Gamtos mylėtojai projektui nepritaria, ūkininkai skatina greičiau imtis veiksmų, o medžiotojai mato tik vieną būdą, kaip rasti kompromisą. Tokios pozicijos išryškėjo praėjusią savaitę Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje vykusioje konferencijoje „Stumbrai Lietuvoje: aktualijos ir sprendimai“.
Stumbrai buvo išnaikinti
Prieš sprendžiant stumbrų ateitį reikėtų prisiminti jų praeitį. Stumbrai senovėje buvo paplitę visoje Pietų ir Vidurio Europoje iki Volgos ir Kaukazo kalnų, taip pat ir Lietuvoje. Jų paplitimas mažėjo didėjant gyventojų skaičiui bei žmonėms apgyvendinant stumbrų gyvenamas teritorijas. Anksčiausiai stumbrai išnyko Prancūzijoje (VIII a.), Švedijoje (XI a.) ir Anglijoje (XII a.).
Stumbrų populiacija ilgiau išliko Rytų Europoje. Tačiau jie tapo I pasaulinio karo vokiečių kariuomenės aukomis. Okupavus šiaurinę Lenkijos dalį (taip pat Belovežo girią), dėl mėsos, kailio ir ragų buvo nužudyta 600 šių gyvūnų. Vokiečių mokslininkai prašė atkreipti armijos karininkų dėmesį į visišką stumbrų populiacijos sunaikinimą, tačiau pasibaigus karui gyvi buvo likę tik 9 stumbrai.
Paskutiniai stumbrai buvo išnaikinti tarpukariu (Belovežo girioje 1919 m., Kaukaze 1927 m.). Šioje vietoje galėjo ir pasibaigti stumbrų istorija, bet apie 50 individų dar buvo likusių zoologijos soduose. Tarptautinė aplinkosaugininkų ir gamtininkų bendruomenė ėmėsi atkurti visiškai sunaikintą stumbrų populiaciją. Lenkai buvo pirmieji, kurie paleido stumbrų bandą Belovežo girioje.
Į Lietuvą šie gyvūnai buvo atvežti iš Rusijos centrinio stumbryno 1969-1972 metais. Į Pašilių stumbryno (Panevėžio raj.) aptvarus tuo metu atvežta 10 belovežinės kilmės stumbrų. Pirmieji aptvare gimę stumbrai į laisvę pradėti leisti 1973 metais. Tiesa, 1981 m. stumbrai pralaužė pasenusius aptvarus, apie 15 jų paspruko į laisvę ir ten pasiliko.
Planavo kitokią stumbrų ateitį
Mokslininkai atliko tikrą Sizifo darbą ir iš stumbrų populiacijos likučių atkūrė ištisą šių gyvūnų būrį. Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) Apsaugos ir tvarkymo skyriaus vyr. specialistas Laimutis Budrys GRYNAS.lt yra sakęs, jog mokslininkai paprasčiausiai nesitikėjo, kad visi į laisvę išleisti stumbrai pasiliks vienoje teritorijoje – tarp Panevėžio ir Kėdainių.
„Prieš pradedant Lietuvoje veisti stumbrus buvo galvojama, kad jų mūsų teritorijoje galėtų gyventi apie 500. Paleisti į laisvę jie turėjo išsiskirstyti po Lietuvą, neužsibūti Vidurio Lietuvoje, kur vyrauja žemės ūkio landšaftas, nes stumbras – miško gyvūnas. Buvo netgi manoma, kad laisvėje sustiprėjus stumbrams juos būtų galima ir medžioti nomenklatūrinėse medžioklėse, bet viskas išėjo kitaip“, – yra sakęs L. Budrys.
Todėl šiuo metu situacija yra tokia, kad, 2016 metų skaičiavimu (2017 metų skaičiavimas dar nedeklaruotas), Panevėžio – Kėdainių apylinkėse gyvena apie 182 laisvus stumbrus, kurie, pasak Lietuvos ūkininkų sąjungos pirmininko Jono Talmanto, žemės ūkį tose apylinkėse daro neįmanomu.
Ūkininkai stumbrus keiksnoja
Valstybinėje saugomų teritorijų tarnyboje praėjusią savaitę vykusioje konferencijoje, kurioje visos suinteresuotos pusės galėjo pateikti savo nuomonę ir poziciją stumbrų klausimu, J. Talmantas teigė, jog Lietuva yra vienintelė šalis Europoje, kurioje stumbrai gyvena ūkinės paskirties žemėse. Šie gyvūnai, anot ūkininko, ne tik sutrypia pasėlius, bet ir minta ūkininkų derliumi.
