Skaitytojo akimis. Kirsti ar nekirsti Kalėdų eglutę?

Toks klausimas iškilo Lietuvos visuomenei, kai Kalėdos tarpukariu pasipildė dar vienu simboliu - puošta eglute. Nors kiek „žaliau mąstantį“ Lietuvos pilietį ši mintis aplanko ar bent jau turėtų aplankyti beveik kasmet kartu su Kalėdų seneliu ir, žinoma, jo dovanomis. Ar ši problema visuomet egzistavo?

Jei paprotys kenksmingas, būtina jo atsikratyti

Tarpukario pabaigoje valdžios atstovai, susirūpinę masiškai pradėtomis kirsti eglutėmis, ėmė taikyti įvairius apribojimus ir draudimus. Šis klausimas sukėlė nemažai diskusijų, po kurių visuomenė pasidalino į dvi priešingas pozicijas: palaikantys ir prieštaraujantys šiai, dar pakankami neseniai atsiradusiai, naujovei. Pastarąją nuomonę galima iliustruoti tokiais pasisakymais: „kokie bebūtų papročiai, tačiau jeigu jie yra visuomenei kenksmingi, mūsų visų pilietinė pareiga tuos papročius iš mūsų tautos išmesti“ („Lietuvos aidas“, 1939 m.).

Kai kurie ir toliau iš to siekę pasipelnyti verslininkai paprasčiausiai subankrutavo sumažėjus paklausai: „žmonės nenoriai pirko eglutes, kiti visai atsisakė nuo germaniško papročio“. Tam įtakos turėjo ir tuometinė spauda, smerkusi naujo papročio įsigalėjimą. Tikėtina, jog viešoji nuomonė galėjo turėti įtakos Kalėdų eglutės populiarumo sumažėjimui. 1935 m. gruodžio  27 dieną  Memelio valdžios pranešime teigta, jog Klaipėdoje buvo planuota statyti eglutę miesto centre kur anksčiau stovėjęs paminklas Vilhelmui I. Gruodžio 20 d. prasidėję eglutės statymo darbai buvo nutraukti Lietuvos karo komendanto įsakymu. Lietuvos karo komendanto veiksmai pažeidė Klaipėdos krašto autonomiją, kuri leido puoselėti savo krašto kultūrą ir papročius.

Visuomenė, pamėgusi Kalėdų eglutės puošimo paprotį, taip pat neliko abejinga šiems valdžios ketinimams. Ypač skaudžiai dėl Kalėdų eglučių draudimo sureagavo motinos turinčios vaikų. Nors ir suvokdamos, jog tai nėra lietuviškas paprotys, tačiau teisinosi, jog „jis miesto lietuvių šeimose jau labai prigijo“. Ieškota šios problemos sprendimo būdų – pirmą kartą užsiminta apie galimybę naudoti dirbtinę eglutę. Greta to, skatintas ir eglučių atsodinimas: „šio papročio atminimui įgyvendinsime naują paprotį ar net šventę – medžių sodinimo“. Tokie valdžios siūlyti sprendimo būdai verčia manyti, jog papročių, vėliau tampančių tradicijomis, galima gana lengvai atsisakyti, tik prieš tai svarbu turėti alternatyvą.

Eglutės plito ir nelegaliais būdais

Kaip ir tarpukariu, taip ir sovietmečiu toliau keltas ir plačiai diskutuotas klausimas – ar leisti kirsti eglutę? Šiuo laikotarpiu eglutė galėjo būti įsigyjama trimis būdais: perkama iš miškų ūkių, perkama iš pamiškėse gyvenančių nelegalių prekybininkų ar pačių žmonių pastangomis parsivežama iš miškų. Du pastarieji įsigijimo būdai laikyti prieštaraujančiais valstybės įstatymams. Nepaisant to, užfiksuota nemažai tokio pobūdžio pažeidimų. Vedini lengvo siekio pasipelnyti, žmonės jas pardavinėdavo gatvėse slaptai: „– Gal eglutės reikia, – sušnibžda į ausį praeiviui, ir, apsidairęs ar niekas nemato, ištraukia iš už namo eglutę <...>“.

