Staigmena Lietuvos miškuose: nenustebkite sutikę lokį

Vienas grėsmingiausių ir labiausiai baimę keliančių miško plėšrūnų yra rudasis lokys. Tiesa, šie gyvūnai Lietuvoje laikomi išnykusia rūšimi ir yra įrašyti į Lietuvos raudonąją knygą. Tačiau šiandien pasigirsta siūlymų šiuos gyvūnus iš naujo apgyvendinti mūsų miškuose. GRYNAS.lt aiškinasi, dėl kokių priežasčių meškos apleidusios Lietuvą, kur dar įmanoma sutikti šį žvėrį ir kokia rudųjų lokių reintrodukacijos galimybė.

Rudieji lokiai – dažni svečiai

Rudieji lokiai iš Lietuvos pasitraukę prieš daugiau nei 100 metų. Tačiau žmonės karts nuo karto miškuose vis dar pastebi didelę, į lokio leteną panašią įspaudą. Susidūrę su netikėtu radiniu gyventojai sutrinka ir svarsto – ar tai reiškia, jog į mūsų miškus sugrįžo meškos?

Prieš šešerius metus šalia Vilniaus, Lavoriškių pasienio ruože, valstybinės sienos apsaugos pareigūnai užfiksavo į Lietuvos teritoriją iš Baltarusijos vedančius stambaus žvėries pėdsakus. Tuomet mokslininkai patvirtino, kad tai meškos pėdsakai. Tais metais ir Baltarusijos spauda pranešusi apie suaktyvėjusias meškas Lietuvos pasienyje: prie Ašmenos miesto dvi meškos išvaikiusios gamtoje sumaniusius pailsėti verslininkus.

Vaizdinio įrodymo, kad rudieji lokiai tikrai „sukiojasi“ mūsų šalies apylinkėse, ilgai laukti neteko. 2015 metais į žiniasklaidą kreipėsi medžiotojai, savo kameromis užfiksavę didelę smalsią mešką, klajojančią Biržų rajono miškuose. Tąkart medžiotojas Vladas Marinskas abejojo, ar jo kamera tikrai nufilmavo rudąjį lokį. Tačiau, plėšrūnui atsisukus, vyras pamatęs rudą meškos snukutį. Medžiotojas pasakojo, jog lokio sutikimas Lietuvoje jį labai nustebino, nes čia jau seniai nebuvo tekę nieko girdėti apie šiuos plėšrūnus.

O štai į GRYNAS.lt redakciją besikreipęs skaitytojas Juozas taip pat tikino pastebėjęs meškos pėdsaką. Vyras teigė labai nudžiugęs tokiu radiniu ir klausia, ar Lietuvoje būtų galimybė iš naujo apgyvendinti meškas.

„Prieš kelis metus Ignalinos rajono miške pamačiau meškos pėdsaką. Labai nudžiugau. Tikėjausi, kad gal ji čia įsikurs visam laikui. Manau, tai labai pagyvintų mūsų bioįvairovę. Būtų taip smagu, kad meškutės čia gyventų. Mane įkvepia istorijos, kaip kai kurios šalys iš naujo įveisia išnykusias rūšis. Tikrai norėčiau sužinoti, ką apie meškų įveisimą Lietuvoje mano mokslininkai“, - kalbėjo vyras.

Lietuvos medžiotojų ir žvejų draugijos pirmininko pavaduotojas medžioklei Eugenijus Tijušas, prisiminęs meškų pasirodymo atvejus Lietuvoje, konstatuoja, jog pasienio miškuose pamatyti mešką – jokia naujiena.

„Lokiai miškuose sutinkami nuolat ir tai anokia naujiena. Jie migruoja iš kaimyninių kraštų – Baltarusijos ir Latvijos, kur egzistuoja didesnės ar mažesnės jų populiacijos. Rudųjų lokių pasirodymo faktai fiksuojami praktiškai kiekvienais metais ir ne tik pasienyje. Kažkur prieš daugiau nei 15 metų prie Žaliųjų ežerų aš pats esu matęs meškos pėdsakus“, – tvirtina medžiotojas.

Žiemą išvysi retai

Meška yra istorinės Lietuvos gamtos dalis, viena iš jos biologinės įvairovės rūšių, kuri jau daugiau kaip 100 metų mūsų teritorijoje laikoma išnykusia. Tai – stambūs plėšrūnai. Tiesa, patinai stambesni (vidutiniškai apie 30 proc. sunkesni už pateles). Rudieji lokiai sveria nuo 130 iki 700 kg ir tai priklauso nuo porūšio. Jų rega panaši kaip ir žmonių, klausa vidutiniška, tačiau jie turi labai gerai išsivysčiusią uoslę.

