis mėnesius paskelbusi, kad pradeda eksperimentą: į konteinerius namo gyventojai nusprendė mesti tik komunalines atliekas, o visas kitas rūšiuoti ir patys parduoti antrinių žaliavų supirkėjams. Už tai gautos pajamos padengtų dalį šiukšlių išvežimo ir tvarkymo sąnaudų.
Dar tik treniruojasi
„Pradžia nėra lengva. Visas šiukšles skiriame į dvi dalis: pūvančias, kurios keliauja į komunalinių atliekų konteinerius, stovinčius greta namo, ir nepūvančias. Kol kas visas nepūvančias atliekas (popierių, plastiką, metalą ir stiklą) dedame į vieną krūvą ir krauname į maišus rūsyje“, - dalijasi pirmųjų mėnesių patirtimi B. Valkiūnienė.
Kadangi pirmajame eksperimento etape antrinės žaliavos nerūšiuojamos, todėl ir pinigų už tai namo gyventojai dar negauna. Šias nerūšiuotas atliekas nemokamai išveža bendrovė „Antraža“ kas savaitę ar dvi, susikaupus didesniam jų kiekiui.
Taigi, galima sakyti, šio namo gyventojai dabar dar tik treniruojasi. Po naujųjų metų planuojama pasirašyti sutartį su šia bendrove, tada greta namo atsirastų atskiri konteineriai popieriui, stiklui ir plastikui. Žmonės į juos dės surūšiuotas atliekas, už kurias, įvertinus jų kiekį, bus mokama pagal nustatytus įkainius.
Pasak bendrijos pirmininkės, per kelis mėnesius pakako laiko įsitikinti, kad atliekas rūšiuoti tikrai nesudėtinga ir įmanoma. „Taip pat pamatėme, kad pūvančių atliekų, vadinamų komunalinėmis, susikaupia labai mažai. Viename bute tik kelios saujos per dieną. Didžioji dalis šiukšlių yra tos, kurias galima perdirbti, taigi, ir parduoti“, - aiškina pašnekovė.
Ji svarsto, kad galbūt pavyktų susitarti su komunalines atliekas išvežančia bendrove, kad sumažintų išvežimo mokestį, kadangi atliekų tikrai nedaug. Tai ypač aktualu girdint prognozes, kad nuo kitų metų pradžios šios paslaugos gali brangti net tris kartus.
Įmanoma šiek tiek uždirbti
Bendrovė, „Antraža“, veikianti Panevėžyje, ir išveža šiukšles, ir jas pati rūšiuoja, ir iš bendro komunalinių atliekų srauto išrenka didžiąją dalį to, ką galima panaudoti bei parduoda perdirbėjams. Gyventojams jos paslaugos dėl to kainuoja pigiau.
Taip pat ji superka antrines žaliavas. Už kilogramą stiklo mokama 20 centų, už kilogramą popieriaus – 20 centų, už kilogramą skaidrios polietileninės plėvelės nuo 20 iki 80 centų, spalvotos – 20 – 40 centų.
Už PET tarą mokama 20 centų už kilogramą, tiek pat už plastikinius indelius. PET tarą Panevėžyje rūšiuoja apie 70 žmonių, pateikia duomenis bendrovės komercijos direktorius Andrius Kriūkas.
Pasak jo, mieste yra nemažai gyventojų, kurie atvažiuoja su savo mašinomis iš privačių valdų, sodų, sodybų su nemažais atliekų kiekiais, surinktais per tam tikrą laiką. Jei tų atliekų nemažai, didesnė dalis - stiklas, gali uždirbti ir 50 ar 80 litų.
Žinoma, yra tokių, kurie tuo verčiasi, atliekas, kurios superkamos renka viešose vietose ir kur tik įmanoma. „Jie iš to pragyvena. Ir tokių yra ne 5 ir ne 10, o gerokai daugiau. Atgabena mums antrines žaliavas sunkvežimiais net iš Klaipėdos, Rokiškio“, - pasakoja A. Kriūkas. Jo įsitikinimu, tegu ir kelis litus uždirba už atvežtas atliekas, žmones tai skatina jas rūšiuoti.
Superkami didesni kiekiai
Antrinių atliekų supirkimo punktai „EKO taškas“ kasmet superka vis didesnį kiekį atliekų iš gyventojų. Dalis žmonių į juos atneša išrūšiuotas atliekas ne dėl pinigų, nes čia daug neuždirbsi, o dėl to, kad nori būti garantuoti, jog jos tikrai bus perdirbtos, o ne iškeliaus į sąvartynus.
