Giliai miške, išdraskiusi nagais sniegą ir baltą beržo kamieną, kamavosi kilpon pakliuvusi pernai gimusi, taigi, maždaug 9 – 10 mėnesių amžiaus lūšies patelė. Žvėriui tvirta plieninė kilpa veržė kaklą, jam kvėpuoti buvo labai sunku.
Paskubom surinkome geranoriškų žmonių grupę. Kitų priemonių nebuvo, tad iškirtus dvišakes „ragotines“ turėjome įtaisus žvėriui prispausti prie sniego ir laikyti, kol bus nukirpta kilpa.
Nors ir sunkiai kvėpuodama, lūšis buvo pasiruošusi gintis. Tik penki vyrai ją atsargiai, kad nesužalotų, prispaudė prie sniego. Kilpa buvo labai tvirta, lanksti, ją pavyko įveikti kirviu. Lūšis ne iš karto suprato, kad jau yra laisva. Ji sunkiai kvėpavo, o po dešimties minučių dideliais šuoliais pasileido girios tankmėn. Būtų gerai, kad jai tokios nelaimės daugiau niekada netektų patirti.
Nelaimės vietoje liko pilkojo kiškio liekanos – matyt, lūšis nešėsi savo grobį ir su juo pakliuvo kilpon.
Dabar lūšis turėtų būti jau toli nuo šios vietos. O labiausiai norisi padėkoti tiek geriems žmonėms, kurie dalyvavo lūšies gelbėjimo operacijoje – Rūdninkų girininkui R. Bojarinui, gamtininkui Z. Pakarkliui, Z. Milevski ir E. Koženevski. Toks darbas – didelė dovana gamtai. Manau – ir mums visiems.
Faktai
Lūšis (Lynx lynx) – katinių (Felidae) šeimos plėšrus žinduolis. Lūšis įrašyta į Lietuvos raudonąją knygą (2012 m. vykdytos apskaitos metu, Lietuvoje buvo suskaičiuota 70 lūšių).
Praeityje lūšys buvo paplitusios visoje Europoje, tačiau XX amžiaus viduryje rytinėje ir vidurinėje Europos dalyje jos išnyko. Paskui pradėta lūšis reintrodukuoti ir tai sėkmingai vykdoma. Apie 90 proc. visų šios rūšies atstovų gyvena Sibire.
GRYNAS.lt jau rašė, kad ir Lietuvoje vykdoma lūšių reintrodukacijos programa
Laikosi didesniuose miškuose. Mėgsta mišrius miškus, ramius, su tankiu pomiškiu plotus. Medžioja miško pakraščiuose, laukymėse, atželiančiose kirtavietėse. Minta pelėmis, pelėnais, paukščiais, kiškiais, stirnomis, elniais, dažniausiai puola silpnesnius, paliegusius žvėrelius. Žmogaus vengia.
Lūšis stipresnė už šunį (pvz., vokiečių aviganį). Buvo atvejų, kai lūšys mirtinai sudraskydavo piemenų šunis.
Tai didžiausi kačių šeimos gyvūnai Lietuvoje. Ilgis 80-105 cm, aukštis 60-65 cm. Uodega trumpa, apie 25 cm, juodu galu. Sveria 30 kg ir daugiau. Lūšies liemuo stambus, trumpas, kojos ilgos ir storos, letenos didelės.
Kailis tankus ir švelnus, šviesiai rusvas su juosvomis ar rusvomis dėmėmis. Ausys su ilgais juodų plaukų šepetėliais viršūnėse. Jaunikliai balti, vėliau spalva darosi rusvai pilka, išryškėja tamsiai rudos dėmės.
Dauginimasis
Ruja trunka nuo sausio iki kovo mėnesių. Nėštumas – 60-70 dienų. Patelė veda 2-5 aklus jauniklius, jie praregi po 10-11 dienų. Jauniklius patelė prižiūri 1-2 metus. Lytiškai subręsta antraisiais gyvenimo metais.
Lietuvoje
Lūšis visada buvo gana reta. XX a. pradžioje Tadas Ivanauskas rašė, kad jų liko tik menki likučiai. Apie 1970 m. Lietuvoje gyveno 150–200 lūšių, kurį laiką jos medžiotos. 1979 m. medžioklė uždrausta, dabar lūšis įrašyta į Raudonąją knygą.
Šiuo metu Lietuvoje gyvena apie 70–100 lūšių, šiaurės Lietuvoje, ties Biržais, prie Latvijos sienos. Šiek tiek žvėrių užklysta iš Latvijos, Baltarusijos, Lenkijos.
Grėsmės ir apsauga
Labai padidėjęs lūšių trikdymas, kai kertamas miškas, medžiojama, lankomasi ar poilsiaujama jų gyvenamose vietose. Smarkiai kertamuose miškuose gali pritrūkti tinkamų buveinių. Nemažą, bet sunkiai įvertinamą žalą daro brakonieriavimas, ypač kilpininkavimas. Neigiamą įtaką lūšims gali daryti vilkai ir valkataujantys šunys.
Svarbiausiose lūšių gyvenamose vietose būtina riboti miško kirtimą, medžioklę su varovais, lankymąsi.