Kaip pasakoja Vilniaus universiteto Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto doc. dr. Alius Ulevičius, iš Lietuvos meškos išnykusios dėl medžioklės ir miškų fragmentacijos: jos pasitraukusios ten, kur stambesni miškai.

„Rudųjų lokių išgyvenimo sąlygoms reikalingi dideli miškų masyvai, kad nebūtų intensyvi miškininkystė, miškų lankymas“, – teigia pašnekovas.

Šie plėšrūnai, anot A. Ulevičiaus, yra visaėdžiai: gali misti tiek augalais, tiek gyvūniniu maistu. Rudieji lokiai žiemą miega žiemos miegu. Tiesa, jeigu šių gyvūnų miegas būna neramus, jie gali pabusti pikti ir alkani.

„Rudusios meškos žiemą miega. Tačiau, jei žiema nebūna labai šalta, tai jos giliai neužmiega. Tokiu atveju labai svarbu joms nesutrukdyti, nes priešingu atveju jos pabus, bus neramios, pradės ieškoti maisto, eikvoti energiją. Be to, nerasdamos maisto meškos ims liesėti ir mažės jų galimybė išgyventi“, – pasakoja mokslininkas.

Pasak jo, kiek meškos miega, priklauso nuo žiemos. Jei pavasaris ankstyvas – jos atsibunda anksčiau ir pradeda ieškoti maisto: rausiasi po skruzdėlynus, minta dvėseliena.

Įprastai meškos pabunda kovo mėnesį, todėl besilankantiems pasienio miškuose, reikėtų būti atsargiems ir nenustebti, jei sutiktumėte ką tik pabudusį ir maisto ieškantį lokį.

VU Gyvybės mokslų centro Biomokslų instituto doc. dr. A. Ulevičiaus teigimu, lokiui puolant geriausia atsigulti ant pilvo veidu į žemę nes pabėgti nepavyks. Bet kokiu atveju, mokslininkas tikina, jog Lietuvos teritorijoje dar nebuvę atvejo, kad šis plėšrūnas užpultų žmogų.

„Dar neteko girdėti, kad kaimyninėse šalyse gyvenantys lokiai pultų žmogų. Greičiau jie patys slepiasi pamatę žmogų“, – sako A. Ulevičius.

Gyvena didelėse teritorijose

Meškos daugiausiai gyvena pavieniui. A. Ulevičius pasakoja, kad jos mėgsta šeimininkauti labai didelėje teritorijoje. Šie plėšrūnai nėra tingūs. Suaugę jaunikliai išstumiami ieškoti naujų plotų, keliauja gana toli. Jeigu nėra galimybės išlikti, jaunikliai žūsta arba keliauja dar toliau.

Dėl šios priežasties įkurdinti rudąsias meškas Lietuvoje būtų sudėtinga. Anot mokslininko, gal ir pavyktų čia sukurti gyvenimo sąlygas keliasdešimčiai individų, tačiau, kad jų populiacija būtų gyvybinga, reiktų užveisti ar atvežti per kelis šimtus šių gyvūnų, o tokiam skaičiui Lietuvos miškai per maži.

„Lietuvoje gal ir būtų galimybė įkurdinti bent keliolikos individų populiaciją, bet tiek rudųjų meškų nesudarytų gyvybingos populiacijos, nebūtų perspektyvos. Kad rudieji lokiai išgyventų, pasiliktų Lietuvoje, reiktų bent kelių šimtų individų, gal net daugiau. Pavyzdžiui, Baltarusijoje ir tiek nėra: šiaurinėje dalyje, kur didžiuliai miškų masyvai, ten priskaičiuojama apie pusantro šimto meškų. Bet jeigu kalbėti apie Lietuvą, tai į tokius skaičius mes negalime pretenduoti. Net jei sujungtume visus Rūdininkų, Dzūkijos miškus, kurie susijungia su Augustavo giria, kitais miškais Baltarusijoje, pasienyje, ir tai čia būtų plotas tai keliasdešimčiai individų“, – aiškina specialistas.

Jis tęsia, kad Lietuvoje meškoms trūksta ne tik gyvenamojo ploto, bet ir ramybės.

