Svarbu žinoti: vietos, kur užkūrus laužą teks mokėti baudą

Vis šiltėjant orams dažnas stengiasi nuo miesto šurmulio pabėgti į gamtos apsuptį, o kai kam prasideda tikras darbymetis: iš po žiemos nuosavų namų ar kolektyvinių sodų kiemuose likusių lapų, medžių šakų grėbimas. Abu šiuos užsiėmimus dažnai lydi laužų deginimas, kuris ne visais atvejais yra legalus. GRYNAS.lt savo tyrime aiškinasi, kokie dažniausi pažeidimai fiksuojami deginant laužus, kokia dėl to žala aplinkai gali būti padaryta ir kokiomis taisyklėmis reikia vadovautis nenorint gauti baudos.

Kaimynai degina atliekas

Nuo senų laikų žmonės įpratę po žiemos susikaupusius lapus ir šakas sudėti į krūvą ir uždegti. Kai kurie į tokį laužą įmeta netgi senus drabužius, maisto atliekas. Į GRYNAS.lt redakciją kreipėsi pasipiktinusi šiaulietė Irena. Laiške ji dėsto, kad yra vieno iš kolektyvinių sodų, esančių maždaug 7 km nuo Šiaulių miesto, savininkė. Irena tęsia, kad atšilus orams nuvykusi į savo sodą pastebėjo, kad iš už gretimo namo rūksta dūmai. Pirmiausia moteris pagalvojo, kad užsidegė kaimynų sodo namelis, tačiau nuskubėjusi pažiūrėti, kas vyksta, pamatė degančią lapų, šakų ir kitų atliekų krūvą.

„Šalia laužo kaimynų nebuvo, tad pasibeldžiau į jų namo duris. Atidarė savininkas, pagyvenęs vyriškis, jau pensininkas. Aš paklausiau, kodėl jie taip neatsakingai elgesi. Visų pirma, tai degina atliekas, už ką galima nemažą baudą sumokėti, o antra, laužo net neprižiūri! Juk šalia kitos kaimynės mažas medinis namukas. Jei ugnis išplis, užsidegs visi sodai. Be to, ir kvapas nuo tų komunalinių atliekų baisus“, – laiške pasakojo moteris.

Irena priduria, kad jai baigus kalbėti kaimynas abejingai atšovęs: „Ne tavo kieme deginu, nesikišk.“

Moterį toks elgesys papiktino ir sukėlė nerimą. Anot jos, dabar baisu palikti savo sodą ilgesniam laikui, nes kaimynų abejingumas gali sukelti nuostolių aplinkiniams namams. Be to, tokiu būdu teršiamas oras.

Situacija - tipinė

Šiaulių RAAD direktoriaus pavaduotojas Almantas Gajauskas, kalbėdamas apie laužų deginimo pažeidimus, tvirtina jog Irenos istorija – tipinė Šiaulių regione. Tokių pranešimų aplinkosaugininkai sulaukia kiekvienais metais. Anot A. Gajausko, žmonės ne tik kad nepaiso reikalavimo nedeginti atliekų, bet dar ir sukrauna laužus miesto teritorijoje, ko daryti negalima, ir nepaiso priešgaisrinių reikalavimų.

„Pagrindinė problema yra šakų ir atliekų deginimas soduose. Dažniausiai apie deginimą praneša kaimynai. Pažeidėjai – daugiausiai senyvo amžiaus žmonės. Jie galvoja, kad nieko tokio deginti sodo atliekas ar šakas miesto teritorijoje“, – teigia Šiaulių RAAD direktoriaus pavaduotojas.

A. Gajauskas tikina, kad gyventojai labai aktyvūs: nuo pavasario iki vėlyvo rudens gaunami pranešimai apie soduose ar laukuose rūkstančius dūmus. Nors žmonės nuolat informuojami apie galiojančius reikalavimus, reglamentuojančius laužų kūrimą miestuose ir užmiestyje bei galimas deginti medžiagas, pažeidėjų vis dar netrūksta. Aplinkosaugininkas mano, kad gyventojams, ypač pagyvenusiems, trūksta sąmoningumo ir supratimo.

