Ūkininkų klaidos kaina: pokyčiai ežeruose jau prasidėjo

Daugelis Lietuvą sieja su reto grožio ežerais, natūraliais upių slėniais. Tačiau specialistai įspėja, kad šalies vidaus vandens telkinių būklė blogėja: nuolat didėjanti tarša lemia greitėjantį ežerų užpelkėjimą. GRYNAS.lt aiškinasi, kiek šiuo metu yra užteršti Lietuvos vandenys, kas jiems labiausiai kenkia ir kokios pasekmės laukia, jei nebus mažinama vandenų tarša.

Vandenų būklė tik blogėja

Dažnai besilankantys prie ežerų savo akimis gali sekti blogėjančią jų būklę: pakrantės vis daugiau nusėtos vandens į paviršių išmestu dumblu, kiekvienais metais didesnį ežero plotą užima vandens augalai. Panašūs procesai vyksta ir upėse.

Lietuvos vidaus vandenų būklė blogėja jau 15 metų. Didžiausia to priežastis – ne tik nemažėjanti, bet dar ir didėjanti tarša. Mokslininkų teigimu, didžiausias vandens taršos šaltinis šiuo metu yra žemės ūkis.

Aplinkos ministerijos Vandenų departamento Vandenų politikos skyriaus vedėjas Irmantas Valūnas teigia, jog tirtuose vandens telkiniuose vyrauja viena medžiaga, kuri ir sukelia vandens eutrofikaciją (užžėlimą).

„Turimi duomenys rodo, kad pagrindinis taršos šaltinis ir didžiausią susirūpinimą keliantis veiksnys yra pasklidoji žemės ūkio tarša, dėl ko dideli kiekiai azoto junginių patenka į paviršinius vandens telkinius“, – aiškina I. Valūnas.

Azoto junginių išsiplovimas iš dirvos į vandens telkinius kasmet vis didėja. Specialistų teigimu, prie to prisidėjęs 2002-2016 m. šalyje ypač intensyvėjęs žemės ūkio plotų tręšimas – mineralinių trąšų sunaudojimas padidėjo apie 60 proc. Gausesnio tręšimo tendenciją pagrindžia trigubai išaugęs metinis javų derlius, kai javais apsėtas plotas didėjo tik 45 proc. Padidėję azoto išplovimai siejami ir su išaugusiais dirbamos žemės plotais: minėtuoju laikotarpiu, mokslininkų skaičiavimais, ariamosios žemės pagausėjo maždaug dešimtadaliu.

Nustatoma, remiantis skirtingais kriterijais

Vis dėlto Vandenų politikos skyriaus vedėjas I. Valūnas paaiškina, kad kiekvieno vandens telkinio būklė yra charakterizuojama individualiai ir priklauso nuo daug veiksnių: „Gera ar negera vandens telkinio būklė yra apibrėžiama tam tikrais kriterijais: azoto, fosforo junginių koncentracijomis, hidromorfologiniais kriterijais, pavyzdžiui, natūrali upės tėkmė dažniausiai būna kreiva, tačiau savu laiku buvo intensyviai vystoma žemdirbystė, melioracija ir tos upės ar jų atkarpos ištiesintos. Vien dėl to, kad buvo pakeista jos natūrali vaga, upė jau nėra geros būklės.“

Dėl to, specialisto teigimu, net jei vanduo yra krištolo skaidrumo, tai dar nereiškia, kad vandens telkinio būklė yra labai gera.

Didžiausias teršėjas - žmogus

Kita vertus, ežerų pelkėjimas yra ir natūralus gamtinis procesas, o jo gyvavimo ciklas aprėpia ne tik ežero susidarymą, bet ir senėjimą bei išnykimą. Pastarieji du procesai, kaip teigė Vilniaus universiteto Hidrologijos ir klimatologijos katedros prof. dr. Gintaras Valiuškevičius, pagreitinami žmogaus veiklos. Anot jo, natūralus ežero pelkėjimas (eutrofikacija) yra neišvengiamas, lėtas procesas, kuris netgi praturtina vandens telkinį bioįvairove. Tačiau, kai pelkėjimas prasideda dėl taršos, tuomet sutrikdoma ežero ekosistemos pusiausvyra. Hidrologas G. Valiuškevičius tvirtina, kad eutrofikaciją sukelia cheminių medžiagų, nuotėkų patekimas į vandenį, o bene didžiausią poveikį daro žmogaus ūkinė veikla.

