Senus medžius keičia nauji
Pastaruoju metu didžiuosiuose miestuose atnaujinamos viešosios erdvės. Seni, pavojų žmogui keliantys ir neestetiškai atrodantys medžiai kertami, o jų vietoje sodinami jauni medeliai. Pavyzdžiui, Vilniuje šį pavasarį pasodinta per 3000 naujų medžių ir krūmų. Vilniaus miesto savivaldybės Miesto ūkio ir transporto departamento Miesto tvarkymo ir aplinkos apsaugos skyriaus Želdynų poskyrio vedėja Giedrė Čeponytė vardija, kad daugiausiai medžių sužaliavo Lazdynuose, Antakalnyje ir Žvėryne, o įvairių rūšių krūmai – Laisvės prospekte. Iš viso pasodinta daugiau kaip 1,1 tūkst. medžių ir beveik 2 tūkst. krūmų, rudenį juos papildys dar apie 500.
„Šiemet net 163 ąžuolai pasodinti Antakalnyje, Žvėryno gyventojus džiugina daugiau kaip 140 beržų. Atsinaujino ir Architektų gatvė Lazdynuose, kur bus pasodinta 200 pušų, po 100 obelų, slyvų ir ievų. Laisvės bei Oslo gatvių sankryžoje ties degaline sužaliavo net 300 beržų, ievų ir pušų. Prie Nacionalinės dailės galerijos dar šį pavasarį buvo pasodinta 30 obelų. Laisvės prospekte atsirado net 1,5 tūkst. krūmų: vidurinėje prospekto juostoje atsiras po 500 kalninių serbentų, forzitijų, raugerškių“, – pasodintus medžius vardija G. Čeponytė pridurdama, kad įvairiose miesto vietose sodinami klevai, baltalksniai, šermukšniai, uosiai, ožekšniai, ąžuolai, obelys, kėniai, alyvos, jazminai, hortenzijos, kiti medžiai.
Pašnekovė teigia, kad medžių bei krūmų rūšys pasirinktos atsižvelgus į jau greta augančius želdinius, taip pat siekiama bioįvairovės mieste. Anot jos, sostinėje sodinami ir lietuviški, ir svetimšaliai medžiai.
„Importiniai medžiai būna su storesniais kamienais ir su suformuotu šaknų gumulu skirtu sodinti urbanizuotose teritorijose. Ne visi lietuviški medelynai gali užauginti tokius medelius, nebent priglaudžia pas save iki pardavimo. Lietuviški yra žemesni ir liaunesni – iki 1,5 m. aukščio – jų taip pat daug sodiname labiau gamtinėse teritorijose“, – aiškina G. Čeponytė.
Miestų medžiai gyvuoja trumpiau
Didmiesčiuose sodinami medžiai susiduria su kur kas daugiau iššūkių nei tie, kurie auga užmiesčiuose. Urbanizuotose teritorijose esantis nemažas oro užterštumas turi įtakos ir želdiniams. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto Urbanistikos katedros profesorius dr. Gintaras Stauskis aiškina, kad miesto medžiai, kaip ir miško, turi savo gyvavimo ciklą, kuris miestuose augančių medžių yra kur kas trumpesnis dėl kenksmingų sąlygų ir taršos.
„Jie turi mažiau dirvožemio, miestuose vyrauja užterštas oras, medis gauna mažiau vandens ir pan. Kai priartėja medžiui jo gyvenimo pabaiga, natūralu, kad jis pakeičiamas“, – teigia mokslininkas.
Kita vertus, anot G. Stauskio, miestuose yra daug apleistų medžių. Pašnekovas sako, kad ilgą laiką miestai viešosiose erdvėse augančiais medžiais nesirūpino, o situacija ima keistis tik pastaraisiais metais.
„Daug metų Lietuvos miestuose vyravo absoliuti medžių nepriežiūra. Miestai medžiais nesirūpina tol, kol jie nepradeda lūžinėti, kol jų išvaizda pasidaro visiškai nebetinkama. Tik pastaraisiais metais situacija pradeda keistis“, – tikina prof. G. Stauskis.
„Recepto“, kokį medį sodinti, nėra
Tačiau urbanistikos specialistas G. Stauskis tikina, kad kai kuriais atvejais miestai yra priversti medžius pirkti ne iš Lietuvos medelynų, o iš užsienio, nes vietinė rinka neturi galimybės pasiūlyti reikiamo kiekio medelių.
