Karieso pažeisto danties ir medžio kamieno drevės plombavimas – du skirtingi dalykai. Tai teigiantis VšĮ „Lietuvos arboristikos centro“ direktorius Algis Davenis tikino, kad žmonės, medžius dėl nežinojimo gydantys kaip dantis, – klysta. Drevės neplombuojamos – plombas atstoja lengvos konstrukcijos stogeliai, apsaugantys pažeistą vietą nuo kritulių.
„Žmonės mano, kad jei odontologas užtaiso dantį plomba, taip pat galima elgtis ir su medžio dreve. Žmonės dažniausiai taip elgiasi nesuvokdami medžio biologijos. Dantis nejuda – jis negyvas, o medis ir toliau auga. Betonu, plytgaliais ar kitais būdais užplombuota vieta yra kaip rakštis vidury medžio. Tai trukdo ventiliacijai – puvimo procesas toliau vyksta. Medis plombą nešioja kaip kriauklytė nešioja perlą. Drevė ir liko dreve, o viduje liko betoninis implantas“, – netinkamu drevių gydymu piktinosi A. Davenis.
Anot jo, žmonės, norėdami medžiui padėti, dažniausiai jam pakenkia – drevės užkimšimas plytų nuotrupomis, akmenimis ar kitais svetimkūniais tik paspartina puvimą. Tokiu atveju drevė neventiliuojama, joje ima kauptis drėgmė. Kaip tik tokių sąlygų ir reikia kamieno puvimą skatinančių grybų dauginimuisi. Kita vertus, augalo viduje atsidūręs svetimkūnis jį tik žaloja – plombą medis apauga.
Drevės nereikia gydyti – tuo įsitikinęs A. Davenis. Jo nuomone, drevė yra natūralus medžio vystymosi elementas. Ji esą formuojasi net jei augalas ir fiziškai nėra pažeistas. Drevės užuomazgą galima aptikti jau tada, kai medis numeta šaką. Ši užuomazga galiausiai virsta dreve.
Cheminės priemonės, kaip ir betoninės plombos, arboristikos specialisto žodžiais, taip pat nėra išeitis: „Cheminės priemonės nepadeda – padengiamas tik paviršius, o puvimo proceso jūs jau nesustabdysite. Tai, ką mes matome, yra tik viršūnėlės. Medis pats kovoja. Tai priklauso nuo jo rūšies. Kas tinka gyvam medžiui, tas netinka negyvam. Ir atvirkščiai. Tepliodami medį chemikalais, slopinam natūralų imunitetą. Žmogui atrodo, kad jis skylę užtaisė. Iš tiesų užtaisė tik ugnikalnio viršūnę, o iš tikrųjų puvimo procesas tik paspartinamas – dar didesnė bomba formuojasi.“
Norint apsaugoti drevėtus medžius, pašnekovo teigimu, reikia griebtis „šiuolaikiškos ir ekologiškos“ priemonės. Tai – lengvos konstrukcijos rankų darbo stogeliai, pritaikyti konkrečiam medžiui. Stogelis yra laikina apsaugos priemonė – drevei padidėjus medžiui jis nebetinka. Šis užtikrina, kad į drevę nepatektų kritulių.
Stogelių gamyba paprasta: tereikia suvirinti metalinį tinklą, padengti jį poliuretaninėmis putomis (makrofleksu) ir nudažyti medienos spalva. Stogelio pritvirtinimui A. Davenis pataria naudoti medvaržčius. Esą negyvos žievės šie nepažeis.
Arboristikos specialistas GRYNAS.lt teigė, kad ši apsaugos priemonė Lietuvoje naudojama nuo 1999 m. Dažniausiai tokiu būdu bandoma išsaugoti medžius, turinčius istorinę ar biologinę vertę.
Yra ir senoviškų drevėtų medžių „gydymo“ priemonių – senieji sodininkai medžiams bando padėti iš molio, šiaudų ir mėšlo gaminamu mišinio, kuriuo tepa pažeistas vietas. A. Davenis neneigia, kad tokiu būdu puvimo procesas pristabdomas, tačiau taip medžio išgydyt nepavyks.
„Drevę reikia išsaugoti ir dėl biologinės įvairovės. Jose gyvena žinduoliai, pavyzdžiui, šikšnosparniai. Drevėse peri paukščiai. Tai yra natūrali gyvūnų buveinė. Geriausia, kad į biologinį procesą išvis būtų nesikišama“, – drevių biologinę naudą atskleidė A. Davenis.
Drevių, arboristikos specialisto įsitikinimu, gali atsirasti kone kiekvienos rūšies medyje. Tiesa, nemažai lemia „atskirų rūšių imuninė sistema, medžio genofondas“. Ąžuolų ir liepų imuninė sistema tvirta, gluosnių ir tuopų – kur kas menkesnė.
Vis dėlto geriausia, kai medis kamieno pažeidimą gydosi pats. A. Davenio žodžiais, drevės atsiradimas nereiškia, kad medis netrukus žus: „Medis gedimo procesą gali apriboti. Jei yra drevė, tai dar nereiškia, kad medis miršta. Medis dažnai apauga „šarvais“ ir drevė lieka kaip kapsulė. Turi pats medis kovoti.“