Trečdalis šalies ploto – miškai
Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Miškotvarkos ir miško išteklių skyriaus vedėjas Viktoras Karašauskis skaičiuoja, kad nuo nepriklausomybės atkūrimo miškų plotai padidėjo 3,7 proc. Be to, Nacionalinės miškų ūkio sektoriaus plėtros 2012 – 2020 metų programoje numatyta, kad, atsižvelgiant į gamtinio karkaso ir kraštovaizdžio reikmes, šalies miškingumas turėtų būti apie 35 proc.
„Šiems tikslams pasiekti panaudojamos šiuo metu žemės ūkiui nenaudojamos ir netinkamos naudoti žemės, kurias VĮ miškų urėdijoms perduoda Nacionalinė žemės tarnyba. Taip pat yra skatinami ir privačios žemės savininkai su <...> parama įveisti naujus miškus žemės ūkiui netinkamose naudoti žemėse“, – apie planus pasakoja V. Karašauskis.
Tačiau net ir padidinus Lietuvos miškingumą iki 35 proc., kitos Baltijos šalys miškų turi daugiau. Skaičiuojama, jog Latvijoje miškai užima 52 proc. šalies teritorijos, o Estijoje – 49 proc. Nuo Baltijos šalių kiek atsilieka kaimynė Lenkija, kurios miškingumas yra apie 28 proc.
Vis dėlto Lietuvos gamtos fondo gamtosaugos specialistas Danas Augutis pabrėžia, kad šiuo metu Lietuvos miškingumas vertinamas netiksliai, nes į miško teritoriją įtraukiamos ir kirtavietės, jaunuolynai, kurie dar ilgą laiką nefunkcionuoja kaip brandus miškas, netinka kaip gyvūnų buveinės.
Vyrauja pušynai
Lietuvos miškuose auga ir spygliuočiai, ir lapuočiai. Valstybinės miškų tarnybos duomenimis, spygliuočių medynai auga 1148,4 tūkst. ha plote. Jie sudaro didžiąją medynų dalį (55,8 proc.).
Minkštaisiais lapuočiais apaugę 835,9 tūkst. ha (40,6 proc.), kietaisiais lapuočiais – 74,0 tūkst. ha
(3,6 proc.). Per pastaruosius dvylika metų spygliuočių medynų plotas sumažėjo 11,5 tūkst. ha., o kietųjų lapuočių medynų (daugiausia dėl uosynų džiuvimo) – 18,6 tūkst. ha.
Didžiausius plotus Lietuvoje užima pušynai – 716,0 tūkst. ha plotą. Per dvylika metų jų plotas
padidėjo 4,5 tūkst. ha. Eglynai užima 430,0 tūkst. ha plotą.
Tarp minkštųjų lapuočių labiausiai paplitę beržynai. Šių medynų plotai nuo 2003 m. padidėjo 65,5 tūkst. ha. 2016 m. sausio 1 d. jie užėmė 457,7 tūkst. ha. Juodalksnynų plotai padidėjo 33,6 tūkst. ha iki 153,1 tūkst. ha. Baltalksnynų plotai padidėjo 0,6 tūkst. ha ir užėmė 122,6 tūkst. ha. Drebulynų plotai padidėjo 32,4 tūkst. ha - iki 89,7 tūkst. ha. Ąžuolynų plotai nuo 35,7 tūkst. ha išaugo iki 44,9 tūkst. ha. Tuo tarpu uosynų plotas sumažėjo nuo 51,4 tūkst. ha iki 21,5 tūkst. ha.
Kirtimai ribojami
Vienam gyventojui tenkantis miško žemės plotas padidėjo iki 0,76 ha. Todėl socialiniuose tinkluose tikinančius, jog Lietuvoje mažėja miškų, mokslininkai ramina – iškirsti Lietuvos miškų niekas neketina. Maža to, šalyje galioja griežti įstatymai, kurie riboja kertamų miškų plotus. Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos ir miškų departamento Miškotvarkos ir miško išteklių skyriaus vedėjas V. Karašauskis aiškina, kad Lietuvos Respublikos miškų įstatyme nustatyta, jog bendra visų rūšių metinė miško kirtimų norma šalyje negali viršyti metinio medienos prieaugio.