„Tai parodo, kad yra per maži miško masyvai stumbrams gyventi. Lietuva yra vienintelė šalis, kurioje stumbrai gyvena laisvai agrolandšafte: tarp miškelių ir didelių žemės ūkio naudmenų. Iš tikrųjų čia reikėtų stabtelti ir pasižiūrėti, kad mes esame vienintelė šalis Europoje, kur stumbrai laisvai bėgioja ir niokoja žemdirbių triūsą. Ir mes nuo 2004 metų šnekam apie šią problemą“, – konferencijoje tvirtina J. Talmantas.
Be to, ūkininkas akcentuoja, jog dabar Lietuvos kraštovaizdis labai pasikeitęs ir netinkamos sąlygos gyventi stumbrams, todėl jiems trūksta maisto.
Ūkininkas J. Talmantas sako savo akimis matęs stumbrus Panevėžio – Kėdainių regione ir teigia, kad dauguma šių gyvūnų labai sulysę, atrodo besikankiną.
Kad dabartinės stumbrų gyvenimo sąlygos sunkios, mano ir Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas medžioklei Eugenijos Tijušas.
„Dauguma tų gyvūnų laisvėje yra savotiški kankiniai. Ir kaip to iliustraciją galiu pateikti įvykį, kai vienu šūviu buvo numušti trys stumbrai. Du iš jų buvo antramečiai“, – prisimena E. Tijušas.
Medžiotojai siūlo stumbrų populiaciją „apvalyti“
Atsižvelgiant į sunkias stumbrų gyvenimo sąlygas ir konkurenciją dėl maisto, E. Tijušo teigimu, reikėtų leisti bent ligotų ir silpnų stumbrų medžioklę. Tiesa, stumbrų kaip Raudonosios knygos gyvūnų, medžioti negalima, tačiau yra galimybė kreiptis į Aplinkos apsaugos agentūrą dėl kelių individų sumedžiojimo, esant populiacijos reguliavimo būtinybei. Medžiotojas pasakoja, kad prieš kelerius metus jis ir keli kiti medžiotojai kreipėsi į atsakingą instituciją dėl tokio leidimo, tačiau atsakymo taip ir negavo.
„Praėjusiais metais mes kreipiamės į Aplinkos apsaugos agentūrą prašydami išduoti leidimus sumedžioti keletą ligotų ir nusenusių stumbrų. Bet galutinį sprendimą turėjo priimti tuometė Aplinkos ministerijos vadovybė ir, tam tikra prasme, tai turėjo būti politinis sprendimas. Deja, to sprendimo nesulaukėme“, – konferencijoje kalba E. Tijušas.
Gamtos mylėtojai prieš medžioklę stoja piestu
Ir ūkininkai, ir medžiotojai mano, kad šiandien laisvėje gyvenančių stumbrų vienoje teritorijoje yra per daug. Jų teigimu, dalį (silpnų ir ligotų) stumbrų reikia sumedžioti, o kitą dalį laikyti teritorijoje, kuri būtų atskirta nuo žemės ūkio.
Tačiau čia kyla klausimas, kaip žinoti, kuris stumbras ligotas ir silpnas? Tokį klausimą kelia Gamtos apsaugos asociacijos „Baltijos vilkas“ narė Gintarė Harasimenkienė. Ji pabrėžia, kad daugelis neįvertina stumbrų būtinybės Lietuvoje ir jų vertės. Atstovė vartoja sąvoką „nepatogi gamta“, kuria ji nori apibrėžti šiandienės visuomenės požiūrį į daugelį laukinių gyvūnų.
„Aiški susiformavusi nuomonė, kad stumbras yra nepatogus gyvūnas. Ir šiandien mes kalbame apie tai, ką su juo daryti, nes jis kažkam kelia problemų. Tas požiūris matyti stumbrą kaip išskirtinai problemišką ar išskirtinai nesugyvenamą yra blogas, nes tokių rūšių, kurios trukdo žmonėms, yra daug“, – sako G. Harasimenkienė.
„Baltijos vilko“ atstovė akcentuoja naudą, kurią iš stumbrų gauna Kėdainių – Panevėžio regionai. Ji sako, kad dalies privalumų žmonės dar neišmoko realizuoti, pavyzdžiui, gamtinio turizmo.
