Paukščių išsaugojimu besirūpinančios organizacijos „BirdLife International“ duomenimis, iš 1 300 rūšių paukščių kas aštuntam gresia išnykimas. Ir padėtis vis prastėja.
Šiaurės Amerikos grūdais turtingame regione pievų paukščiams, kaip antai, pieviniams tupialams, gresia išnykimas. Europoje ir Šiaurės Amerikoje išnykimas gresia čiurliams ir kregždėms.
Šiaurinėje Atlanto vandenyno dalyje nyksta laibasnapių narūnėlių, mormonų ir kitokių jūrinių paukščių kolonijos, Vakarų pusrutulyje mažėja sausumoje gyvenančių paukščių, pavyzdžiui, islandinių bėgikų.
Migruojantiems paukščiams, kuriems svarbi Azijos Geltonoji jūra, – krantiniams tilvikams, girnovėms, pelikanams ir gandrams irgi gresia išnykimas. Australijos ir Pietų Amerikos papūgoms atėjo sunkūs laikai, kai kurios Antarktidos pingvinų rūšys badauja.
Daugelis rūšių ėmė nykti, nes sumažėjo jų gyvenamų vietų – pelkių, upių, miškų, lygumų, sumažėjo ir lesalo. Šiais laikais paukščiai vis dažniau mums „praneša“ apie didėjančią grėsmę ir žmogaus sveikatai.
Iš paukščių ląstelių tyrimų mokslininkai iššifravo vis stiprėjančius pavojaus signalus iš viso pasaulio ekosistemų.
Kaip kanarėlės iš pasakų, kurias kažkada angliakasiai paleisdavo į kasyklas, kad patikrintų, ar ten nėra nuodingų dujų, paukščiai siunčia stipriausių signalų, kad toksinės medžiagos gali būti kenksmingos ir žmonėms.
Ar DDT vis dar naudojamas?
Rachel Carson buvo pirmoji ir šioje srityje garsiausia mokslininkė, įžvelgusi ryšį tarp paukščių ir žmonių likimo. Sunerimusi, kad vis sparčiau nyksta plėšrieji paukščiai ir paukščiai giesmininkai, ji ėmė tirti pesticido DDT poveikį. Tai buvo pirmas sintetinis pesticidas, po Antrojo pasaulinio karo pradėtas plačiai naudoti naikinant uodus ir kitus vabzdžius.
Jos 1962 m. išleistoje knygoje „Tylus pavasaris“ („Silent Spring“, - angl.) buvo aprašyta, kaip DDT per maisto grandines patenka per vabzdžius į juos sulesusių paukščių organizmus, kaupiasi audiniuose, organuose, riebaliniuose plėšrūnų – sakalų, erelių žuvininkų, erelių ir pelikanų sluoksniuose.
Visgi DDT padariniai liko. Neseniai atliktas tyrimas parodė, kad plėšriųjų paukščių Pietų Karolinoje organizme tebėra DDT ir kitų pesticidų liekanų, o tai rodo, kad per 40 pastarųjų metų pesticidų naudojimas ne itin sumažėjo.
Pažeista dauginimosi sistema
Iki devinto dešimtmečio pabaigos buvo atlikta tiek tyrimų apie chemikalus Didžiuosiuose ežeruose, kad zoologas Theo Colbornas, o paskui ir gamtosaugos organizacija „World Wildlife Fund“ nutarė apžvelgti tyrimus ir pamėginti suvokti tendencijas.
Rezultatai apstulbino: nyko 16 ar 17 Didžiųjų ežerų plėšriųjų paukščių rūšių, nes buvo padaryta žala jų endokrininei sistemai, atsakingai už hormonus ir dauginimąsi. Žalą padarė chemikalai vandenyje ir žuvyse.
Kokią žinią mums nori perduoti paukščiai?
Tyrimai parodė, kad tokie patys chemikalai gali išderinti ir žmonių hormonus. Nėščia moteris perduoda tokią taršą įsčiose esančiam kūdikiui, o ši, kaip įrodė tyrimai, trikdo kūdikio smegenų, reprodukcinės sistemos ir imuniteto vystymąsi, todėl vaikai gimsta mažiau protiškai pajėgūs, turi elgesio sutrikimų, vėliau – problemų dėl vaisingumo.
Taigi paukščiai, galima sakyti, siunčia žmonėms signalus apie grėsmę sveikatai.
Ekotoksikologoės Christy Morrissey teigimu, „paukščiai gali daug pasakyti apie tai, kas vyksta aplink mus ir ko mes nematome“.
Kaip rodo tyrimai, paukščių organizmai užteršti naujais chemikalais – perfluorocheminėmis medžiagomis (PFG), kurios naudojamos tefloninių ir nesitepančių paviršių gamybai. Paukščių organizmuose taip pat kaupiasi ir baldų bei elektronikos gamybai naudojamos bromuotos cheminės medžiagos.
Pavyzdžiui, Švedijoje, ornitologai aiškinasi, kodėl jūrinių erelių Baltijos jūros pakrantėje, kurie praėjusio amžiaus aštuntą dešimtmetį stipriai nukentėjo nuo DDT ir PCB, vėl suplonėjo kiaušinių lukštai ir deformavosi embrionai.