„Kasmet šalyje iškertamos medienos kiekis sudaro apie 60 proc. metinio medienos prieaugio. Šiuo metu, Nacionalinės miškų inventorizacijos duomenimis, bendras medienos tūris Lietuvoje yra 537,0 mln. m³. Valstybiniuose miškuose paskutiniais metais buvo kertama apie 3,7 mln. m3 medienos per metus“, – vardija specialistas.
Pašnekovas tęsia, jog privačiuose miškuose kirtimai svyravo nuo 3,8 iki 2,9 mln. m3 medienos per metus. Tačiau pabrėžiama, kad veikla privačiuose miškuose reglamentuojama ne tik Miškų įstatyme, kur nustatyti tik pagrindiniai reikalavimai dėl miškų naudojimo. Detalesni reikalavimai ir galimybės nustatytos Vyriausybės patvirtintuose Privačių miškų tvarkymo ir naudojimo nuostatuose. Pagrindinių miško kirtimų apimtys privačiame miške yra nustatomos vidinės miškotvarkos projektu ir jiems reikalingi leidimai kirsti mišką.
„Privačių miškų pagrindiniai miško kirtimai projektuojami vidinės miškotvarkos projektuose, o tarpinis naudojimas – atsižvelgiant į vidinės miškotvarkos projektuose numatytas apimtis ir privačių miškų savininkų poreikį“, – aiškina V. Karašauskis.
Anot Aplinkos ministerijos specialisto, valstybinių miškų metinę pagrindinių miško kirtimų normą tvirtina Vyriausybė, o tarpinio naudojimo apimtį šalies valstybiniuose miškuose nustato Aplinkos ministerija: „Vyriausybė 2014 – 2018 metams patvirtino 11 168 hektarų ploto metinę pagrindinių miško kirtimų normą, apskaičiuotą pagal plynojo miško kirtimo ekvivalentą, ir leista iškirsti iki 3145 tūkst. kietmetrių likvidinės medienos. Aplinkos ministro patvirtinta metinė tarpinių miško kirtimų norma – 1250 tūkst. kietmetrių likvidinės medienos.“
Miškus privalo atsodinti
Nors ir ribotai, tačiau tam tikras kiekis miškų bus iškirstas. Nemažai gyventojų vis dar nežino, kas daroma su iškirto miško vietomis. Valstybinės miškų tarnybos direktorius Paulius Zolubas pateikia atsakymą: pagal Miškų įstatymą, visi miškai turi būti atkurti, išskyrus išimtis.
„Atkūrimas - savaiminis (žėlimas) ir/ar dirbtinis (želdinimas = sodinimas). Galimas miško žemės paskirties pakeitimas, tada iškirstas miškas naudojamas pagal naują tikslinę žemės paskirtį“, – aiškina P. Zolubas.
Didžiausias miškų atkūrimas buvęs 2007 metais, mažiausias – 2008 metais.
Aplinkos ministerijos atstovas V. Karašauskis priduria, būtina ne tik atkurti mišką, bet ir tai padaryti per tam tikrą laikotarpį: „Lietuvos Respublikos miškų įstatyme nustatyta, kad kirtavietėse ir želdintinose miško aikštėse miškas turi būti atkurtas ne vėliau kaip per trejus metus po jų atsiradimo. Taip pat Miškų įstatyme yra nustatyta, kad privačių miškų savininkams per penkerius metus neatkūrus iškirstų miškų, privačių miškų atkūrimą miško savininkų lėšomis organizuoja Aplinkos ministerija Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad minėtoji nuostata dar nebuvo pritaikyta.“
Kita vertus, anot. V. Karašauskio, dalis miškų iškertami siekiant miško žemę paversti kitomis naudmenomis.
„Miško žemės pavertimas kitomis naudmenomis yra griežtai reglamentuotas Lietuvos Respublikos miškų įstatyme, kuriame nustatyti konkretūs išimtiniai atvejai. Išimtinius atvejus miško žemę paversti kitomis naudmenomis apima tik visuomenei ir valstybei svarbių teritorijų suformavimui. Tai valstybei svarbūs projektai, inžinerinė infrastruktūra, visuomeninės paskirties, bendrojo naudojimo, naudingųjų iškasenų eksploatavimo, valstybės sienos apsaugos tikslams ir krašto apsaugos tikslams, atliekų saugojimo, buvusioms sodyboms privačioje miško žemėje atstatyti, teisėtai pastatyto gyvenamojo, gyvenamosioms teritorijoms miestuose formuoti, kai miško žemės pavertimą kitomis naudmenomis inicijuoja savivaldybės, kurios teritorijos miškingumas yra didesnis kaip 50 procentų“, – komentuoja pašnekovas.
