Praėjusių metų gruodį Vilniaus miesto savivaldybė surengė aplinkosaugos forumą, kuriame daugiausia vietos skyrė atliekų tvarkymo problemai. „Vilnius turi švariausią iš visų Europos sostinių vandenį ir orą, bet atliekų tvarkymas – problema“, – pradėdamas forumą pripažino sostinės vicemeras Jonas Pinskus.
Civilizuotame pasaulyje atliekos rūšiuojamos ir perdirbamos. Lietuvoje 70 proc. perdirbti tinkamų atliekų keliauja į sąvartynus. Arba – į miškus. Gamintojai dėl to kaltina gyventojus ir savivaldybes, savivaldybės – gamintojus.
O šiais metais baigiasi pereinamasis laikotarpis, po kurio Lietuva privalės vykdyti ES atliekų tvarkymo direktyvos reikalavimus. Kitaip jai gresia milžiniškos baudos.
Kaltino gyventojus
Vilniaus aplinkosaugos forumas prasidėjo įspūdingu reginiu. Ant podiumo viena paskui kitą žengė Lietuvos edukologijos universiteto Gamtos fakulteto studentės, demonstruodamos drabužių kolekciją iš netradicinių žaliavų. Iš skardinių, filmų juostelių, plėvelės, senų pėdkelnių ir net kiaušinių dėklų – žodžiu, iš panaudotos pakuotės, kuri tinka perdirbti.
Ši blizganti akcija – viena iš daugelio, skirtų atliekų rūšiavimo idėjai propaguoti.
Į atliekų tvarkymą Lietuva įdėjo daugiau nei milijardą: Aplinkos ministerijos (AM) teigimu, seniesiems sąvartynams uždaryti ir naujiems pastatyti per pastaruosius dešimt metų išleista daugiau nei 369 mln. litų, atliekų sistemai kurti – daugiau nei 818 mln. Lt ES struktūrinių fondų lėšų. Dar 60 mln. Lt per pastaruosius penkerius metus atliekoms tvarkyti bei teršimo šaltiniams šalinti buvo skirta iš įvairių nacionalinių fondų.
Tačiau perpildyti ne tik senieji, kaip Kariotiškių, bet ir naujieji sąvartynai – Vilniaus šiukšlės jau nebetelpa Kazokiškių sąvartyne.
Šiukšlių pilnos ne tik joms skirtos vietos – sąvartynai. Jos keliauja ir į pakeles, pamiškes, miškus. Privačių miškų savininkai ir valstybinių miškų girininkai tapo šiukšlių rinkėjais ir šiam darbui nematyti pabaigos. „Kasmet iš miškų surenkame ir išvežame maždaug 800 kubų šiukšlių“, – tvirtina Vilniaus miškų urėdas Artūras Nanartavičius. Šiai į jos pareigas neįeinančiai veiklai urėdija kasmet išleidžia apie 56 tūkst. litų.
Šiukšlių sąvartynuose ir miškuose sumažėtų, jei jos būtų rūšiuojamos ir perdirbamos. Kaip forume tvirtino gamintojams atstovaujančios VšĮ „Žaliasis taškas“ komercijos direktorius Arūnas Makauskas, išrūšiavus šiukšles jų juodajame konteineryje liktų 40 proc. jo tūrio. Įmonės komercijos direktoriaus teigimu, į sąvartynus keliauja 70 proc. perdirbti tinkamų atliekų. Už tai A. Makauskas kaltina šiukšlių rūšiuoti nenorinčius gyventojus.
Kartą „Žaliasis taškas“, pasak A. Makausko, atliko eksperimentą. Išdalijo gyventojams įvairiaspalvius maišus, kad šie į juos atskirai sudėtų plastiką, stiklą ir popierių, bet du trečdaliai šiuos maišus panaudojo kitais savo tikslais.
„Reikia keisti žmogaus mąstyseną ir jo atsakomybę“, – įsitikinęs „Žaliojo taško“ atstovas. Tą jis daro rengdamas forumus, seminarus, skelbdamas reklaminius straipsnius spaudoje ir informuodamas televizijų laidose.