„Jei kaimo vietovėj galima deginti šakas, tai soduose negalima. Sąmoningumo stygius. Nes informacijos apstu. Akcentuojame taisykles ir per žiniasklaidos pranešimus, ir susitikimuose su gyventojais. Pastoviai organizuojami reidai, ypač pavasarį, kai iš po žiemos žmonės soduose tvarkosi. Išvažiavimai vykdomi ir dėl įvairių akcijų ir kaip kontroliniai patikrinimai“, – komentuoja pareigūnas.

Šiaulių RAAD GRYNAS.lt pateikia statistiką, kiek per trejus metus teko fiksuoti atliekų deginimo atvejų savuose kiemuose. Remiantis informacija, galima daryti išvadą, kad pažeidėjų nemažėja.

Laužai gali sukelti gaisrą

Gyventojų nesupratingumu skundžiasi ir Vilniaus RAAD pareigūnai. Vilniaus rajono agentūros vedėjo Andriaus Masioko teigimu, didžiąją dalį pažeidimų dėl deginamų atliekų pareigūnai fiksuoja reaguodami į pranešimus. Žmonės į aplinkosaugos darbuotojus kreipiasi ne tik telefonu, bet ir elektroniniu paštu, anonimiškai ir prisistatydami. Pareigūnas sako, kad didžiausia problema Vilniaus rajone yra daržininkystės ir kitų atliekų deginimas.

A. Masiokas mini ir kitą problemą: žolės deginimą. Anot jo, vis dar išlieka populiaru nenušienautą, nesuartą žolę tiesiog padegti. Be to, vešli žolė degi, todėl netoliese susikūrus laužą, ugnis greitai išpinta po visą teritoriją. Kad tokių atsitikimų būtų išvengta, aplinkosaugininkai vykdo reidus.

„Pavasarį yra vykdoma akcija kartu su priešgaisrine tarnyba dėl deginamų pievų. Mes važiuojame į reidus, kurie trunka porą savaičių. Kada vykdomi reidai, padiktuoja pati gamta. Vykdant tokius reidus, dar ir fiksuojamos opiausios bei gaisringiausios vietos. Reidai yra gera prevencinė priemonė: žmonės pamato, kad vykdoma priežiūra ir kitą kartą prieš uždegdami neleistinoje vietoje laužą, pagalvoja, ar verta, nes tarnyba bet kokiu laiku gali pasirodyti“, – pasakoja A. Masiokas.

Vilniaus rajono agentūros vedėjas A. Masiokas priduria, kad pažeidėjai fiksuojami ir miškuose. Anot jo, dažnai poilsiautojai susikuria laužą ne tam skirtoje laužavietėje, taip keldami pavojų miško augmenijai ir gyvūnams: nesilaikant priešgaisrinių reikalavimų yra grėsmė, kad laužo ugnis išplis ir uždegs mišką.

Vilniaus RAAD GRYNAS.lt pateikia statistiką, kiek per trejus metus teko fiksuoti atliekų deginimo atvejų savuose kiemuose. Remiantis informacija, galima daryti išvadą, kad pažeidėjų ne tik kad nemažėja, bet kiekvienais metais fiksuojama vis daugiau.

Problema – besaikis šiukšlinimas

A. Masiokas akcentuoja, kad už miškų priežiūrą atsakingos urėdijos, todėl kovoti su ne vietoje kūrenamais laužais dažniausiai tenka miškininkams. Ukmergės miškų urėdijos urėdas Vigantas Kraujalis sako, kad nesvarbu, buvo gautas koks nors gyventojo pranešimas ar ne, miškų pareigūnai nuolat važiuoja į miškus. Jis pastebi, kad laužus miškuose žmonės degina bene kiekvieną savaitgalį ir, jei jie ir yra kūrenami laužavietėje, po mišką vaikštinėdami miškininkai vis vien randa daugybę pažeidimų.

„Net jei laužai deginami laužavietėse ir čia pažeidimo nėra, tada paliekama šiukšlių, niokojama miško paklotė, lieka net padangų žymės. Kai pagerės orai, tapsime komunalininkais, nes žmonės šiukšles meta, kur papuola“, – piktinasi V. Kraujalis.

Jo teigimu, Ukmergės miškuose populiarios ir konteinerių vagystės: atvažiavę poilsiautojai ne tik ne vietoje susikuria laužą ir primėto šiukšlių, bet dar ir vagia net prie medžio prikabintus konteinerius.