Šiuos punktus valdančios bendrovės „Ekstara“ plėtros direktoriaus Andriaus Apulskio skaičiavimais, už namų ūkyje per mėnesį surenkamas antrines žaliavas galima vidutiniškai uždirbti jas pardavus apie 10 - 15 litų. Beveik tiek pat, kiek šeima sumoka už šiukšlių išvežimą. „Daliai lietuvių ir tokia suma svarbi“, - pažymi pašnekovas.
„EKO taškas“, superkantis ne tik jau minėtas stiklo, plastiko atliekas, makulatūrą, PET gėrimų tarą, bet ir aliuminio skardines bei „Tetrapak“ pakuotes (indelius nuo pieno, sulčių, jogurto) turi supirkimo punktus Vilniuje, Kaune, Šiauliuose ir Alytuje.
Juose superkamų atliekų kiekiai kasmet auga: 2010 m. stiklo supirkta virš 2 tūkst. tonų, 2011 – virš 3 tūkst., šiemet planuojama 4 tūkst. tonų. Makulatūros supirkta 2010 m. 40 tonų, 2011 m. – 600 tonų, o 2012 m. 800 tonų. Aliumininių gėrimų skardinių supirkimas išaugo nuo 80 tonų 2010 m. iki 200 tonų 2012 m.
Ką dar galima parduoti?
Prieš pusmetį pradėjus supirkinėti panaudotus galvaninius elementus už patrauklią kainą – už juos mokama po 2 litus už kilogramą, ženkliai šoktelėjo jų surinkimo apimtys. Iki rugsėjo jų surinkti pavyko daugiau kaip 110 tonų.
Pastačius specialius konteinerius tekstilei, jie gana greitai pripildomi. Ypač prieš didžiąsias šventes – Kalėdas bei Velykas, kai daugelis namuose imasi didžiojo tvarkymo. Visi žinome, kad namuose jų susikaupia nemažai. Jas ir nedideliais kiekiais iš gyventojų superka kai kurios bendrovės.
Kokias dar namų atliekas galima paversti pinigais? Senus ir nebeveikiančius mobiliuosius telefonus, už kuriuos juos superkančios įmonės moka pagal susitarimą. Sugedusius elektroninius buitinius prietaisus, už jų kilogramą mokama 10 centų. Seni akumuliatoriai superkami po 1,5 – 2 litus už kilogramą.
Ir netgi panaudotą aliejų, kurį šeimininkės paprastai išpila į kanalizaciją ar sumaišo su komunalinėmis atliekomis, galima parduoti. Ir uždirbti 1 litą už litrą. Jį superkančios bendrovės nemokamai aprūpina plastikinėmis talpomis jam kaupti.
Reikia finansinių svertų
„Nėra nei vienos šalies, kurioje būtų įdiegta atliekų rūšiavimo sistema, paremta vien tik žmonių sąmoningumu“, - tikina Inžinerinės ekologijos asociacijos vadovas Rimantas Budrys. Jis įsitikinęs, kad tik finansiniai svertai gali išjudinti šios problemos sprendimą.
„Nereikia išradinėti dviračio, tik pasinaudoti teigiama, patikrinta kitų valstybių patirtimi. Neįmanoma suvokti, kodėl iki šiol tai nepadaryta, kodėl mes skaičiuojame visiems vienodą šiukšlių išvežimo mokestį „už galvą“ ar pagal plotą, nepriklausomai nuo to, ar žmogus rūšiuoja atliekas, ar ne“, - piktinasi R.Budrys.
Tokia sistema puikiai veikia Olandijoje, Prancūzijoje, Šveicarijoje. Bendruomenė pati nusprendžia, rūšiuos ar nerūšiuos šiukšles. Jeigu su atliekų vežėju pasirašoma sutartis, kad bus tvarkomos išrūšiuotos šiukšlės, žmonės už jų išvežimą moka kelis kartus mažiau.
Pasak pašnekovo, jei paimtumėme gyventojams atsiunčiamą komunalinių paslaugų mokesčių lapelį, pavyzdžiui, Austrijoje, sąskaitoje už atliekų išvežimą atsispindėtų, kiek uždirbote už tai, kad atliekas rūšiavote. Šiais pinigais dalinai dengiamos nerūšiuotų atliekų išvežimo ir tvarkymo sąnaudos.
Motyvuoja emocijos, ne pinigai
Lina Šleinotaitė – Budrienė, UAB „Ekokonsultacijos“ direktorė tikina, kad kol kas Lietuvoje atliekų rūšiavimo varomoji jėga yra ne pinigai, o emocijos: „Visuomenė dabar labiau rūšiuoja ne dėl naudos, o dėl emocinių paskatų, dėl to, kad nori prisidėti prie aplinkos tausojimo. Tai atskleidė 2011 m. atliktas tausojančio vartojimo ir buitinių atliekų tvarkymo tyrimas“.