„Ką miestai perka, tai dažniausiai priklauso nuo projekto dydžio. Kai reikia pasodinti 500 ar 1000 medžių, retas medelynas Lietuvoje gali patiekti tokį kiekį per ribotą laiką. Todėl ieškoma aplinkui, kur arčiau, žvalgomasi į šalis kaimynes: Lenkiją, Latviją ar pan. Ir tie didieji medelynai gali tokį didelį kiekį medžių parduoti“, – pasakoja mokslininkas.
Jis tęsia, kad dažniausiai medelynų kataloguose yra nurodytos ir klimatinės sąlygos, kuriomis jų parduodami medžiai geriausiai auga. Savivaldybės, anot G. Stauskio, pirkdamos medžius, į tai atsižvelgia. Todėl, net perkant medžius kitose šalyse, galima spręsti, ar jie augs ir Lietuvoje vyraujančiame klimate.
„Visi medžiai, kurie normaliai auga Lietuvoje, tinka mūsų klimatui“, – sako mokslininkas.
G. Stauskis akcentuoja, kad nėra „recepto“, kur ir kokį medį mieste pasodinti, kad jis prigytų ir užaugtų. Paprastai medžių rūšys ir vietos parenkamos dar darant viešosios erdvės, parko, skvero įrengimo ar rekonstrukcijos projektą. Medžiai taip pat dažnai sodinami ant dirbtinai iš žvyro ar smėlio suformuotų šlaitų, kad savo šaknimis sutvirtintų šlaito ar sankasos konstrukciją.
Tačiau VĮ Valstybinių miškų urėdijos Miško sėklų ir sodmenų skyriaus specialistė Gerda Šilingienė GRYNAS.lt pasakoja, kad yra tam tikros medžių rūšys, kurios miestuose auga blogiau arba visai neprigyja. Viena tokių – pušis, kuri, pasak specialistės, yra labai jautri aplinkos taršai, todėl jos sodinti miestuose nerekomenduojama. G. Šilingienė išskiria ir kadagius, kurie kaip parodė praktika, taip pat nėra patys tinkamiausi želdiniai didmiesčiuose. Specialistė akcentuoja, kad želdinimo projektuose vis dėlto tenka pastebėti sprendimų, netinkančių Lietuvos klimatui.
„Kaune yra buvęs atvejis, kai pasodinti paprastieji kadagiai labai judrioje sankryžoje. Ir jie visi, aišku, žuvo, nes paprastasis kadagys yra ypatingai jautrus aplinkos taršai. Rengiant želdinimo projektus, būtina žinoti medžių savybes, o dažnai želdinimui rūšys parenkamos nelabai adekvačiai. Yra variantų, kai klientai atsineša projektus, kuriuose numatyta sodinti medžius, visiškai netinkančius mūsų klimato sąlygoms. Jeigu turėsime šaltą žiemą, greičiausiai kai kurie atvežtiniai augalai žus“, – pasakoja pašnekovė.
Urėdija veisia įvairių rūšių sodinukus
VĮ Valstybinių miškų urėdija taip pat gali pasiūlyti ir vietinių, ir introdukuotų medžių bei krūmų rūšių. Tiesa, anot G. Šilinginės, urėdija ne visuomet gali patenkinti savivaldybių ar seniūnijų poreikius.
„VĮ valstybinių miškų urėdijos medelynai augina dekoratyvinius želdinius, tačiau neimportuoja iš užsienio naujų jų veislių. Siūlome tik tai, ką patys padauginame ir užsiauginame. Šiai dienai dekoratyvinių augalų pagrindą augina VĮ VMU Dubravos regioninio padalinio Raudondvario medelynas. Šiam medelynui daugiau nei 90 metų, o dauginamąją medžiagą, t.y. sėklas, renka Raudondvaryje arba kitose Lietuvos vietovėse, sėja vietoje, persodina, suformuoja šaknis ir atžeminę dalį. Augalai yra visiškai aklimatizuoti vietos oro sąlygoms. Klientų ratas platus ir apima beveik visus mūsų šalies regionus. Turime pirkėjų iš Vilniaus, Trakų, Ignalinos, Mažeikių, Šilutės, Šilalės, Marijampolės, Šakių, Alytaus ir t.t. Iš esmės jie vieninteliai urėdijos atstovai auginantys dekoratyvinius želdinius Lietuvoje, nes urėdija daugiausiai koncentruojasi į miško sodmenų auginimą savo ir privačių miškų savininkų reikmėms bei eksportui. O dekoratyviniai augalai tai maža rinka, kurioje konkurencijos yra labai daug“, – aiškina Miško sėklų ir sodmenų skyriaus specialistė.