Kita vertus, Ukmergės miškų urėdijos pareigūnai surado išeitį: siekiant išvengti miško gaisrų miškuose įrengtos priešgaisrinės kameros.

„Ukmergės miškuose dabar yra įrengtos priešgaisrinės kameros (priešgaisrinė stebėjimo sistema). Dėl jų mes iškart pamatome dūmus ir kartu su aplinkos apsaugos darbuotojais galime nuvažiuoti į vietą ir patikrinti, kas ne taip. Dažniausiai randame padegtą žolę ar medieną, o šalia nieko nėra“, – pasakoja miškininkas.

Degimo metu teršiama aplinka

Dažniausiai fiksuojami kelių rūšių pažeidimai kūrenant laužus: arba jie sukraunami ne tam skirtoje vietoje, arba deginamos neleistinos medžiagos. Pirmuoju atveju nepaisoma priešgaisrinių reikalavimų, todėl yra didelė tikimybė, kad laužo liepsna išplis ir užsidegs pievos, o jei laužavietė sukrauta miške – nukentės miško paklotė ir gyvūnai. Be kita ko, įsiplieskus gaisrui, labai teršiama ir aplinka. Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Aplinkos apsaugos katedros vedėjas Saulius Vasarevičius aiškina, bet koks degimas turi didelės įtakos šiltnamio efektui.

„Visų pirma, degimo metu išsiskiria anglies, azoto oksidai. Taip pat kietosios dalelės ir kiti pavojingi junginiai. Patekęs į atmosferą anglies dioksidas turi įtakos šiltnamio efektui, kuris daro įtaką klimato kaitai. Aišku, didėja ir oro tarša. Ypač tai pastebima ne vėjuotą dieną, kai teršalų koncentracija ore gali ženkliai padidėti. Tuo tarpu vėjuotą dieną teršalai greičiau išsisklaido“, – akcentuoja specialistas.

Ne ką mažesnė tarša į aplinką patenka ir deginant atliekas: teršalai patenka ant sode ir aplink jį esančių augalų.

„Visų pirma, deginti daržininkystės atliekas blogai dėl to, kad jas puikiai galima panaudoti komposto gamybai, tai yra trąšoms. Sudeginus šias medžiagas iššvaistoma energija ir tuo pat metu teršiama atmosfera. Deginant atliekas, netgi tik lapus, į aplinką patenka daug kietųjų dalelių, o jei deginamos ir kitos priemaišos – poveikis kur kas didesnis. Ne per kaminą, o ant žemės sudegintų atliekų teršalai toli nesklinda, išsilaiko toje pačioje vietovėje, patenka ant tų pačių gyventojų auginamų vaisių, daržovių, kitų augalų“, – pasakoja S. Vasarevičius.

Be to, kolektyviniuose soduose ar nuosavų namų kiemuose kūrenant laužą dažnai nepaisoma priešgaisrinių reikalavimų, todėl ugniai išplitus užsidegti gali ir netoliese esantys namai.

Ragina kurti kuo mažiau laužų

Aplinkos ministerijos pozicija laužų deginimo atžvilgiu griežta. Taršos prevencijos departamento Aplinkos oro skyriaus vyr. specialistas Eugenijus Leonavičius tvirtina, kad ministerija ragina žmones deginti kuo mažiau laužų.

„Aplinkos ministerija pasisako prieš bet kokį bereikalingą deginimą. Tačiau, bet kuriuo atveju, žmonėms išliks iš amžių glūdumos paveldėtas vidinis noras būnant gamtoje bent retsykiais susikurti laužą“, – komentuoja specialistas.

E. Leonavičius primena, kad iškylų, švenčių, stovyklų ir panašių renginių metu laužuose ir maisto gaminimo įrenginiuose, pavyzdžiui, griliuose, šašlykinėse, ugniakuruose, rūkyklose leidžiama deginti tik medieną ir medžio anglį.

„Ši nuostata teisės aktuose atsirado ne dėl to, kad žmonės laikomi neišmanėliais, o tam, kad prisidengiant mėsos kepimu nebūtų deginamos bet kokios šiukšlės. Laužus leidžiama kurti tik nustatytose ir įrengtose vietose, taip pat privačios nuosavybės teise valdomuose žemės sklypuose, savininko nustatytose vietose, jei tai neuždrausta kitais teisės aktais (pavyzdžiui, tai draudžia Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas ar Žemės ir miško naudojimo sąlygos)“, – aiškina E. Leonavičius.

