Jei negalime sugrįžti atgal į gamtą, tai pakvieskime ją į savo namus. Apgyvendinkime šią pilkose betono džiunglėse, atkurkime prarastą ryšį ir mėgaukimės visais šios senos bičiulystės privalumais. Tokios mintys jau nebe utopija, liudija Milane sparčiai kylantys ypatingi dangoraižiai, dar kartą mums primindami, kad nauja – tai pamiršta sena.
Sena, nes pasaulio architektai patikėjo, kad kadaise pražuvę kabantys Semiramidės sodai legendiniame Babilone, gali būti prikelti šiuolaikiniuose miestuose ir tai, ką manėme esant vienu iš septynių pasaulio stebuklų netrukus virs kasdienybe.
10 tūkstančių kvadratinių metrų miško sutilps į du 110 ir 76 m. aukščio bokštus jau išdygusius Milano centre Isola rajone, tapusiame darnaus miesto pertvarkymo plano dalimi.
Projekto autorius, architektas Stefano Boeri savo sumanymą pristato poetiškai – taip, kaip Ovidijaus “Metamorfozėse” apdainuota nifma Dafnė virsta medžiu, jo dangoraižiai taps mišku, “vertikaliu mišku”(it. Bosco Verticale).
Visžaliai ir lapuočiai, vijokliniai ir aromatiniai augalai, tarp kurių akmeniniai ir pūkuotieji ąžuolai, maniniai uosiai, žemuoginiai arbutai ir jazminai - visos rūšys čia itin kruopsčiai derinamos ir bus susodintos tam tikra tvarka, įvertinus jų gebėjimą prisitaikyti prie skirtingų atmosferos sąlygų. Čia vengta tokių augalų rūšių, kurioms daugelis žmonių yra alergiški.
Tam, kad pastatai būtų tinkamai apželdinti šiuos projektuojant buvo atsižvelgta į įvairius parametrus, kurie padės įveikti kritinę augalų įsišaknijimo fazę, truksiančią pirmus dvejus metus, per kuriuos augalų šaknys sustiprės ir šie įsitvirtins struktūroje.
Be mikrometeorologijos analizės buvo atlikta ir kruopšti viso įrengio saugos studija: apskaičiuotas tinkamas vazonų-konteinerių dydis, kuriuose turėtų tilpti ne mažiau kaip 5 kub. m. dirvožemio, suprojektuotas specialus metalo tinklelis į kurį turėtų įsikibti augalų šaknys, Milano politechnikumo aerodinaminiame vamzdyje atliktų bandymų metu įvertintas aukštų medžių atsparumas oro srovėms, esančioms skirtinguose aukščiuose.
Įvairių jutiklių pagalba bus valdomas tinkamas vandens tiekimas, stebima augalų šaknų būklė.
“Šie statiniai neturėtų būti suvokiami kaip monolitinės struktūros, jie – gyvos būtybės, kurios augina ir maitina tuos, kurie čia gyvena. Augalai nėra tik puošnūs statinio elementai, bet gyvoji viso komplekso dalis, kuri reikalinga tarsi plaučiai” – sako “vertikalaus miško” autorius Stefano Boeri. Ir išties, šie dangoraižiai veikia tarsi plaučiai, tik atvirkščiai, sugeria miesto iškvėptą anglies dvideginį, ir atiduoda šiam deguonį. Augalų įvairovė ir gausa kuria mikroklimatą, filtruoja kietasias daleles, palaiko drėgmę, apsaugo nuo radiacijos ir mažina miesto akustinę taršą. Vasarą “vertikalaus miško” gyventojams medžiai teiks malonią vėsą ir šešėlį, o žiemą nuogos jų šakos netrukdys saulės spinduliams patekti į vidų.
“Vertikalus miškas” pretenduoja tapti tikru didmiesčio gelbėtoju, rodančiu, kuria kryptimi turėtų judėti visi ateities miestų kūrėjai.
“Šis projektas - tai didmiesčio apželdinimas mišku, kuris prisideda prie urbanistinės aplinkos ir bioįvairovės gaivinimo bei leidžia tai padaryti neplečiant miesto teritorijos. Tai naujas miesto žaliųjų erdvių ir pastatų tankinimo modelis šaunantis į viršų. Tai būdas atkurti ryšį tarp miesto ir gamtos” – sako S. Boeri.
“Vertikalus miškas” yra to paties autoriaus sumanyto projekto “BioMilano” dalis, kuriuo siekiama šį šiaurės Italijos metropolį paversti bioįvairovės, harmoningo ryšio tarp gamtos, žmogaus ir gamybos ikona.
Londono sodų muziejaus direktorius Christopheris Woodwardas “Financial Times” žurnale kalbėdamas apie žaliuojančius ir žydinčius statinius, atkeliaujančius į pasaulio didmiesčius, gyrė Milano “vertikalųjį mišką”, kurio statybos turėtų baigtis 2015 m, ir pastebėjo, kad idealistiškai nusiteikusiems architektūros studentams Londono ar Šanchajaus stiklo dangoraižiai jau yra atgyvenos.
“Jų herojai yra rašytojai, menininkai, aplinkosaugininkai ir architektai, kurių darbas prasideda ir baigiasi kartu su gamta” – teigia autorius.