Šiam reikalui VšĮ „Žaliasis taškas“ pernai skyrė 250 tūkst. litų, šiemet šalies gamintojai bei importuotojai žada skirti 4 mln. litų.
Ne mažiau šiam reikalui kasmet skiria ir AM – 5 proc. visų Pakuotės atliekų tvarkymo programos lėšų.
Sutaupė taršos mokestį
Tačiau teršia juk ne gyventojai. Jie negamina skardinių, PET butelių ar kitos pakuotės. Jie ją nusiperka kartu su preke. Tikrieji teršėjai yra prekių bei pakuočių gamintojai ir importuotojai. Todėl Atliekų tvarkymo įstatymas panaudotą pakuotę sutvarkyti įpareigojo ne vartotojus, o gamintojus ir importuotojus.
Jei jie to nedarytų, Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas įpareigotų juos mokėti aplinkos taršos mokestį. Už panaudotos ir nesutvarkytos 1 kg stiklo pakuotės numatytas 0,2 Lt, plastiko – 1,8 Lt, PET – 2 Lt, kombinuotos – 2 Lt, metalinės – 2,6 Lt, popierinės ir kartoninės – 0,1 Lt, kitos – 0,1 Lt mokestis.
Surinkusi šiuos mokesčius valstybė ar jos įgaliotos savivaldybės galėtų organizuoti atliekų tvarkymą. Tačiau dabar ši funkcija patikėta gamintojams ir importuotojams, t. y. patiems teršėjams.
Ar jie tvarko savo šiukšles, ar moka taršos mokestį?
Savo atliekų gamintojai ir importuotojai patys netvarko. Tam jie samdo tarpininkus, kaip antai, VšĮ „Žaliasis taškas“. Šiai įmonei AM suteikė licenciją organizuoti visų rūšių pakuočių atliekų tvarkymą.
Pernai „Žaliasis taškas“ aptarnavo daugiau nei 700 stambiausių šalies gamintojų ir importuotojų, kurie į rinką per metus išleido daugiau nei 107 tūkst. tonų pakuotės. Šįmet „Žaliasis taškas“ jau turi daugiau nei 1 500 klientų.
Už pakuotės sutvarkymo organizavimą „Žaliasis taškas“ pernai iš savo klientų gavo 12,6 mln. litų.
Tačiau šiukšles, kaip ir nuo amžių amžinųjų, surinko ir išvežė komunalinių paslaugų įmonės. Jos išgyveno iš gyventojų už šią paslaugą mokamų mokesčių, kuriuos nustato ir administruoja savivaldybės.
Šis mokestis jiems nesikeičia nepaisant to, rūšiuos jie šiukšles ar ne, pils visas į vieną juodą ar į tris spalvotus konteinerius. Atvirkščiai, išrūšiavę šiukšles gyventojai savo lėšomis dar turi jas pristatyti vežėjams: spalvoti konteineriai mieste stovi daugiabučių namų kiemuose, o gyvenvietėse – už kilometro ir dviejų.
Išrūšiuotos atliekos yra antrinė žaliava, kuri turi kainą. Kokį pelną vienos įmonės gauna ją parduodamos, o kitos – ją perdirbdamos, yra jų komercinė paslaptis.
VšĮ „Žaliasis taškas“ komercijos direktoriaus tikinimu, antrinių žaliavų ruošimas bei jų perdirbimas nėra pelningas verslas. Pelnas priklauso nuo atliekų rūšies bei kitų rinkos veiksnių. Pavyzdžiui, šiuo metu iš antrinių žaliavų pelningas tik stiklas. Atėmus jo rinkimo, rūšiavimo ir perrūšiavimo išlaidas, tiekėjui lieka 155 litai už toną. Popierius ir plastikas, kaip antrinė žaliava, šiandien yra nuostolingi. Todėl, pasak „Žaliojo taško“ komercijos direktoriaus, įmonė subsidijuoja antrinių žaliavų tiekėjų nuostolius.