Tačiau gaisrams kilti palankiu laikotarpiu (pavasarį ištirpus sniegui iki prasidedant lietingiems rudens orams ar iškritus sniegui) draudžiama miškuose naudotis atvira ugnimi – kurti laužus, deginti šiukšles, mėtyti degtukus, nuorūkas, kitus daiktus, kurie gali miške sukelti gaisrą. Šis reikalavimas galioja miške ir 50 metrų iki miško ribos.
Tiesa, yra ir išimtis. Gaisrams kilti palankiu laikotarpiu laužus galima kurti tik specialiai įrengtose poilsiaviečių laužavietėse, kurios pažymėtos specialiais ženklais. Taigi, ne oficialiose poilsiavietėse laužų deginti negalima.

Taršos prevencijos departamento Aplinkos oro skyriaus vyr. specialistas primena, kad kilnojamus maisto gaminimo įrenginius (kepsnines, ugniakurus, rūkyklas ir panašius), kuriuose lauko sąlygomis gaminamas maistas ir naudojama atvira ugnis, reikia pastatyti taip, kad nenukentėtų žolinė augalija, greta esantys medžiai ar krūmai ir laikantis Bendrųjų priešgaisrinės saugos taisyklių nustatytų reikalavimų. Po įrenginio naudojimo susidariusius pelenus, juos visiškai užgesinus, rekomenduojama išbarstyti dirbamoje žemėje.

Siūlo kompostuoti

Kolektyvinių sodų savininkams taip pat būtina žinoti, kada ir ką galimą deginti. Pagal Aplinkos apsaugos reikalavimus deginant sausą žolę, nendres, šiaudus bei laukininkystės ir daržininkystės atliekas, tokių laužų negalima deginti miesto teritorijoje ir gyvenvietėse.

„Aplinkos ministerija laikėsi ir tebesilaiko nuostatos, kad medienos liekanas (šaknis, kelmus, šakas, žievę, skiedras ar nuopjovas, seną neužterštą cheminėmis medžiagomis medieną) pirmiausia reikėtų ne sudeginti, o ieškoti joms kitokio panaudojimo: gaminti mulčių, kompostuoti, kažką meistrauti. Savivaldybės turėtų sudaryti gyventojams alternatyvią galimybę atsisveikinti su žaliosiomis ir medienos liekanomis, organizuodamos optimalų jų surinkimo tinklą, naudojant jas komposto ar biokuro gamybai, panašiai, kaip jau tapo įprasta atsisveikinti su kalėdinėmis eglutėmis“, – sako E. Leonavičius.

Taip pat reikia žinoti, kad draudžiama sugrėbtas, surinktas žoles, nendrių, medžių lapų, šiaudų, laukininkystės ir daržininkystės atliekas deginti miške, aukštapelkėse, durpynuose, vietose, esančiose arčiau nei 100 metrų iki miško, taip pat miestuose ir miesteliuose.

Aplinkos ministerijos duomenimis, pernai ugniagesiai 3562 kartus vyko gesinti gaisrų atvirose teritorijose (2015 m. – 5283 kartus), iš jų – degančios žolės ir ražienų 2179 kartus (2015 m. – 3361). Gaisrų skaičius atvirose teritorijose sudarė 35 proc. visų gaisrų. Šis skaičius sumažėjo, tačiau dėl degančios žolės kilo net 535 didesni gaisrai. Dėl pernykštės žolės deginimo kilo beveik 100 miško gaisrų, užsidegė durpynas, kurių gesinimas reikalauja labai daug pastangų ir materialinių išteklių.

Baudos už ne pagal taisykles kūrenamus laužus nemažos: taikoma administracinė atsakomybė, pagal kurią numatomos baudos nuo 30 iki 1200 eurų, priklausomai nuo padaryto nusižengimo.

Laužų deginimas daro žalą ne tik orui, tačiau prisideda ir prie klimato kaitos. Be to, reikia žinoti ir tai, kad neleistinoje vietoje ar nepaisant saugumo reikalavimų sukrautas laužas gali sukelti katastrofą: išplitusi ugnis sudegins viską aplink. Todėl svarbu laikytis visų reikalavimų, kad poilsis gamtoje netaptų nelaime.