UNESCO atstovės apie Kuršių neriją: visko nedraudžiame

Kuršių nerija šiemet mini 15-os metų sukaktį, kai yra įrašyta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, tačiau nuo pernai ji yra atsidūrusi lyg po padidinamuoju stiklu. Tai lėmė du dalykai – suskystintų gamtinių dujų terminalo (SGD) statyba ir užvirusios diskusijos, ar reikėtų statyti tiltą per Kuršių marias. Išskirtiniame GRYNAS.lt interviu Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos generalinė sekretorė Marija Drėmaitė ir paveldo programų vadovė Rugilė Balkaitė sutiko paaiškinti, kodėl Kuršių nerijoje tilto statyba negalima, o nauji dideli plėtros projektai turėti būti kreipiami į kitas kurortines Lietuvos teritorijas.

Jei gamtos nesuvaldysi, žmogaus veiklą - gali

Diskusijos dėl tilto į Kuršių neriją statybų nerimsta iki šiol. Vieni tikina, kad tai kraštovaizdžiui nepakenks, o kiti - kad Kuršių nerija dėl to gali būti išbraukta iš UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo. Taip pat yra išsakoma nuogąstavimų, kad unikalią pasaulio paveldo vietovę gali sudarkyti SGD terminalas.

R. Balkaitė pabrėžė, kad kalbėdami apie Kuršių neriją, turėtume nepamiršti, kad jos smėlio kopų kultūrinis kraštovaizdis eina per dvi teritorijas – Lietuvos ir Rusijos, – taigi ji priklauso dviems valstybėms. Antras svarbus dalykas – mūsų šalies prisiimti įsipareigojimai tarptautiniu mastu, kurių privalu laikytis.

„2014-aisiais metais įvyko svarbiausias tarptautinis susitikimas – UNESCO Pasaulio paveldo komiteto 38-oji sesija, kurioje buvo priimtas sprendimas, kad Lietuva pateiktų dokumentus, susijusius su poveikio paveldui vertinimu, dėl suskystintų gamtinių dujų terminalo (SGD) statybos. Tais pačiais metais labai padaugėjo įvairių pasisakymų ir pranešimų žiniasklaidoje apie galimą tilto į Kuršių neriją statybą.

Kadangi šią teritoriją dalijasi dvi valstybės, atitinkamai buvo sulauktaklausimų ir išreikštas susirūpinimas iš kaimyninės šalies Rusijos. Šiais 2015-aisiais metais įvyko tarptautinė UNESCO Atsakomosios stebėsenos misija, kurioje dalyvavo tarptautinis ekspertas ir buvo parengtas objektyvus vertinimas bei išvados, kuriose teigiama, kad SGD terminalo statyba neturi neigiamo vizualinio poveikio Kuršių nerijai, tačiau reikalinga nuolatinė stebėsena, kaip toliau viskas vystysis. Šią stebesėną yra įsipareigojusi vykdyti pati Lietuvos valstybė ir teikti tarptautiniams ekspertams ataskaitas apie Kuršių nerijos išsaugojimo būklę.

O dėl tilto į Kuršių neriją buvo aiškiai pasakyta, jog tilto statyti negalima ir kad toks sprendimas turi būti oficialiai įtvirtintas visuose susijusiuose dokumentuose. Be to, jau dabar nė viename teritorijų planavimo dokumente nėra numatyta šio tilto statyba“, - aiškino R. Balkaitė.

M. Drėmaitė papildė kolegę, sakydama, kad pagrindiniai argumentai, kodėl tilto per Kuršių marias statyba negalima, yra du. Pirmasis – vizualinė tarša.

„Būtų tiesioginis poveikis kultūriniam kraštovaizdžiui. Antras dar svarbesnis dalykas – Lietuva, pasirašydama UNESCO Pasaulio paveldo konvenciją, priėmė valstybinį sprendimą. Tai reiškia, kad Lietuva įsipareigojo kultūros paveldo vertybes saugoti tokias, kokios jos yra užfiksuotos paraiškos dokumentuose. Svarbu ir tai, kad šis kultūrinis kraštovaizdis neplėstinas, jame nenumatyta plėtra, todėl neturėtų būti didinamas intensyvumas – nei transporto, nei apgyvendinimo, nei urbanizacijos, nei turistinis. Stengiamasi palaikyti minimalų žmogaus įsikišimą, kad kultūrinis kraštovaizdis būtų išsaugotas kuo ilgesniems laikams. Gamtinės stichijos negalima suvaldyti, bet jeigu galima, reikia valdyti žmonių, transporto srautus. Tiltas yra nepageidaujamas dar ir dėl to“, - sakė M. Drėmaitė.