Už didesnę būdavo prašoma dviejų, už mažesnę – pusantro rublio. Rodos, tokio pobūdžio nelegalūs eglučių pardavinėjimai gana dažnai pasitaikęs atvejis. Kartu piktintasi tokiu savavališku piliečių elgesiu, kuomet eglutės būdavo kertamos miesto parkų ir sodų teritorijose. Spaudoje aiškinta, jog tokio elgesio pasekmės turi neigiamos įtakos aplinkai, todėl siekiant to išvengti, kaip ir tarpukariu, norėta visiškai uždrausti bet kokį jų pardavimą. Šis klausimas buvo pašiepiamas spaudos skyreliuose „Naujametinės šypsenos“, kuriuose vaizdingais šaržais pateikiama tuometinė eglučių situaciją.

Tai rodo, jog švenčių simboliu laikytos ir tebelaikomos eglutės visuomenė nebuvo nelinkusi atsisakyti ir sunkiai įsivaizdavo, jog eglutės funkciją galėtų atlikti pakaitalas. Tiek humoro forma, tiek rimtais pasisakymais propaguotas „minimalistinis“ eglučių stilius. Spaudoje buvo pateiktas ir dar kelta naujų alternatyvų – šventėms skirtų eglučių auginimas plantacijose bei prekyba eglių šakomis.

Miesto aikštėse įsivyrauja karkasinių eglių mada

Pagrindinis šios temos klausimas – kirsti ar nekirsti – nepriklausomybės laikų Lietuvoje susiejamas ne tik su plačia aplinkosaugos, bet susiaurinamas iki ekologijos temos. Panašu, jog vartotojiškos visuomenės įpročiai pakreipė eglučių „madas“. Nuo 2006 m. pagrindinėse miesto aikštėse atsiranda ir karkasinių eglių.

Didžiausia ekologiškumo apraiška tapo plačiai išdiskutuota 2011 m. Kalėdinė Kauno eglė, vienų vadinta smaragdine, kitų bambaline. Vertinimų būta itin prieštaringų. O gal ši idėja buvo būtent tai, ko reikia dabartinei visuomenei. Vietoj gyvų, ar specialiai tam gaminamų plastmasinių eglučių, nuo kurių lūžta visos parduotuvių lentynos likus mėnesiui iki švenčių, naudoti pagamintas iš antrinių žaliavų? 

Neretas sudvejoja, ar tai „nepakenks“ dar nei šimtmečio Lietuvoje neskaičiuojančiai, bet jau stipriai įsišaknijusi Kalėdų tradicijai? Ar Kalėdos galės būti tokios pat? Žmonės neretai jaučia sentimentus nukirstai „gyvai“ ( o po dviejų savaičių nubyrančiai) eglei. Negailintys kirsti renkasi gana populiarius vazonėlius, kuriuose nepersodintos eglės po kelių mėnesių taip pat sėkmingai paruduoja. 

Pasibaigus šventiniam laikotarpiui, kyla Kalėdinių eglučių utilizavimo problema. Siekiant išvengti aplinkosaugininkų linksniuotos problemos – eglučių mėtymo patvoriuose, kultūros darbuotojų pastangų dėka, tėvams su vaikais organizuojamos atsisveikinimo šventės. Tokio renginio metu eglutės tvarkingai surenkamos, o vaikams sukuriama šventė, oficialiai uždaranti Kalėdinio laikotarpio švenčių ciklą. Šiek tiek biokuro miestui ir kelios minutės išspinduliuotos šilumos tavo bute. 

Klausimas, kirsti ar nekirsti, kirsti dalį, pirkti dirbtinę, pirkti vazoną lieka tik Jūsų pasirinkimo reikalas.

„Kalendorinių švenčių (re-)konstrukcijų santykio su lietuvių tapatumu tyrimai“

Gintarė Dusevičiūtė