„Natūraliomis sąlygomis pelkėjimo procesas vyksta labai ilgai, ne vieną tūkstantį metų. Tačiau pastaruoju metu, ne tik Lietuvoje, bet ir visame pasaulyje pastebimas kokius 10 kartų greitesnis nenatūralus ežerų pelkėjimas, kada įsikiša žmogus: ežerai teršiami ir pažeidžiama to ežero vidinė autoreguliacinė sistema, struktūra nebegali susireguliuoti taip, kad jis išsilaikytų kaip ežeras. Iš pradžių darosi dumblas, vėliau auga kiti augalai ir ežeras po truputi seklėja, pelkėja“, – aiškina mokslininkas.

Žmogaus įsikišimą į ežero gyvavimo ciklą hidrologas vadina antropogeniniu poveikiu. Jam galima priskirti tiesioginę žmogaus įtaką teršiant ežerą, pavyzdžiui, nuotėkų paleidimą į patį ežerą ar į upę, kuri įteka į ežerą; vandens lygio reguliavimas ir panašiai.

Trąšų perteklius sukelia vandens žydėjimą

Kaip tvirtino Aplinkos ministerijos Vandenų departamento Vandenų politikos skyriaus vedėjas I. Valūnas, jau ne vienerius metus didžiausiu vidaus vandenų taršos šaltiniu laikomas žemės ūkis, konkrečiau – tręšimas. Tai matyti iš atliekamų vandenų tyrimų. Anot specialisto, ir stambieji, ir smulkieji ūkininkai linkę gerokai pertręšti savo derlių, o visas trąšų perteklius patenka į vandens telkinius.

„Mes matome nesubalansuotą tręšimą arba nesavalaikį tręšimą, pažeidžiant reikalavimus. Tai yra problema, nes ir organinės, ir mineralinės trąšos turi būti naudojamos saikingai. Jų kiekis turi būti paskaičiuotas ne šiaip paimant plotą ar pagal poreikį išlaistyti susikaupusį mėšlą, bet realiai įvertinus, koks yra dirvožemio tipas, kokia kultūra bus auginama, kiek buvo įterpta prieš tai.“, – aiškina Aplinkos ministerijos atstovas.

Vidaus vandenų būklę blogina ir gyvulininkystė, kuri yra neatsiejama žemės ūkio dalis. Vandenų departamento Vandenų politikos skyriaus vedėjo teigimu, potencialų pavojų vidaus vandenims kelia ne pagal reikalavimus laikomas mėšlas. Labai svarbu, kad šios natūralios trąšos kiekis būtų optimalus, nes kitu atveju ji padaro tokią pačią žalą gamtai, kaip ir kitų rūšių trąšos.

„Jei įterpiama per daug, ar ne laiku, padaroma didelė žala. Ne laiku tręšiant, pavyzdžiui ant įšalusios žemės, trąšos išvis nubėga dirvos paviršiumi ir gali pasiekti vandens telkinį. Jeigu pertręšiama, auginami augalai neįsisavina tokio kiekio trąšų, o perteklius su gruntiniu vandeniu arba paviršium su lietumi nubėga ir, kaip mes sakome, išsikrauna į vandenį“, – vardija I. Valūnas.

Augalų įvairovė didėja, vandens gyvūnai - nyksta

Vandens telkiniui pelkėjant keičiasi jo išvaizda. Tačiau augalų rūšių įvairovė ne mažėja, o atvirkščiai – tam tikrą laikotarpį netgi auga. Lietuvos botanikė, habilituota biomedicinos mokslų daktarė prof. Jūratė Balevičienė aiškino, kad ežero virtimą pelke sudaro kelios stadijos: kai ežeras virsta žemapelke, tuomet vyksta tolesnis jo pelkėjimas ir pagaliau jis tampa aukštapelke. Nuo to, kokios stadijos yra ežeras, priklauso ir jame augančių augalų skaičius ir rūšys.

Tačiau vandens telkinio pelkėjimas lemia ne tik augalų, bet ir žuvų rūšių pasikeitimą. Žmogaus veiklos sukeltas (besaikio tręšimo) ežero virtimas pelke mažina žuvų kiekį vandens telkinyje. Žuvinto biosferos rezervato direktorius Arūnas Pranaitis teigė, jog žuvų rūšių mažėjimas yra nerštaviečių nykimo ir mitybinės bazės nuskurdimo problema. O ją sukelia ežero užterštumas, ypač kai ežere dėl maisto medžiagų pertekliaus įsivyrauja dumbliai, sukeliantys vandens žydėjimą.

