Oficiali statistika skelbia – Lietuvoje didėja miškų plotai. Tuo tarpu ne vienas dažniau besilankantis miške mato kiek kitokią situaciją – didėjančius plynų kirtimų mastus ir vis dažniau aptinkamus išvežimui paruoštos medienos kiekius.
GRYNAS.lt palygino penkerių metų tos pačios vietovės palydovines nuotraukas ir įsitikino, kad plynų kirtimų kiekis išties didėja, tačiau specialistai ragina dar nedaryti skubotų išvadų.
Lietuvos statistikos departamento duomenimis, nuo 2005 iki 2010 m. Lietuvos ploto miškingumas padidėjo nuo 32 iki 33,1 proc. Bendras medienos tūris su žieve per tą patį laikotarpį padidėjo kone penktadaliu: nuo 393 iki 479 mln. kub. m. Tad nors ir toliau kertami miškai, mūsų šalies miškingumas dėl to nekenčia.
Vis dėlto kaip vertinti subjektyvius žmonių pasisakymus, kad vizualiai miškai tampa skurdesni, daugelyje vietų net nuo kelio matomos plynų kirtimų dykvietės, o pakrauti miškavėžiai ir toliau nesustodami zuja keliais? Ar galime tikėti oficialiais statistikos duomenimis, kai mūsų akys sako ką kitą?
GRYNAS.lt griebėsi naujausių technologijų ir į problemą pažiūrėjo kitu kampu. Svetainėje maps.lt pasirinkome tris miškingus Lietuvos plotus ir palyginome, kaip jie atrodė 2005/2006 m. ir 2009/2010 m. Rezultatai akivaizdūs – visuose pasirinktuose plotuose akivaizdžiai padaugėjo plynų kirtimų.
Pastaba: stebėkite vieną plotą ir pastebėsite skirtumą.
Labanoras ir jo apylinkės
Varėna ir jos apylinkės
Kazlų Rūdos apylinkės
Nuotraukų komplektą galite atsisiųsti iš ČIA.
Lygiai tokia pati situacija yra jeigu pažvelgtume praktiškai į bet kurį Lietuvos plotą. Ar tai reiškia, kad oficiali statistika meluoja?
Valstybiniuose miškuose plynų kirtimų mažėja
„Negaliu komentuoti nei statistikos, nei to kas dedasi privačiuose miškuose, bet valstybiniuose miškuose plynų kirtimų mažėja (Valstybiniai miškai sudaro apie pusė visų miškų ploto, - red. past.). Esmė tame, kad valstybiniai miškai ir privatūs - persipynę. Vienas ruožas gali būti privatus – kitas jau valstybinis. Anksčiau ir valstybiniuose miškuose pagrindimas kirtimo būdas buvo plynas kirtimas, bet pastaruosius metus du ši situacija jau keičiasi. Dabar darome rinktinius kirtimus – iš pradžių iškertame tarpais plotą, po 7 – 10 metų atvyksime kirsti dar daugiau, o per tiek laiko jau bus miškas ir savaime atžėlęs. Taip neskubant galima netgi pasiekti geresnių rezultatų“, - apie plynus kirtimus GRYNAS.lt pasakojo Generalinės miškų urėdijos Generalinio miškų urėdo pavaduotojas Petras Kanapienis.
P. Kanapienis sutinka, kad vizualiai situacija gali pasirodyti kita nei skelbia statistika. „Patys gauname daug pasipiktinusių gyventojų skambučių. Žmonės klausia, kodėl plynai kertami miškai, kodėl tie mastai didėja, bet mes galime kontroliuoti tik valstybinius miškus, o ar darbai vyksta valstybiniame ar privačiame kartais gali būti sunku atsakyti. Neseniai pradėjome statyti stulpelius ir kabinti lenteles, kurios skelbia, kad šis miškas valstybinis. Gal tai padės kiek geriau susigaudyti gyventojams.
Šiuo metu pagrindiniai plynų kirtimų vykdytojai yra privatūs miškų savininkai. Įstatymas to nedraudžia, nors jiems yra nustatytos normos – juk negali imtis ir per metus išpjauti bet kokio ploto plynai. Privačių savininkų pagrindinis tikslas yra pelnas. Nieko čia nebūtų blogo jeigu tie privačių miškų ūkiai būtų didesni. Dabar Lietuvoje yra apie 250 tūkst. miškų savininkų. Išdalinus visą plotą visiems tesigauna po kelis hektarus. Tokiame plote vykdyti pilnavertį miškų ūkį neįmanoma. Jį išpjovus savo gyvenime gali jau nebesitikėti, kad jis dar duos „derliaus“. Jei plotai būtų didesni – galima būtų vienus atsodinti, vykdyti neplynus kirtimus, kitaip planuoti ilgalaikius darbus, kaip kad yra Vokietijoje ar kitose šalyse“, - pasakojo P. Kanapienis.
Generalinė miškų urėdija plynų kirtimų atsisakė ne tik dėl ekonominių sumetimų, bet ir dėl gyventojų nuomonės, nuolatinių priekaištų. Pasak P. Kanapienio, dabar jei jau ir vykdomi plyni kirtimai tai tik tuomet, kur nėra kitos galimybės taikyti rinktinį kirtimą. Be to, plyni kirtimai patraukiami toliau nuo kelio, kad nedarkytų kraštovaizdžio. Skirtumai palydovinėse nuotraukose galėjo atsirasti dėl to, kad šios darytos dar tuomet, kai ne tik privatūs miškų savininkai, bet ir valstybinių miškų darbuotojai vykdė plynus kirtimus.
„Be to, iš palydovinių nuotraukų juk nesimato, kad didelė dalis iškirstų plotų yra atsodinti, juk jie kažkada vėl užaugs ir mūsų anūkai galės vėl juos kirsti“, - aiškino P. Kanapienis.
Problema terminologijoje
D. Augutis pažymėjo, kad formuotis nuomonei apie senkančius Lietuvos miškų resursus nepadeda ir mūsų subjektyvus aplinkos stebėjimas. Juk nei vienas neatkreiptų dėmesio, kad medžiai per metus pastorėjo milimetru. Vizualiai atrodo, kad jie tokie patys, nors Lietuvos mastu tai susidarytų tūkstančiai kubinių metrų medienos.
„Taip pat problemų sukelia ir terminologija ir požiūris į statistikos skaičiavimą. Pavyzdžiui didžiausias ginčas vyksta dėl to, ar plynų kirtimų plotus galima laikyti mišku ar ne. Viena pusė sako, kad ne, nes ten nėra medžių, kita, kad taip, nes ten atsodintas plotas ir greitai vėl augs medžiai. Šiuo metu statistika yra sudarinėjama atsižvelgiant į tai, kad plyno kirtimo plotas taip pat laikomas mišku. Dėl to ir gaunasi toks neatitikimas: vizualiai miško mažėja, bet oficialiai jo daugėja dėl naujai pasodinamų plotų ir neišminusuojamų plynų kirtimų hektarų“.
Galutinį tašką plynų kirtimų mastui apskaičiuoti turėtų padėti visą Lietuvą apimantis palydovinių skaičiavimų tyrimas, bet pasak P. Kanapienio tokie Lietuvoje dar nedaromi, kadangi reikalauja labai daug lėšų, o „rankutėmis“ skaičiuoti internete užtruktų per daug ilgai ir būtų per didelė paklaida.