Ar išbrauktų, jei nepaklustume?

Vis dėlto, dažnam lietuviui kyla natūralus klausimas, o kas nutiktų, jei vis tiktai apsispręstume, kad tiltas į Kuršių neriją mums svarbesnis nei unikalios gamtos ir kultūros vietovės išsaugojimas. Ar mus galėtų iš UNESCO Pasaulio paveldo sąrašo išbraukti?

„Ką reiškia būti išbrauktam arba patekti į Pavojuje esančio Pasaulio paveldo sąrašą? Tai reiškia, kad valstybė nesusitvarko, kad valstybė neturi tinkamo administracinio aparato, tinkamų priemonių, žmonių ir kompetencijų būti pasaulio paveldo vietove. Manau, kad tai yra svarbiausias pranešimas“, - samprotavo M. Drėmaitė.

Jos teigimu, jei tiltas būtų pastatytas, sprendimas atimti iš Kuršių nerijos UNESCO Pasaulio paveldo statusą, nebūtų priimtas staiga, tilto statyba yra ilgas procesas, kurį reikėtų derinti.

„Lietuva privalėtų tarptautiniams ekspertams motyvuoti, kodėl ji priėmė tokį sprendimą ir kodėl jis svarbesnis negu vietovės vertingųjų savybių išsaugojimas“, - aiškino M. Drėmaitė.

Kuršių nerija kasmet išgyvena ir gamtines stichijas. Kilusių audrų metu smarkiai pustomos kopos, kurioms kyla rizika sumažėti, nuslinkti. Ar tokiu atveju UNESCO galėtų taip pat svarstyti Kuršių nerijos išbraukimą? M. Drėmaitė sako, kad kopos per dieną nenuslenka, o nutikus rimtai gamtos stichijai, kuriai žmogaus veikla neturi įtakos, neturėtų būti taikomos kokios nors baudžiamosios priemonės.

„Kopos nenuslinktų per vieną dieną, stebėjimas nuolat vyksta ir imamasi atitinkamų priemonių. O jeigu tai būtų stichinė nelaimė, tokie dalykai irgi svarstomi. Galbūt tokiais atvejais būtų galima keisti dokumentus ar išskirtinės visuotinės vertės aprašą, bet jeigu tai nėra žmogaus sąmoningai padaryta žala, kenkimas ar vertingųjų savybių sunaikinimas, imamasi ne baudžiamųjų priemonių, o tarptautinės pagalbos“, - svarstė M. Drėmaitė.

Sako NE dideliems projektams

Paklaustos, kaip reikėtų vertinti Neringoje kone prieš dešimtmetį išdygusius botelius ir vis dar tebesitęsiančią diskusiją, ar juos reikėtų griauti, ar vis tiktai įteisinti, abi pašnekovės teigė, kad komentuoti šį klausimą yra sudėtinga.

„Kiekvienoje valstybėje reguliavimas vyksta pagal nacionalinius, valstybėje galiojančius įstatymus. Yra tikimasi, kad valstybė savo nacionalinius įstatymus formuoja taip, kad jie neprieštarautų Kuršių nerijos išskirtinei visuotinei vertei. Negalime šito klausimo komentuoti, nes viskas vyksta pagal teisinį reguliavimą“, - sakė M. Drėmaitė. Jos kolegė R. Balkaitė pridūrė, kad šį klausimą sudėtinga komentuoti dar ir dėl to, kad procesai tebevyksta, jie nėra baigti.

O dėl tilto į Kuršių neriją buvo aiškiai pasakyta, jog tilto statyti negalima ir kad toks sprendimas turi būti oficialiai įtvirtintas visuose susijusiuose dokumentuose. Be to, jau dabar nė viename teritorijų planavimo dokumente nėra numatyta šio tilto statyba.

