Ukmergės urėdija pirmoji šalyje nusprendė patikrinti, ką saugo

Lietuvos įstatymai įpareigoja saugoti nykstančių paukščių lizdavietes - pavyzdžiui, erelio rėksnio lizdą kirtėjai turi aplenkti 100 metrų atstumu.
Atrasti lizdai registruojami Aplinkos ministerijos saugomų rūšių informacinėje sistemoje. Tačiau kaip dažnai ši informacija atnaujinama?
Ukmergės miškų urėdijos darbuotojai, nutarę, kad reikia saugoti ne retus sukiužusius lizdus, tačiau retus paukščius, patikrino dalį savo teritorijoje esančių saugomų paukščių lizdų bei naujai projektuojamų kirtimo biržių.
Pasirodo, dalis registruotų lizdų jau sunykę, o ten, kur planuojami kirtimai, yra ne tik naujų paukščių lizdų, bet ir kitų saugomų gamtos vertybių. Saugomų rūšių tyrimus planuojamuose kirsti sklypuose Ukmergės miškų urėdija atliko pirmoji šalyje.

„Įstatymas mus, miškininkus, įpareigoja saugoti tuos paukščių lizdus, kurie yra įtraukti į miškotvarkos projektus. Tačiau jie sukurti prieš keletą metų, o gamtoje viskas keičiasi. Vieni lizdai sunyksta, atsiranda kiti, kitose vietose“,- kodėl urėdija ėmėsi tokios iniciatyvos paaiškino Ukmergės miškų urėdas Vigantas Kraujalis.

Saugomų paukščių nykstančių lizdų bei miško biržių inventorizaciją urėdijos miškuose atliko šalyje žinomas biologas, ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktaras Darius Stončius.

Lizdo nėra – apsaugos zona liko

Prieš keletą metų Vitynės miške vestuves kėlė tetervinai. Ankstų pavasarį, dar saulei netekėjus jie atskrisdavo į čia buvusį uosyną ir garsiai šnypšdami skelbdavo kautynes dėl patelių.

Tuo metu Vitynės mišką prižiūrintys Deltuvos girininkijos miškininkai jo ne tik nekirsdavo – į jį ir kojos nekeldavo: tetervinai yra Raudonosios knygos paukščiai, jų tuoktuvių ir perėjimo vietos – išskirtinai jų karalystė.

Tačiau per visą Europą ir Lietuvą praūžusi uosių džiūtis neaplenkė ir Vitynės miško. Kad ir kaip būtų gaila, miškininkams nudžiūvusius uosius teko iškirsti sanitariniais kirtimais, o tetervinams savo tuoktuvėms pasiieškoti kitos vietos.

„Tetervinai niekur nedingo, jų jauniklius mačiau netoli Lokėnų, kitose pamiškėse, bet Vitynėje jų tikrai nėra“,- įsitikino Deltuvos girininkas Laimis Striukys.

Tačiau tetervinų perimvietė Vitynės miške tebėra miškotvarkos medžiagoje, todėl miškininkai privalo ją saugoti – nekirsti medžių, nedirbti kitų ūkinių darbų.

Panaši padėtis susidarė ir kai kuriose plėšriųjų paukščių lizdavietėse.

„Kiek dirbu girininku, nė karto nemačiau, kad Bartkuškio miške perėtų juodasis gandras“,- tvirtino jau dvyliktus metus Žaliosios girininkijos girininku dirbantis Vytautas Pašukonis.

Aplink saugomų paukščių lizdus, nelygu kokia paukščių rūšis, yra numatytos nuo 50 iki 200 metrų spindulio apsaugos zonos, kuriose ribojami ūkiniai darbai.

„Jeigu iš tiesų lizdas jau išnykęs, tai ką mes saugome?“- Ukmergės miškų urėdas V. Kraujalis nusprendė patikrinti visus negyvenamus saugomus lizdus bei jų perimvietes.

Pusę pasiūlė išbraukti

Šio darbo ėmėsi patyręs biologas, ekologijos ir aplinkotyros mokslų daktaras Darius Stončius.

Visus lizdus jis patikrino po du kartus: pirmą kartą – balandžio mėnesį, kai medžiai dar buvo be lapų, antrą – birželio – liepos mėnesiais, kai paukščiai peri.

Biologas tikrino tik tuos lizdus, kuriuos, kaip negyvenamus jam pateikė girininkijos. Viso susidarė 34 tokie lizdai.

Paaiškėjo, kad 18 lizdų (o tai yra dauiau nei pusė) yra tokios būklės, kad jų saugoti nebėra prasmės. Lizdai buvo arba visiškai išbyrėję, arba miškas taip pasikeitęs, kad - nėra abejonių - paukščiai į juos negrįš. Kaip ir tetervinai į Vitynės mišką. Jame vietoj uosių jau auga ąžuolai ir eglės.

Visiškai sunykusius lizdus bei nesančią tetervinų perimvietę biologas iš saugotinų sąrašų pasiūlė išbraukti.

Priežastys, dėl kurių išnyko lizdai ar perimvietės – įvairios. Viena iš jų galėtų būti natūrali miškų kaita. Juos pakerta ligos, kaip tai nutiko Vitynės miške, išverčia vėjai, audros, uraganai. Kita priežastis – paukščiai persikelia perėti į gretimus miškus.

Kai kuriuos plėšriųjų paukščių lizdus užima suopiai arba kiti paukščiai. Tokius lizdus biologas rekomendavo ir toliau saugoti, tačiau jei naujai įsikūrusio paukščio rūšis dar nežinoma, lizdo apsaugos zoną jis rekomendavo palikti tokią, kokia buvo nustatyta jo pirmtakui. Pavyzdžiui, jei toje vietoje buvo mažojo erelio rėksnio lizdas, jo apsaugos zona, kol nebus nustatyta lizdą užėmusio paukščio rūšis, liks 100 metrų spindulio.