Jo metu apklausti 1,5 tūkst. Pietų ir Pietryčių Lietuvos gyventojai. Rezultatai parodė, kad dažniausiai žmonės rūšiuoja atliekas, norėdami mažinti aplinkos taršą (80 proc.), o nerūšiuoja, kadangi nėra sąlygų (šalia nėra specialių rūšiavimo konteinerių, aikštelių) (73 proc.).
58 proc. apklaustųjų tikino, kad buitines atliekas rūšiuoja, 42 proc. – nerūšiuoja. 39 proc. apklaustųjų nurodė, kad rūšiuoja buitines atliekas, norėdami taupyti gamtos išteklius. Tik 11 proc. respondentų paminėjo finansinį kriterijų (jog jiems tai daryti apsimoka, kadangi gali rūšiuotas atliekas parduoti, mažesnė išvežimo kaina, kt.).
Žmonės aiškino, kad rūšiuoti juos paskatintų didesnis konteinerių kiekis, jų tvarkingumas (43 proc.). Materialinis paskatinimas, tinkamas apmokėjimas motyvuotų 15 proc. apklaustųjų, dažniausiai šioje kategorijoje minimi atsakymai – materialinis stimulas, mokesčio lengvata už rūšiavimą, atitinkamas apmokėjimas, dabar dideli mokesčiai ir kt.
Užstato sistema dar neveikia
Pasak aplinkosaugos specialistės, kur kas daugiau žmonių atliekas rūšiuotų, jei pagaliau būtų įdiegta užstato vienkartinei pakuotei sistema. Tai kur kas skaidresnė sistema nei konteinerinė, tačiau dėl politinės valios trūkumo ji iki šiol neveikia, nors yra visi pagrindimai.
Dar ne prie visų namų yra konteineriai surūšiuotoms atliekoms, be to, jie nerakinami, kas nori, tas į juos meta šiukšles. Ne paslaptis, kad iš jų antrinės žaliavos, kurias galima parduoti, išrenkamos. „Už tai turėtų imtis atsakomybės savivaldybės, kurios pasirenka šiukšlių vežėjus, jos turėtų pasirūpinti, kad konteineriai būtų rakinami“, - sako pašnekovė.
Kitų ES šalių praktika rodo, kad įmokų už rūšiuotų ir nerūšiuotų atliekų išvežimą bei tvarkymą diferenciacija yra rekomenduotina. Ši funkcija taip pat turėtų būti deleguota savivaldybėms, jos turėtų pasirinkti atsižvelgusios į savo regiono specifiką, kaip diferencijuoti šiuos mokesčius, kaip juos skaičiuoti ir pan.
„Daugiau dėmesio turime skirti ekologiško mąstymo plėtrai. Jei kiekvienas žmogus pradėtų domėtis, kiek atliekų susidaro, kas už jų tvarkymą moka, tai formuotų tam tikrą elgesį. Įsisąmonimus, kad tas, kuris perka, moka du kartus – pirkdamas prekę ir už atliekų išvežimą, gal rinktųsi prekes su ekologiškomis pakuotėmis“, - aiškina L.Šleinotaitė – Budrienė.
Jos vertinimu, naudinga būtų ir tai, kad gyventojai neštų antrines žaliavas patys priduoti į supirkimo punktus. Nors ir nedaug už jas gautų, bet tai formuotų tam tikrą požiūrį, įgūdžius. „Jei tik užteks kantrybės stovėti eilėse. Aš kartą bandžiau priduoti atliekas tokiame punkte, nes norėjau vaikui parodyti, kaip sistema veikia, tai nesulaukiau ir per valandą“, - dalijasi patirtimi.
Parduoti visai neapsimoka
Tuo tarpu gamintojų iniciatyva įsteigtos bendrovės „Žaliasis taškas“, užsiimančios atliekų tvarkymu komercijos direktorius Arūnas Makauskas tikina, kad parduoti atliekas supirkėjams gyventojams visiškai neapsimoka ir tai netgi atsigręžia prieš mus pačius.
„Atliekų supirkimas brangina ir griauna jų surinkimo bei tvarkymo sistemą. Antrinių žaliavų vertė rinkoje mažesnė, nei surinkimo sąnaudos. Todėl gamintojui brangsta pakuočių tvarkymas, šias išlaidas jis prideda prie produktų kainos ir už tai galiausiai sumoka vartotojas“, - aiškina A. Makauskas.
