Seimas po svarstymo pritarė patobulintam Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo projektui. Juo siūloma patikslinti kai kurias dabartiniame įstatyme esančias sąvokas bei nustatyti pagrindinius reikalavimus pakuočių atliekų naudojimui.
Tikslinti dalį buvusiame įstatyme numatytų sąvokų prireikė todėl, kad Europos Sąjungos institucijos ėmėsi veiksmų dėl Lietuvoje neteisingai adaptuoto įstatymo.
„Visų pirma pasikeitė kai kurios sąvokos ir nustatyta, kokia pakuotė turi būti naudojama. Nutarta, kad pakuotė turės atitikti vyriausybės nustatytus reikalavimus. Negalėjome pritaikyti tam tikrų griežtesnių standartų pakuotėms, nes tiesiog Lietuvoje šie standartai dar nėra įvesti", - GRYNAS.lt teigė Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas, Seimo narys Jonas Šimėnas.
Anot jo, šiuo metu komitete svarstoma, ką laikyti galutiniu pakuotės perdirbimu. „Pavyzdžiui, stiklas – ar jis perdirbamas tuomet, kai išlydomas, ar kai jis tiesiog surinktas ir paruoštas perdirbimui?", - klausė A. Šimėnas.
Teikiamomis pataisomis patikslinami reikalavimai pakuotėms. Jos, tapusios atliekomis, galėtų būti perdirbamos ar kitaip panaudojamos.
Patobulintame įstatyme be kita ko numatyti reikalavimai pakuočių gamintojams ir importuotojams teikti informaciją vartotojams apie tinkamą pakuočių atliekų tvarkymą. Vis dėlto, konkrečių reikalavimų gamintojams ar importuotojams nenustatyta.
Siūloma numatyti, kad pakuotės būtų gaminamos taip, kad jas pačias, jų atliekas ar tvarkymo liekanas deginant ar šalinant sąvartyne, į išmetamus teršalus, pelenus ar filtratą patektų kiek galima mažiau jose esančių kenksmingų ir pavojingų medžiagų. Pakuotės turėtų būti pagamintos taip, kad kuo didesnę pakuotės svorio dalį būtų galima perdirbti į produktus.
Galiojantį įstatymą siūloma papildyti nuostata, kad pakartotinio naudojimo pakuotės būtų pagamintos taip, kad įprastomis naudojimo sąlygomis būtų įmanoma jas transportuoti ir naudoti keletą kartų. Turėtų būti įmanoma panaudotas pakartotinai naudotinas pakuotes paruošti pakartotiniam naudojimui (išplauti, dezinfekuoti) nesukeliant pavojaus aplinkai ir šiuos darbus atliekančių žmonių saugai ir sveikatai.
„Įstatymas numato, kad būtų galima perdirbti kuo daugiau pakuočių, jame numatytos priemonės, kad būtų galima pagerinti atliekų surinkimą, padidinti gamintojų bei importuotojų atsakomybę, - GRYNAS.lt teigė A. Brazas.
Tačiau, anot konsultanto, viskas, ką galima perdirbti, automatiškai kainuoja brangiau. „Ekologija ir aplinkosauga visuomet kainuoja. Juk žinome, kiek kainuos paprastas politileno maišelis, ir greitai suyrantis. Vis dėlto Seimas nesiryžta žengti svarbaus žingsnio – įvesti depozito sistemos. Paprasčiau tariant – užstato sistema. Kad, pavyzdžiui, butelį atneščiau, įmesčiau į konteinerį ir pasiimčiau pinigus. Ir nesvarbu, ar jis būtų nudaužtu kakleliu, ar sveikas. Dabar didieji alaus ir kitų produktų stiklinėse tarose gamintojai už jų produktų atliekų sutvarkymą praktiškai nemoka. Už tai moka vartotojai. Estijoje tokia sistema buvo įvesta ir jokios katastrofos neįvyko. O perdirbamų atliekų ten surenkama kelis kartus daugiau“, - sakė specialistas.
Alfonsas Brazas įsitikinęs, jog tokios sistemos įvedimą blokuoja verslinininkų, tai yra – pačių gamintojų ar importuotojų – interesai.