Ji tęsia, kad neretai urėdija nėra pajėgi padėti, kai savivaldybės parengia didelius projektus su dideliu kiekiu tam tikrų parametrų sodmenimis. „Pavyzdžiui, reikia 100 medžių 16 cm skersmens ir 3 metrų aukščio. Tai tokių projektų mes patenkinti negalime, nes tuomet reikia auginti kelis šimtus tūkstančių tos pačios rūšies medžių norint patiekti tokius reikalavimus atitinkančią produkciją. Savivaldybėms arba seniūnijoms, kurių projektuose nėra numatyta kažkokių papildomų, didelių reikalavimų, sodmenys yra tikrai parduodami“, – tikina pašnekovė.
Miestų apželdinimo tradicijos keičiasi
Dar nuo sovietmečio Lietuvos miestų viešosiose erdvėse dažniausiai galima pastebėti mažalapes arba didžialapes liepas, tuopas ir baltuosius gluosnius. Tačiau, pasak G. Šilingienės, pastaraisiais metais šių medžių atsisakoma ir renkamasi kitų rūšių sodmenis.
„Dažniausiai Lietuvos miestų viešosiose erdvėse sutinkamas medis yra mažalapė ir didžialapė liepos. Mažalapė liepa yra ypač jautri taršos poveikiui. Tiesiog matoma vizualiai, kada, pavyzdžiui, mažalapė liepa vidurį vasaros meta lapus dėl aplinkos užterštumo. Didžialapė liepa yra atsparesnė. Tačiau liepos žydi. Reiškia, kad yra žiedadulkės, bitės, o daug žmonių yra alergiški ir žiedadulkėms, ir bičių įgėlimams. Taip pat labai didelį alerginį poveikį žydėjimo metu turi tuopos. Be to, kaip ir baltieji gluosniai jos yra gana trumpaamžės ir dažnai turinčios vidinį puvinį, tai yra ypač pavojinga audrų metu, kai lūžta ne tik šakos, bet kamienai, užversdami gatves bei automobilius. Todėl šiuo metu projektuotojai daugiausiai renkasi paprastojo klevo dekoratyvines formas ar švedinį šermukšnį, šis medis introdukuotas Lietuvoje. Aišku, galima sodinti ir paprastą šermukšnį, tačiau daugiau renkamasi švedinį šermukšnį, nes jų lapo kita pusė yra balta, todėl atrodo patraukliai. Taip pat projektuotojai renkasi paprastojo ąžuolo glaustašakę bei guobos svyruoklinę formas. Iš krūmų, populiariausia įvairių rūšių lanksva“, – augalus, kuriuos renkasi miestų želdinimo specialistai, vardija G. Šilingienė.
Medžiai viešosiose erdvėse atlieka ne vieną funkciją
Medžiai viešosiose erdvėse turi daug funkcijų. Kaip pasakoja VGTU prof. G. Stauskis, pirmiausia, jie atlieka svarbų ekologinį vaidmenį mieste.
„Medžio mieste ekologinė funkcija yra ypatinga tuo, kad vienas medis turi ekologinį potencialią, bet 100 medžių vienoje vietoje turi didesnį potencialą nei 100 atskirų medžių: grupėje atsiranda visas želdynas, kuris teikia gyventojams ir pavėsį, reguliuoja temperatūrą, stabdo vėjus ir dukles, reguliuoja oro drėgmę ir daug kitų dalykų“, – aiškina mokslininkas.
Taip pat, pasak G. Stauskio, ne ką mažiau svarbi želdynų mieste yra socialinė medžių funkcija. Tačiau mokslininkas mano, kad dažnai miestų savivaldybės šią funkciją pamiršta ir prioritetą teikia estetiniam medžių vaidmeniui viešojoje erdvėje.
„Žiūrime į želdynus kaip į medieną. Jeigu jis yra ekologiškai pažeistas, sakoma, kad jį jau galima kirsti ar nupjauti. Bet reikia prisiminti socialinę funkciją, kad žmonės renkasi aplinką, kur yra pavėsis, tinkama drėgmė, smagu būti ir dažniausiai tai yra būtent tos vietos, kuriose yra medžių“, – tikina urbanistikos specialistas.