„Žuvinto ežere yra vykdomi žuvų rūšių tyrimai kas penkerius metus. Pagal juos galima teigti, kad karšinių žuvų skaičius mūsų ežere auga, plėšriųjų žuvų – mažėja. Tačiau negalima teigti, kad tai yra dėl ežero savaiminio pelkėjimo. Daugiausiai įtakos žuvų įvairovei, kaip ir visam ežero gyvenimui, daro eutrofikacija. Į Žuvinto ežerą patenka daug maistmedžiagių, daugiausia fosforo ir azoto junginių. Tarša iš išorės nulemia daugumą Žuvinto ežero bėdų – seklėjimą, spartų apaugimą, vandens augalų biomasės didėjimą ir – iš kitos pusės, vertingos, taršai jautrios dugno augmenijos nykimą. Jei tik šito ežero neterštume taip, kaip dabar, didelė dalis ežero dugno maurabragių, ant kurių tarpsta įvairūs bestuburiai – pagrindinė žuvų mitybos grandinės dalis, atsikurtų. Tuo tarpu užterštuose ežeruose žuvų rūšys keičiasi. Įsivyrauja tos, kurios yra prisitaikiusios gyventi eutrofikuotuose dumblėtuose, neskaidriuose ežeruose. Tai - lynai, karšiai, plakiai. Menkėja plėšriųjų rūšių skaičius“, – vardijo A. Pranaitis.

Šulinio vanduo jau užterštas

Nuolat tręšiant ir pertręšiant laukus, trąšų perteklius skverbiasi į dirvožemį. Dalis jo, kaip jau aiškinta, lietaus išplaunama į paviršinius vandens telkinius. Tačiau dirvožemyje likusios medžiagos ilgai ten neužsibūna: jos skverbiasi gilyn ir pasiekia gruntinius vandenis. I. Valūnas akcentuoja, kad gruntiniai vandenys maitina šulinius, todėl žmonės, kurie gyvena netoli tręšiamų laukų, turėtų nuolat tikrinti šulinių vandens kokybę: jame gali būti apstu sveikatai kenksmingų azoto junginių.

Besinaudojantys požeminiu vandeniu gali būti ramūs. Pasak Aplinkos ministerijos atstovo, remiantis atliktais tyrimais, požeminio vandens kokybė yra gera.

„Dėl požeminio vandens, kuriuo žmonės dažnai apsirūpina individualiai, turėdami gręžinius arba didžiosios miestų vandenvietės, kurios ima iš keliasdešimt metrų gylio vandenį, jų būklė buvo vertinta ir nustatyta, kad viso požeminio vandens būklė yra gera. Iš esmės yra laikoma, kad tie požeminiai vandenys tikrai yra pakankamai gerai apsaugoti nepralaidžiu sluoksniu. Kas išlyja su krituliais ir pasiekia žemę, tų požeminių vandenų kaip ir nepasiekia. Arba labai nedidele dalimi, kad jokios įtakos nepadaro“, – aiškina I. Valūnas.

Planuojamas IT tręšimo metodikos įrankis

Tačiau vidaus vandenų tarša yra labai didelė problema ir Aplinkos ministerija yra numačiusi, kaip galima ją spręsti. Vandenų departamento Vandenų politikos skyriaus vedėjo teigimu, planuojama sukurti tręšimo metodikos IT įrankį, kuris patobulintų dabar esančią praktiką sudarinėti tręšimo planus.

„Jau pradedama įgyvendinti viena priemonė. Tai tręšimo metodikos sukūrimas. Tą metodiką sukūrus, turint IT įrankį, būtų paprasčiau apskaičiuoti reikiamą normą konkrečiam ūkininkui, konkrečiam laukui. Tai taikytina stambiems ūkininkams (nuo 50 ha). Didžioji dalis taršos į paviršinius vandenis patenka būtent iš stambiųjų ūkių“, – pasakoja pašnekovas.

Iki šios naujovės ūkininkai ir toliau turi pagal galiojančią tvarką pasirengti ir naudotis tręšimo planais. Be to, siekiant sumažinti žemės ūkio taršą, būtina įgyvendinti priemones, numatytas Vandenų plėtros programos įgyvendinimo veiksmų plane.

Specialistų teigimu, tarša galėtų žymiau sumažėti, jeigu ūkininkai susidomėtų dirbtinių perteklines maistines medžiagas sulaikančių pelkučių, sedimentacinių tvenkinėlių įrengimo, drenažo žiočių pertvarkymo teikiama nauda. Periodiškai išvalant šiuose įrengtuose telkiniuose susikaupusius nešmenis, į laukus būtų grąžinama dalis vandens nuplauto derlingojo dirvožemio sluoksnio ir maistinių medžiagų. Tai atneštų naudos ne tik aplinkai, bet ir leistų ūkininkams sutaupyti tręšimui išleidžiamų lėšų.

Gamta mums dovanojo reto grožio ežerus, todėl labai svarbu stengtis išsaugoti tuos, kuriuos dar turime, o kartu su jais ir juose gyvenančias žuvis.