„Lietuvoje ne tik nėra pakankamai ploto. Jei ir turėtume tiek miškų, kad pavyktų apgyvendinti lokius, turbūt jie neprisitaikytų prie mūsų intensyvios miškininkystės. Jie tiesiog pasitrauktų“, – mano A. Ulevičius.

Pamėginti atkurti meškų populiaciją galima

Tačiau kitokios nuomonės apie meškų populiacijos atkūrimą laikosi Gamtos apsaugos asociacija „Baltijos vilkas“. Jos tarybos pirmininkas Andrius Laurinavičius teigia, kad naujos rūšies atsiradimas mūsų gamtoje yra biologinės įvairovės didėjimas ir gamtos mylėtojai bei saugotojai tik džiaugtųsi, jei miškuose vėl atsirastų meškos, o dėl šių plėšrūnų apgyvendinimo plotų A. Laurinavičius taip pat nėra kategoriškas. Anot jo, Lietuvos miškai tikrai nėra dideli, tačiau, remiantis kitų šalių praktika, pamėginti čia apgyvendinti meškas galima.

„Mūsų miškai tikra nėra dideli. Tačiau, kalbant apie kitų šalių meškų populiacijas, tai, pavyzdžiui, Estijoje, paskutiniais duomenimis, rudųjų lokių yra 400 – 500 individų, nors, negalima teigti, kad estai turi labai didelius miškingus plotus. Estijoje yra keli dideli miškų masyvai, kuriuose tos meškos gyvena ir kažkaip tiek tarpusavyje, tiek su žmonėmis sugyvena. Aš manau, kad galimybė pas mus gyventi meškoms yra, tiesiog mums patiems reikėtų prisitaikyti, išmokti gamtoje elgtis atsakingiau, atsargiau“, – aiškina A. Laurinavičius.

„Didžiausia problema su plėšrūnų tipo gyvūnais dažniausiai yra sugyvenimas su žmogumi. Kadangi mūsų miškai daugiau yra mozaikiniai, nėra didelių masyvų, meškai tai nelabai patiktų. Artimas kontaktas su žmogumi ruduosius lokius atbaidytų – jiems reikalinga ramybė. Šiuo metu rudosios meškos ateina į mūsų miškus, bet čia ilgai neužsibūna dėl jau minėtų priežasčių“, – mano „Baltijos vilko“ atstovas.

Meškas mielai priimtų

Meškas apgyvendinti sutiktų ir Dzūkijos nacionalinio parko bei Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktorius Eimutis Gudelevičius. Tiesa, anot jo, apie rudųjų lokių reintrodukaciją kalbėta ir anksčiau, tačiau pritrūko lėšų.

„Mintis Lietuvoje atkurti rudųjų lokių populiaciją nėra nauja, kažkada su kitais nacionaliniais parkais jau svarstėme idėją sugrąžinti meškas. Juolab, kad jos čia vis tiek užklysta. Tačiau pritrūko lėšų. Dabar ieškoti pinigų ir grąžinti ruduosius lokius būtų dar sudėtingiau. Greičiau, pačios meškos pas mus sugrįš ir manau, kad taip ir bus“, – tvirtina E. Gudelevičius.

Dzūkijos nacionalinio parko bei Čepkelių valstybinio gamtinio rezervato direktorius teigia, kad ruduosius lokius mielai priimtų į Dzūkijos miškus gamtininkai, suinteresuoti, kad Lietuvoje būtų rūšių įvairovė.

„Dzūkija tikrai yra miškinga. Tarkim, kad ir mūsų nacionalinio parko teritorijos apie 87 proc. sudaro miškai. Dar pridėkime Čepkelių valstybinį gamtinį rezervatą ir matome, kad teritorijų čia tikrai yra. O kur dar Aukštaitijos miškai. Manau, kad lokiai gali čia ramiai gyventi“, – tvirtina gamtininkas.

Kaip bebūtų, rudieji lokiai iš Lietuvos pasitraukė dėl jiems tinkamų buveinių mažėjimo, todėl ir atkurti gyvybingą jų populiaciją dabartinėmis sąlygomis būtų labai sunku. Tačiau, kaip teigia mokslininkai, šie plėšrūnai nepamiršta mūsų šalies ir retkarčiais čia apsilanko – uogaujantiems, grybaujantiems ar vasarą vaikštinėjantiems pasienio miškuose gyventojams vertėtų būti atsargesniems, ypač nuo kovo mėnesio, kada šie plėšrūnai pabunda iš žiemos miego.