Jo įsitikinimu, atliekų supirkimas skatina tuo besiverčiančius asmenis iš antrinių žaliavų konteinerių išgraibstyti viską, ką tik įmanoma, ypač stiklą, nes už jį galima daugiausiai pinigų gauti. Ir dar konteinerius sugadina, sulaužo ar net sudegina.
„Mūsų skaičiavimais, už per metus buityje susikaupusias atliekas vienas gyventojas vidutiniškai gali uždirbti ne daugiau kaip 6 – 7 litus, o jų išvežimas kasmet kainuoja 50 – 60 litų“, - komentuoja „Žaliojo taško“ atstovas. Vidutinis statistinis lietuvis per metus nuperka apie 20 kg stiklo pakuočių. Už šį kiekį pardavus supirkėjams galima gauti 2,5 lito.
PET butelių vienas gyventojas nuperka po 4,5 kg. kasmet. Už juos uždirbs apie 3 litus. Už makulatūrą, kurios sukaupia apie 20 - 30 kg. gali gauti 2,5 lito. „Tetrapak“ pakuočių susidaro apie 1 kg., pardavus jas uždarbis sieks apie 3 litus. Už aliuminio skardines, kurių apie 1 kg sukaupia, galima gauti 1 litą. Iš viso apie 11 litų. O atmetus transporto išlaidas nė tiek neliks.
Inicijuoja patogų surinkimą
A. Makausko vertinimu, parduoti pakuotes supirkėjams apsimokėtų tik pakilus supirkimo kainoms. Tačiau supirkėjai jų kelti neskuba. Nenori dalintis uždarbiu? „Jie uždirba gerai, kitaip šio verslo neplėstų“, - nelinkęs leistis į detales reziumuoja komercijos direktorius.
„Žaliasis taškas“ kartu su savivaldybėmis nuo kitų metų bendru sutarimu žada per trejus – ketverius metus organizuoti patogią gyventojams atliekų surinkimo sistemą. Numatoma, kad visoms privačioms valdoms bus nemokamai išdalinti rūšiavimo konteineriai. Už juos sumokės gamintojai.
Jų tinklas bus išplėstas, kad jie atsirastų ne toliau kaip 100 metrų atstumu nuo kiekvienos laiptinės. Taip pat jie atsiras prie visų visuomeninių objektų – maitinimo, apgyvendinimo įstaigų, mokyklų ir pan. Tokia civilizuota sistema kitose šalyse iš gyventojų surenka apie 92 proc. atliekų. Lietuvoje šiuo metu jų surenkama vos apie 15 proc.
Jei žmonės ir sudarius sąlygas nerūšiuos, yra du keliai - saldainis arba lazda, aiškina pašnekovas. Švedijoje ir daugelyje kitų šalių veikia ekologinė policija, kuri, radusi neišrūšiuotas šiukšles namo administratoriui gali skirti baudą.
„Keičiant socialinio elgesio taisykles ekonominės paskatos taip pat svarbios. Kalbame, kad atliekų tvarkymo ir išvežimo paslaugos brangs 3 kartus, o rūšiuojant brangtų tik 1,5 karto. Bet už tą dalį, kurią išrūšiuosime, vartotojui nebereikėtų mokėti du kartus. Jei išmoktume ir maisto atliekas surinkti, nebūtų ką vežti į sąvartynus“, - tikina „Žaliojo taško“ atstovas.
Taip pat svarstoma, kaip įdiegti diferencijuotą mokestį rūšiuojantiems ir nerūšiuojantiems gyventojams. Savivaldybės įpareigotos surasti ir įdiegti motyvacinę sistemą. „Alytaus apskrityje vykdomas eksperimentas rodo, kad ne pinigai svarbiausi, o patogios sąlygos. Išdalinus nemokamus rūšiavimo konteinerius privačiam sektoriui rūšiuoja100 proc. gyventojų nepakeitus mokesčio. Jie pagal tūrį atrenka didesnę pusę atliekų“, - akcentuoja A.Makauskas.
Buityje susidaro šios pagrindinės atliekų rūšys: maisto liekanos, stiklo pakuotės (buteliai, stiklainiai, duženos), plastiko pakuotės (buteliai, dėžutės ir kitos talpos), metalo pakuotės (gėrimų skardinės ir kitos talpos), popieriaus (popierinė pakuotė, spauda, kitos popierinės atliekos), tekstilės, elektronikos (nebenaudojami elektronikos prietaisai, jų dalys, maitinimo elementai, įvairos lemputės ir kitos dalys) atliekos.
Lietuvoje apie 10 proc. komunalinių atliekų sudaro stiklas, 15 proc. popierius ir kartonas, 10 proc. plastikas, apie 5 proc. tekstilė, 3 proc. metalas.