- Toma, priminkite, kiek jau metų mes „Darom“?
- Jau beveik 15. Beveik įkopėme į dvidešimtuosius.
- „Darom“ tapo tokiu bendriniu žodžiu. Tik išgirstam ir tikrai suprantam. apie ką mes čia kalbam. Nusikelkime trumpam į laikus prieš 14 metų. Ar galite palyginti, kaip tie tvarkymai atrodydavo tada ir ką rasdavote? Kiek tų sofų miškuose būdavo ir kiek sąmoningesni tapome per tuos metus?
- „Darom“ iš tikrųjų tapo tokiu tvarkymosi sinonimu. Pernai turėjome pasikeitusią akcijos komandą, kalbėjome su visom savivaldybėm, turėjome beveik 100 susitikimų ir nusprendėm, kad galbūt nebe šiukšlės yra mūsų pagrindinė problema, bet gyventojų švietimas. Švietimas apie tai, kad atliekas reikia rūšiuoti, kaip rūšiuoti, kur jas galima priduoti, ypač stambiagabarites atliekas, kurių pirmosiomis akcijomis rasdavome beprotiškai daug. Jų dabar yra mažiau.
Aš kalbu apie sofas, padangas. Žinoma, padangos vis dar yra didelė problema, bet galbūt nebe tokia didelė, kaip mes matydavome prieš 14 metų. Nusprendėme keisti akcijos formatą ir akcentą dėti į tai, kad kviečiame tvarkyti ne tik renkant atliekas, bet ir jas išrūšiuojant ir priduodant minėtiems centrams.
- Sakote, kad šiais laikais problema jau yra nebe kažkur miške numestos šiukšles, bet pats suvokimas, ką su jomis daryti?
- Iš tiesų ženklų atliekų mažėjimą viešosiose erdvėse matėm po depozito sistemos įvedimo: daug mažiau butelių, plastiko. Kaip tik praėjusiais metais vykdėme su šveicarų startuoliu vieną projektą – matavome didžiuosiuose miestuose švaros indeksą. Pastebėjome, kad atliekos daugiausiai yra popierius, kartonas. Tokių atliekų kaip sofos visai prie pasivaikščiojimo takų tikrai nebėra, žmonės gyvena švariai, miestai tvarkosi.
Bet paklausus, ar jūs žinote, kur atiduoti, pavyzdžiui, nebenaudojamą džiovyklę ar sugedusį termometrą, ne visi žino. Ne visi žino ir kur yra atliekų tvarkymo centrai. Tai mes labai kviečiam nuvykti ir susipažinti su jų darbu. Tai tikrai nėra sąvartynas, tai labai tvarkingai išdėstyti konteineriai ir jie tikrai nėra toli nuo miesto centro, taigi yra pakankamai patogu atiduoti.
- Taigi to piktybinio elgesio, kaip suprantu, kuo toliau, tuo labiau mažėja. Dabar pavasarį žmonės tvarkosi sodus, sandėliukus. Sakote, skambinti į tuos atliekų tvarkymo centrus ir ten viską paaiškins?
- Tiesą sakant skambinti nereikėtų. Jų aikštelės yra prieinamos, atidarytos. Jos turi savo darbo laiką, ten turite atvažiuoti turėdami asmens dokumentą. Tos atliekos yra apskaitomos ir gyventojai kasmet turi vis atsinaujinančius limitus, kiek tų atliekų gali priduoti. Tai jeigu mes kiekvienais metais tvarkysimės, mums nereikės už jas papildomai susimokėti. Galbūt nuvažiavę jūs išgirsite ir apie tvarkymo procesus, kurie vyksta, kaip jūsų sofos yra sumalamos ir panaudojamos antrinėms žaliavoms ir pan.
- Būtent. Kas toliau vyksta su mūsų senais daiktais, kurie ten atsiduria?
- Visai neseniai atliekų tvarkymo centre kalbėjomės su vienu žurnalistu ir atliekų centro darbuotojas mums pasakojo apie tas sofas, kurias matėme priešais, kad jos netrukus bus sumaltos ir iš tos sumaltos medienos galbūt gims naujas baldas ar dar kažkas. Antras gyvenimas, žiedinė ekonomika. Labai skatinam tų atliekų nepalikti miškuose, bet suteikti antrą gyvenimą.
- Kaip keičiasi žmonių požiūris į rūšiavimą ir būtent tų mūsų kasdienių atliekų rūšiavimą? Ar vis dar esam tinginiai ir mėgstam viską mesti į vieną šiukšliadėžę?
- Aš nelinkusi teisti žmonių. Mes juos vadinam tinginiais, nes jie šiek tiek tingi nueiti, nunešti savo atliekas. Aš pati esu skaičiavusi (gyvenu centre), kad iki mano konteinerių yra 600 metrų. Vaikštant su šunimi ir keletu maišų, kuriuos aš turiu nunešti, taip, yra pakankamai nepatogu. Pusę metų aš buvau nustojusi rūšiuoti, nors tai dariau 10 metų. Iš tikrųjų reikia pasiryžimo, net ir tokiems žmonėms, kurie štai dirba kiekvieną dieną su tuo. Bet žmonės sąmoningėja šiuo klausimu. Manau, reikia kopti žingsniu aukščiau ir kalbėti apie stambiagabarites atliekas, kur tikrai reikia daugiau pastangų įdėti, ne nueiti iki to konteinerio ir palikti, galbūt tą seną džiovyklę, o ją įsimesti į automobilį ir tenai (atliekų tvarkymo centre, – red. past.) atiduoti.
- Ir dar ir baudą galime gauti, jei palikinėjame tas atliekas kur mums atrodo?
- Prie konteinerio. Taip. Nes tai yra kaip savavališkas sąvartynas ir, deja, gyventojai, kurie gyvena aplink ir jiems yra pagal vietovę priskiriamas tas konteineris, jie turi už tai susimokėti, už sutvarkymą. Ir tai vis dar yra didelė problema ir savivaldybės tam skiria visai nemažus biudžetus.
- Taigi, balandžio 23-oji vyks „Darom“ akcija. Kaip tai atrodys? Kviesite žmones kažkur susiburti ar tiesiog informuosite, kad kiekvienas apsitvarkytų savo aplinką ir, kaip sakot, šviesit apie didelių gabaritų atliekas?
- Kaip sakiau, naujas akcijos formatas skatina prisijungti savanoriškai ne tik dalyvius, bet ir savivaldybes. Yra savivaldybių, kurios mūsų mobiliojoje programėlėje „Darom“ yra sukėlusios rekomenduotinas tvarkyti teritorijas. Tai be abejonės yra viešosios erdvės, nėra kažkokie privatūs plotai. Pagal tai orientuojantis žmonės gali išeiti pasivaikščioti.
Mes tikrai negarantuojame, kad ten jie ras krūvą atliekų, ar jų laimikis bus surasta padanga. Bet kviečiame išeiti, pasivaikščioti, galbūt net susipažinti su tuo, kaip situacija yra pasikeitusi per tuos 14 metų. Rastas atliekas prašom rūšiuoti. Kadangi savo maišus perdavėm Ukrainos humanitarinės pagalbos pakavimui, labai tikimės, kad dalyviai patys pasirūpins maišais bei pirštinėmis.
- O tie, kas bus kažkur kitur, gali eiti savo aplinką apsitvarkyti, apsižiūrėti?
- Taip, iš tikrųjų, jūs galite rinktis tas vietas, kurios jūsų labiausiai mėgstamos pasivaikščiojimui su šunimi ir pan. Iš tikrųjų dar matome šiukšlių tai šen, tai ten nuošalesnėse vietose.