Tačiau, kaip matyti iš įmonės veiklos ataskaitos, atmetus visas išlaidas ir išmokėtas subsidijas jai 2011 m. dar liko 225 tūkst. Lt pelno. Be to, visi jos vienijami gamintojai ir importuotojai tais metais buvo atleisti nuo taršos mokesčio – regionų aplinkos apsaugos departamentams „Žaliasis taškas“ deklaravo, jog jie įvykdė pakuotės tvarkymo užduotis. „Tapdami „Žaliojo taško“ organizacijos nariais ir mokėdami už pakuočių atliekų tvarkymo užduočių įvykdymą, mūsų klientai 2010 m. sutaupė 80,2 mln. Lt taršos mokesčio (vietoje to sumokėdami už pakuočių atliekų tvarkymui nustatytų užduočių įvykdymą 12,6 mln. Lt)“, – metinėje įmonės ataskaitoje džiaugiasi „Žaliasis taškas“.
VšĮ „Žaliasis taškas“ užima apie 35 proc. atliekų tvarkymo organizavimo rinkos. Iš viso Lietuvoje, AM duomenimis, šiuo metu veikia 4 tokios licencijuotos gamintojų ir importuotojų organizacijos: VšĮ „Žaliasis taškas“, VšĮ „Ekošviesa“, asociacija „EEPA“ bei Gamintojų ir importuotojų asociacija. Taigi gamintojai ir importuotojai – vieningi.
Kiek iš viso jų 2011 m. buvo atleista nuo taršos mokesčio, AM žurnalui „Miškai“ negalėjo atsakyti, nes, pasak jos, tikslios statistikos ji neturinti. Tačiau informavo, jog šiuo metu Seime svarstomuose Pakuočių ir pakuočių atliekų bei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymų projektuose pasiūlyta nuo mokesčio už aplinkos teršimą atleisti tuos gamintojus ir importuotojus, kurie per metus rinkai patiekė ne daugiau kaip 0,5 tonos apmokestinamosios pakuotės. Pritaikius šią lengvatą nuo mokesčio už teršimą būtų atleista apie 5 tūkst. (apie pusė dabar esančių) mokesčių mokėtojų.
Remiasi teršėjų ataskaitomis
ES pakuočių atliekų direktyva reikalauja kasmet surinkti ir perdirbti 55–80 proc. į vidaus rinką išleistų pakuočių. Lietuva sparčiausiai iš visų šalių narių perkėlė šios direktyvos reikalavimus į nacionalinę teisę. O pereinamasis laikotarpis, po kurio Lietuva privalės vykdyti ES direktyvos reikalavimus, baigiasi 2012 metais.
„Jeigu norime vykdyti ES direktyvą, pakuočių surinkimą ir perdirbimą turėsime kasmet padidinti 30 proc.“, – tikrosios padėties neslėpė VšĮ „Žaliasis taškas“ komercijos direktorius A. Makauskas.
Jeigu Lietuvai tai nepavyktų, kokios baudos jai grėstų? Į šį žurnalo „Miškai“ klausimą AM neatsakė. Anot jos, „direktyvoje numatytos pakuočių atliekų tvarkymo užduotys vykdomos, todėl sankcijos negresia.“
Tikrosios padėties šiandien niekas nežino, nes Aplinkos apsaugos agentūra (AAA) skelbia atliekų tvarkytojų, tai yra VšĮ „Žaliasis taškas“ bei kitų gamintojų ir importuotojų samdomų tarpininkų, pateiktus duomenis.
ES valstybės už direktyvos nevykdymą gali būti baudžiamos Europos Teisingumo teisme. Baudos dydis nustatomas pagal valstybės narės bendrąjį vidaus produktą.
Už atliekų tvarkymo direktyvos nevykdymą jau buvo nubausta šiuo metu prie bankroto slenksčio atsidūrusi Graikija. Ji turėjo mokėti po 20 tūkst. eurų už kiekvieną dieną nuo teismo sprendimo tol, kol nepradėjo vykdyti prisiimtų įsipareigojimų.