Patikslino lizdų koordinates

Dr. D.Stončius ne tik įvertino lizdų būklę, bet patikslino ir jų koordinates. Mat kai kurių lizdų koordinatės labai skyrėsi nuo tų, kurios buvo pateiktos miškotvarkos projektuose. „Kai kur paklaidos siekė 60 -70 metrų“,- sakė inventorizaciją atlikęs biologas.

Dėl netiksliai nustatytų koordinačių ne tik sunku surasti lizdą, bet kelia abejonių ir jų apsaugos zonų tikslumas.

Tokių lizdų, kurių koordinačių paklaida siekė daugiau nei 30 metrų, tai yra, 10 kartų daugiau nei įprasta minimali GPS prietaisų paklaida, dr. D. Stončiaus teigimu, buvo net 40 procentų visų tirtų lizdų.

Pastebėjo ir naujų lizdų

Ieškodamas sunykusių lizdų D.Stončius užtiko jų ir naujų.

Pavyzdžiui, Žaliosios girininkijoje ieškant juodojo gandro lizdo, buvo rastas naujas vištvanagio lizdas. „Girininkui tai nebuvo naujiena, jis jau žinojo naują gyventoją ir jo lizdą“,- tvirtino D.Stončius.

Iš viso sunykusių lizdaviečių patikrinimo metu buvo rasti 9 nauji plėšriųjų paukščių lizdai: 1 vištvanagio, 1 mažojo erelio rėksnio, 1 juodojo gandro, 3 suopių bei 3 nenustatytų paukščių.

Patyrusį biologą D.Stončių urėdija paprašė ištirti ir kitiems metams planuojamas kirsti vietoves.
Jose D. Stončius rado dar 8 naujus lizdus: 3 mažojo erelio rėksnio, 2 suopio bei 3 nenustatytos paukščių rūšies lizdus.

Surado saugomų augalų

Inventorizuodamas projektuojamas biržes biologas papildomai surado ir 7 ir saugomus augalus: statųjį atgirį, plačiąją platužę, žalsvąją kežytę, ąžuolinį skylenį, plunksninę pliusnę, paprastąją plojenę, skaisčiąją raudonpintę. 

Svarbu, kad būtų išsaugoti tos rūšies medžiai ant kurių auga kerpė ar samana, jie nebūtų iškirsti vienu ypu.

Darius Stončius

Kai kurios šio Raudonosios knygos rūšys, kaip antai , žalsvoji kežytė, Ukmergės miškų urėdijos miškuose, dr. D.Stončiaus pastebėjimu, nėra didelė retenybė, tačiau Lietuvoje tokių vietų yra vos 30.

O ąžuolinį skylenį patyręs biologas pastebėjo tik antrą kartą. Tad nieko nuostabaus, kad patiems miškininkams tokius retus augalus pastebėti ir išskirti ganėtinai sunku. Pakeitė planus dėl miško kirtimo

Susipažinę su dr. D.Stončiaus darbo atskaita, praeitą savaitę Ukmergės miškų urėdijos miškininkai aplankė gausiausias saugomų augalų populiacijas turinčius Šešuolėlių girininkijos Širvintų bei Girelės miškus. Čia jie galėjo pamatyti ir atpažinti išskirtines samanas ir kerpes bei pasitarti, kaip dirbti, kad rūšys būtų išsaugotos, bet nenukentėtų iš miškų gaunama ekonominė nauda.

Sutarta, jog ten, kur yra gausios šių augalų populiacijos, miškas bus kertamas ne plynai, o atvejiniais bei atrankiniais kirtimais.

„Svarbu, kad būtų išsaugoti tos rūšies medžiai ant kurių auga kerpė ar samana, jie nebūtų iškirsti vienu ypu“,- paaiškino saugomas rūšis atradęs gamtosaugininkas.

Taip pat, jo manymu, reikėtų išlaikyti saugomoms rūšims būtinas aplinkos sąlygas – pavyzdžiui, plunksninei pliusnei - drėgmę ir pavėsį, mat, net palikus medžius, ant kurių ši kerpė auga, plynoje kirtavietėje ji paprasčiausia nudžius.

O jei norime matyti ryškiai oranžinį grybą - skaisčiąją raudonpintę, augančią ant negyvos eglės kamienų, kertamame medyne reikėtų išsaugoti storus eglių virtuolius ir dalį gyvų eglių.

Kreipsis į atitinkamas institucijas

„Džiugu, kad mūsų miškuose auga tiek išskirtinių augalų“,- džiaugėsi Ukmergės miškų urėdas V. Kraujalis.

Pasak jo, protingai ūkininkaujant, tai nesudaro ypatingų sunkumų. Tačiau saugoti, anot jo, reikia saugomą daiktą, o ne tuščią vietą.

Ukmergės miškų urėdija ketina kreiptis į Valstybinę miškų tarnybą (VMT) bei Valstybinį miškotvarkos institutą, kad sunykę lizdai iš jų duomenų registro būtų išbraukti, o nauji bei atrastos saugomos rūšys į jį įtraukti.

Taip pat urėdija prašys patikslinti lizdų koordinates bei lizdaviečių apsaugos zonas.

Iš viso Ukmergės miškų urėdija šiandien saugo 68 į Raudonąją knygą įrašytų paukščių rūšių lizdavietes bei 16 perimviečių.

Tai juodųjų gandrų, mažųjų erelių rėksnių, erelių žuvininkų jūrinio erelio, vapsvaėdžių, suopių,vištvanagių, paukštvanagių, gulbių giesmininkių, didžiojo baublio lizdai, pilkųjų gervių bei tetervinų perimvietės.