Taip pat miškai neatkuriami, kai medynai iškertami technologinėms ir gamybinėms miško ūkio reikmėms. Tai – miško medelynams įrengti, miško ūkiniams keliams tiesti, priešgaisrinėms juostoms, poilsio aikštelėms, medienos sandėliams įrengti ir t. t.
Lietuvos miškų būklę vadina gera
Kalbant apie miškus, svarbu vertinti ne tik jų kiekį, bet ir būklę. Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto Ekologijos skyriaus vedėjas, vyriausiasis mokslo darbuotojas, dr. Vidas Stakėnas pabrėžia, kad šiuo metu Lietuvos miškų būklė yra pakankamai gera.
„Nors kartais yra panikuojama, pamačius vieną kitą plyną miško biržę, kad Lietuvoje baigia iškirsti miškus, tačiau tai nėra tiesa. Vietoje iškirsto miško ploto atkuriamas jaunas miškas, kuris jau po dešimties metų nebesudaro „suniokoto” miško įvaizdžio. Medžių ir miškų ekologinė būklė yra vertinama naudojant lajų defoliacijos rodiklį. Lajų defoliacija – tai santykinė lapijos (lapų ar spyglių) masė, išreiškiama procentais. Jeigu nudžiūvusiam medžiui priskiriama 100 proc. defoliacija, tai visiškai sveikas, be pažeidimo ir lapijos netekimo požymių medis vertinamas 0 proc. defoliacijos rodikliu. Lajų defoliacijos rodiklis integruoja neigiamą abiotinių (oro ir dirvožemio tarša, nepalankios klimatinės sąlygos ir kt.) ir biotinių (kenkėjų invazijos, medžių ligos) veiksnių įtaką“, – aiškina dr. V. Stakėnas.
Miškai – Žemės plaučiai
Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro Miškų instituto Ekologijos skyriaus vedėjas, vyriausiasis mokslo darbuotojas, dr. V. Stakėnas akcentuoja miškų svarbą. Jo teigimu, „miškai – ne tik Žemės plaučiai, fotosintezės proceso metu absorbuojantys iš atmosferos CO2 bei išskiriantys deguonį“.
„Viena iš svarbiausių miškų funkcijų yra ekologinė. Miško ekosistemos, maži gojeliai ir netgi pavieniai medžiai žymia dalimi prisideda prie atmosferos taršos mažinimo, savo lajomis sulaikydami pramoninės ir žemės ūkio, transporto bei gamtinės kilmės teršalus, kurie vėliau lietaus nuplaunami nusėda ant žemės paviršiaus. Labai svarbi miškų reikšmė biologinės įvairovės išsaugojimui bei gausinimui“, – pasakoja specialistas.
Dr. V. Stakėnas tęsia, jog miškai yra daugelio faunos, floros, grybų ir mikroorganizmų buveinė. Galbūt todėl didžioji Lietuvos saugomų teritorijų dalis yra miškuose. Paskutiniais dešimtmečiais vis aktualesnė darosi miškų įtaka klimato kaitos, ypač klimato atšilimo mažinimui. Fotosintezės metu absorbuojama iš atmosferos anglis kaupiasi medienoje ir yra joje „saugoma“ ilgus dešimtmečius, mažindama šiltnamio efektą. Žinant, kad medienos sudėtyje yra apie 50 proc. Anglies, šis poveikis yra didžiulis.
Mokslininkas nepamiršta paminėti ir miškų ekonominės naudos: „Neabejotinos miškų ekonominės (padarinė mediena ir kuras, žaliava chemijos pramonei bei vadinamieji „antriniai“ miško ištekliai – medžiojamoji fauna, grybai, uogos, vaisiai, vaistažolės ir kt.). Labai svarbios miškų socialinės funkcijos. Tai aktyvaus ir pasyvaus poilsio zonos, išbėgant nuo urbanizuotos, dažnai gerokai užterštos ir triukšmingos, aplinkos.“
Lietuva gali didžiuotis savo miškais. Tačiau vis dėlto būtina stengtis juos išlaikyti sveikus, geros būklės. Tam reikalingas visuomenės ir specialistų susitelkimas.