Aplinkos apsaugos instituto direktorius Alfredas Skinulis sako, kad perdirbti galima didžiąją dalį įvairių gaminių, tačiau, kad apsimokėtų tai daryti, toks produktas turi rasti savo pirkėją, o kai kaina plėšo piniginę, tai padaryti sunku.
„Iš perdirbtų žaliavų pagaminti gaminiai dažnai būna truputį brangesni negu iš pirminių žaliavų. Jeigu mes turime gumos kilimėlį, kuris pagamintas iš naftos, pigios darbo jėgos, naudojant nešvarią energiją, tai yra daug pigesnis produktas negu iš perdirbtų gumos granulių. Čia reikalinga ir valstybės, žaliųjų pirkimų politika, kad tokius gaminius verslui būtų verta gaminti. Gyventojas, jeigu jis perka gaminį iš perdirbtų medžiagų, jis prisideda prie ekologijos daug daugiau negu pirkdamas gaminius iš pirminių išteklių“, – sako jis.
Pašnekovas pateikia jam geriausiai žinomą pavyzdį – padangas. Jas perdirbus gautą medžiagą galima naudoti net asfaltui tiesti, deja, Lietuvoje galiojantys statybų reglamentai to neleidžia.
„Tam tikrą procentą galima dėti į asfaltą, bet tam turi būti sureguliuoti statybų techniniai reglamentai. Jeigu kelininkams bus nurodyta, kad reikia dėti tam tikrą procentą gumos granulių, jie ir dės. Šiuo metu to nėra. Jeigu dėtų, dėtų neteisėtai, nes pažeistų statybos techninį reglamentą. Jei granules naudotume keliams, mes po truputėlį spręstume jų perdirbimo problemą, nes granulių susidaro labai daug, o panaudotų gaminių rinka yra daug mažesnė. Taigi problema yra ne padangą perdirbti, o kur tas granules padėti. O galimybių yra: tai gali būti kilimėliai, aikštynai, stadionai, akustinės sienelės. Iš gumos granulių galima padaryti labai daug gaminių. Tik valstybė turi padėti sukurti jiems rinką. Prisidėti turėtų ir visuomenė rinkdamasi gaminį iš perdirbtų medžiagų.
Aišku, technologijos, kokybė, kaina – viskas turi įtakos. Po truputėlį link to einama, Lietuvoje tokie gaminiai gaminami, bet dar nedaug. Įsivaizduokime, jeigu mes turime 40 tūkst. tonų padangų, visas perdirbame, tai gumos granulių turėsime kokį 30 tūkst. tonų. Tai yra milžiniškas kiekis. Atliekų tvarkytojas perdirbo ir jam reikia tai legalizuoti, turi būti ir paklausa tų gaminių. Kartais tą paklausą valstybei reikia ir sukurti“, – teigia pašnekovas.
Taigi, kad perdirbtų žaliavų naudojimas Lietuvoje būtų taisyklė, o ne išimtis, trūksta ir valstybės įsikišimo, taip pat ir gyventojų supratimo, kad naudingiau būtų pirkti gaminį iš perdirbtų medžiagų. Tačiau gyventojų įpročius šiuo atveju formuoja finansai, o jei gaminiai iš perdirbtų medžiagų yra kelis kartus brangesni nei iš neperdirbtų, tokiu atveju dauguma žmonių renkasi pigesnę alternatyvą. Kodėl gaminiai iš perdirbtų medžiagų yra brangesni?
„Dėl įvairių priežasčių. Viena vertus, dėl energetinių resursų, nes, pavyzdžiui, Europos Sąjungoje, kur yra žalioji energetika, energija yra brangesnė negu tam tikrose Azijos šalyse, kur ji išgaunama iš anglies ir naftos. O energija sudaro didelę dedamąją gaminio kaštų. Taip pat reikia atliekas surinkti, išrūšiuoti, perdirbti, yra daug atliekų tvarkymo reikalavimų, administravimo ir t.t. Tos žaliavos surinkimo ir perdirbimo grandinė labai išaugina kainą. Norint tinkamai sutvarkyti tos pačios žaliavos kaina dažnai jau būna didesnė. Gerai tai, kad juodieji ar spalvotieji metalai niekur nesimėto, jų kaina rinkoje yra patraukli, dėl to apsimoka žaliavą parduoti, supirkti. Bet jeigu metalas staiga vieną dieną pasiektų neigiamą rinkos vertę, tie metalai visur mėtytųsi. Čia mes turime suprasti, kad daug ką diktuoja ir atliekų rinka. Jeigu metalas užterštas, reikia daug plauti, mechaniniam apdorojimui, perdirbimui įdėti daug energijos, tas gaminys jau bus brangesnis negu iš pirminių žaliavų. Kartais reikia tokio supratimo, kad ne viskas gali būti pigiau.
Aišku, daug kas priklauso nuo vartotojo. Jeigu visuomenė – turtinga, ji gali sau leisti pirkti ir brangesnius gaminius ir saugot aplinką. Jeigu mes turime ekonomiškai silpnesnę visuomenę, kai pinigai reiškia daug, tada labai sunku kalbėti apie aplinkosaugą. Bet kai vystosi technologijos, labai dažnai Europos, Žaliojo kurso politika yra žiedinė ekonomika, kad būtų naudojamos perdirbamos, lengvai atskiriamos, vienalytės žaliavos, ilgai tarnaujantys gaminiai. Ir visa tai kuria žiedinės ekonomikos grandinę.
Linijinė ekonomika po truputėlį eina į pabaigą, bet tų gaminių mes dar turime daug – pigiai pagaminti, vartoti, užkasti, išmesti ir t.t. Mes turime daug gaminių, kurie yra vienadieniai. Ir dabar matome – nusipirkome, nebeveikia, bet jis kainuoja tiek pigiai, kad neapsimoka remontuoti. Ir tai jau yra atlieka. Taip pat ir pakuotės. Reikia įvertinti, kad jeigu pakuotė yra iš daug spalvų, dažiklių, chemikalų, daug įvairiausių medžiagų, tai mes iš karto matome, kad ir perdirbti sunku. Bet jei ji vienalytė, iš vienos rūšies plastiko, ją ir perdirbti daug paprasčiau“, – kalba jis.
Alfredas Skinulis sako, kad žiedinės ekonomikos principai, perdirbimas, pakartotinis prietaisų naudojimas juos pataisius ir, svarbiausia, ilgaamžių prietaisų, kitų gaminių gaminimas yra vienas didžiausių Europos Sąjungos tikslų. Tai reiškia, kad ir mes turėsime pakeisti savo įpročius ir rasti būdą, kaip į savo gyvenimą įsileisti gaminius iš perdirbtų medžiagų.