„Biologinės įvairovės dalis, turtas, tai rūšis, kuri palaiko atviras buveines, jei mes sugebėsime ją įkelti ten, kur ji sugebėtų atlikti savo vaidmenį. Tai yra charizmatiškas gyvūnas, kuris gali padėti įgyvendinti kitus aplinkosauginius projektus. Jį žmonės gerai mato. Jis reikalingas ir žmonėms, kaip gamtinio turto, verslo galimybė. Šitas regionas, kuriame gyvena stumbrai, jau dabar dar netiesiogiai, bet naudojasi tuo, kad čia yra stumbrai. Tai yra regiono turtas, žmonės važiuoja pasižiūrėti į stumbryną ir dar yra galimybė pamatyti juos laisvėje. O Lietuva kaip tik ir yra prastai vertinama gamtinio turizmo srityje. Tai atrodo kaip siurprizas: kodėl Lietuvoje, kuri yra tokia turtinga savo gamta, graži kraštovaizdžiu, yra taip prastai vertinama? Todėl, kad mes to neišnaudojame“, – tvirtina G. Harasimenkienė.
Nesusitaria dėl laisvų stumbrų skaičiaus
Šiuo klausimu nuomonės įvairios. Ūkininkai sako, kad toleruotų tokį stumbrų skaičių, kuris nedarys tokios žalos, kurią daro dabar. Medžiotojai netiesiogiai išreiškia nuomonę apie šių gyvūnų skaičių, sakydami, jog kai stumbrų buvę 50, ūkininkai jais nesiskundę, o „Baltijos vilko“ atstovė ir mokslininkai linkę akcentuoti 100 stumbrų: tiek individų sugeba palaikyti gyvybingą populiaciją.
Tačiau ne tik dėl laisvėje gyvenančių stumbrų skaičiaus nesutaria suinteresuotos pusės. Asociacija „Baltijos vilkas“, atstovaudama gamtos mylėtojus, nesutinka su stumbrų laikymų aptvertose teritorijose. Be to, G. Harasimenkienė pažymi, kad Dzūkijos miškai stumbrams yra netinkama vieta gyventi.
„Ten, kur šiuo metu ketinama stumbrus perkelti, į Dzūkijos miškus, tai nėra daug pievų ir laukų. Galbūt stumbrai ten ir prisitaikys, bet ten nėra ta teritorija, kuri yra tinkama. Dėl to yra šiek tiek baugu, kad stumbrai tiesiog iš jos pasitrauks iki artimiausių ūkininkų laukų ir turėsim tą pačią situaciją. Stumbras negali gyventi miške. Jis yra žolėdis, jam reikalinga mitybinė bazė, kur yra žolės. Tokia nuomonė susiformavo dėl to, kad paskutiniai stumbrai buvo pasislėpę miško tankmėje nuo medžiotojų. Jie turi turėti mišką, kur slėptųsi ir pievą, kur galėtų maitintis“, – mano „Baltijos vilko“ atstovė.
Bet Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos (VSTT) Apsaugos ir tvarkymo skyriaus vyr. specialistas L. Budrys sako, kad toks požiūris yra neteisingas ir tvirtina, jog vis dėlto stumbrai – miško gyvūnai. Taip pat jis sako, kad Dzūkija labai gera vieta stumbrams, nes ten lėčiau nei kitur Lietuvoje vyksta urbanizacija, ne taip intensyviai vystomas žemės ūkis.
Parengtas planas
Atsižvelgiant į stumbrams reikalingas gyvenimo sąlygas ir adaptacijos būtinybę, pristatomas planas, kaip ketinama sveikus ir gyvybingus stumbrus ar/ir jų jauniklius perkelti į naują teritoriją.
Bet ir šiame plane įžvelgiama spragų. Keli bandymai sugauti stumbrus jau buvo atlikti, tačiau jie ir liko tik bandymais. E. Tijušas pasakoja, kad juose dalyvavę jo kolegos medžiotojai. Anot jų, sklandus stumbrų pagavimas ir pervežimas – tik filmuose.
„Mūsų draugijos nariai prisidėjo prie bandymų dalį bandos perkelti į kitą vietą, tai galiu apsakyti, kad pradėjus visiškai plikoj vietoj tuos perkėlimo darbus paaiškėjo, kad tik per filmus rodomi gražūs vaizdai, kaip raganosiai, drambliai ir kiti gyvūnai lengvai užmigdomi, transportuojami. Iš tikrųjų reikalinga patirtis, infrastruktūra, didesnės pajėgos nei, kad buvo galimybė dviem žmonėms šitą darbą daryti, šitas kelias būtinas ir reikalingas. Bet jis nei greitas, nei trumpas, nei pigus“, – sako medžiotojas.
Vis dėlto stumbrų perkėlimo projektas jau pateiktas. Jam intensyviai ruošiamasi ir stengiamasi išspręsti jo problemines vietas. To reikia, kad stumbrai patirtų kuo mažiau žalos.