Buvusioje Sovietų Sąjungoje žmogui ir aplinkai kenksmingi žemės ūkyje naudotichemikalai nebuvo nei užkasti, nei tinkamai sukaupti. Valymo procesai prasidėjo tik visai neseniai, rašo guardian.co.uk.
Teguldet – kaimas Tomsko srities pakraštyje. Jame gyvena 3000 gyventojų, žmonės užsiima medžiokle, žvejyba bei didžiuojasi savo daržais. O šešis ilgus žiemos mėnesius vieninteliu išsiblaškymu jiems tampa ekečių kirtimas bei žvejyba.
1950-1960 m. pesticidas DDT buvo gaminamas dideliais kiekiais, o tolimesnį jo naudojimą sustabdė tyrimai apie šio chemikalo keliamą pavojų. Kilo klausimas, ką daryti su didžiuliu šio pesticido rezervu. XX a. 8 deš., kai dar niekas čia negyveno, vietos valdžia nusprendė, kad Teguldet yra ideali vieta užkasti nepageidaujamiems pesticidams.
Medžiagų užkasimas buvo pigus ir lengvas sprendimas. Be to, Sibiras buvo didelis, vien Tomsko sritis (316 tūkst. kv. km) yra beveik tokio pat dydžio kaip Vokietija. O miškinga vietovė gausi durpynų ir naftos atsargų buvo retai apgyvendinta.
Tačiau laikui bėgant kelios šeimos atsikėlė netoli Teguldet kalvos. Vietovė buvo patraukli: šalia upė,o artimiausias kaimas visai netoli. Atvykėliai pasistatė mažus medinius namus su gofruotais geležiniais stogais, o šalia namų turėjo dirbamos žemės plotus bulvių bei kopūstų auginimui. Tuomet ir prasidėjo problemos. „Žmonės pradėjo skųstis dėl galvos skausmų ir kitų ligų. Kažkas turėjo būti daroma. Taigi vietos valdžia atgabeno smėlio, kad užkastus pesticidus paslėptų po storesniu žemės sluoksniu. Daržai buvo perkelti truputį toliau. Gyventojai liovėsi skųstis, bet mes turime pripažinti, kad žemė ir upė liko užterštos,“ – teigė Tomsko srities Žaliųjų partijos vadovas Piotras Chernogrivovas.
Teguldet atvejis nėra vienintelis. Visoje buvusioje Sovietų Sąjungoje beveik 250 tūkst. tonų pesticidų ir žemės ūkiui skirtų chemikalų buvo sukaupta apgriuvusiuose sandėliuose, užkasta arba sumesta į krūvą. Po to, kai SSRS iširo, valdžios organai pametė visus galus. Niekas tiksliai nebežino, kur yra šios nuodingosios atliekos.
Černogrivoto gyventojai bijo, kad tokie sąvartynai dėl kilusios sumaišties gali sukelti didesnį pavojų negu branduolinės atliekos. Prancūzija į Severeską (buvęs Tomsk-7) perdirbimui siunčia reguliarias siuntas panaudoto urano. Severeskas – tai uždaras karinis kompleksas netoli Tomsko, šis rajonas yra kontroliuojamas. Ko nėra daroma sprendžiant pesticidų problemą.
Černogrivotas palaiko idėją, jog nuodingas žemės ūkiui skirtas medžiagas reikia rinkti „bandomajame poligone“. Poligonas užima 38 hektarus žemės netoli Tomsko. Du trečdaliai žemės priklauso Rusijai, kuri ir teikia finansavimą. Nuo 1992 metų atliekos čia pradėtos kaupti specialiuose pastatuose. Šis centras taip pat ketina surinkti atliekas esančias aplinkinėse srityse: Kemerove, Omske ir Tyvoje.
„Daugelis žmonių kritikuoja poligono veiklą. Jie nesupranta, kodėl Tomskas turi rinkti kitų žmonių atliekas, - sako vietinio ūkio skyriaus ekspertas Pavelas Gagarinas, - Žmonės nemano, kad tai kelia pavojų, jei tai jų nepaveikia nedelsiant. Pavyzdžiui, vietinio ūkio inžinierius savo namą nudažė granozanu (organinio gyvsidabrio junginys) todėl, kad jis suteikia gražią mėlyną spalvą.“Tomsko srities valdžios organai neseniai suprato situacijos rimtumą. Specialios komandos buvo apmokytos aptikti pesticido sandėlius, saugoti juos ir surasti savininkus.
2011 m. rugpjūčio mėnesį Rusija ratifikavo Stokholmo konvenciją, kuri draudžia laikyti ir naudoti pavojingiausius chemikalus. Nevalstybinė ekologinė organizacija „Žaliasis kryžius“ (įkurta buvusio Sovietų Sąjungos prezidento Michailo Gorbačiovo) įsikūrusi Ženevoje taip pat padeda spręsti šią problemą siūlydama savo patirtį bei paslaugas.
„Saugus atliekų kaupimas yra gera mintis, bet sandarinimas turi būti keičiamas kasmet. Atliekų eksportas kainuoja per brangiai. Idealus sprendimas yra visa tai sunaikinti, tačiau tam reikia krosnies šiukšlėms deginti. Trumpiau tariant, viskas yra labai brangu - teigė posovietinės aplinkosaugos ekspertas iš „Žaliojo kryžiaus“ dr. Stephanas Robinsonas.
Aplinkosaugos aktyvistai ir „Žaliojo kryžiaus“ atstovai apsilankė buvusiame kolūkyje apie 100 km nuo Tomsko ir suprato, jog dauguma žmonių netgi nežino apie pesticidų pavojų. Čia esantys granozano sąvartynai kelia pavojų ir aplinkiniams rajonams. Cheminės medžiagos iš šios vietos buvo pašalintos prieš metus, tačiau pats pastatas vis dar yra pagrindinis taršos šaltinis. Manoma, jog visą pastatą reiks išmontuoti ir vežti į poligoną.
Aplinkosaugos aktyvistai svajoja, jog vieną dieną Tomskas taps užsienio investuotojų ir turistų traukos vieta.