R. Balkaitė

Ar Kuršių nerija turi modernėti ar kaip tik išlikti savita, unikali ir žmogaus neliečiama diskutuojama jau kurį laiką, tačiau bendro sutarimo rasti nepavyksta. Štai, pavyzdžiui, Kuršių nerijos nacionalinio parko direktorė Aušra Feser ne kartą yra sakiusi, kad nerija prarastų savo unikalumą, jei būtų nutiestas tiltas, išdygtų modernūs poilsio kompleksai ir pan. Priešingai mano Neringos meras Darius Jasaitis, kurio galvoje daugybė itin modernių sumanymų.

Savo ruožtu UNESCO atstovės Lietuvoje akcentuoja, kad Lietuva įsipareigojo tarptautiniu mastu išlaikyti Kuršių nerijos teritoriją kaip neplėtros zoną. Ir šių įsipareigojimų reikia laikytis.

„Nauji, dideli plėtros projektai čia nepageidaujami. Pasitelksiu tarptautinės ICOMOS ekspertės paaiškinimą, kuris yra labai paprastas, logiškas, bet neretai Lietuvoje pamirštamas. Ji daug metų yra tyrinėjusi ir dariusi ekspertizes būtent Kuršių nerijoje, todėl išmano šią teritoriją ir ją vertina, ir yra pasakiusi, kad „turistai ir poilsiautojai, kurie nori didelių pramogų arenų, sporto salių, stadionų ir koncertų salių turėtų būti maloniai nukreipiami į kitas Lietuvos kurortines teritorijas“. Manyčiau, kad tai labai prasmingi ir daug ką paaiškinantys žodžiai“, - sakė M. Drėmaitė.

Įvardijo dalykus, kurie labiausiai neramina

Paklaustos, kokie dalykai labiausiai neramina kalbant apie Kuršių neriją, tiek M. Drėmaitė, tiek ir R. Balkaitė akcentavo du dalykus. Pirma, Lietuva vis dar neturi Kuršių nerijos valdymo plano (vadinamojo Management Plan), parengto pagal UNESCO Pasaulio paveldo konvencijos įgyvendinimo nuostatas, kuris užtikrintų bendradarbiavimą su kaimynine šalimi Rusija, nes jai priklauso dalis šios teritorijos, ir tai būtų pagrindinis kritinių situacijų sprendimo būdas. Antras neraminantis dalykas – darbas su visuomene ir jos švietimas.

„Pastebime didelį visuomenės švietimo trūkumą. Vietiniams gyventojams, neringiškiams, trūksta informacijos kokioje teritorijoje jie gyvena, kodėl ten ribojama plėtra, kokia nauda yra būti UNESCO Pasaulio paveldo sąraše. Tai pastebi ir Lietuvoje viešėję tarptautiniai ekspertai – tiek dėl valdymo plano parengimo, tiek dėl visuomenės suvokimo didinimo“, - teigė Lietuvos nacionalinės UNESCO komisijos paveldo programų vadovė R. Balkaitė.

Nauji, dideli plėtros projektai čia nepageidaujami. Pasitelksiu tarptautinės ICOMOS ekspertės paaiškinimą, kuris yra labai paprastas, logiškas, bet neretai Lietuvoje pamirštamas. Ji daug metų yra tyrinėjusi ir dariusi ekspertizes būtent Kuršių nerijoje, todėl išmano šią teritoriją ir ją vertina, ir yra pasakiusi, kad „turistai ir poilsiautojai, kurie nori didelių pramogų arenų, sporto salių, stadionų ir koncertų salių turėtų būti maloniai nukreipiami į kitas Lietuvos kurortines teritorijas.

M. Drėmaitė

Anot M. Drėmaitės, kadangi Kuršių nerija yra tarpvalstybinė vietovė, valdoma dviejų šalių, valdymo planą, kaip būtų tvarkomasi šioje teritorijoje, turėtų abi šalys kartu rengti ir tvirtinti. Tačiau šiuo laikotarpiu bendradarbiavimas su Rusija yra komplikuotas, todėl ir tokio plano parengimas lieka ateities uždaviniu.

„Valdymo planas yra visų pirma rengiamas ne tam, kad „atsiskaitytume UNESCO“, o sau patiems., Tai yra susėdimas ir apmąstymas, konsensuso radimas, kas čia iš tikrųjų abiem šalims yra svarbiausia, vertingiausia. Pavyzdžiui, iškilus kritinėms situacijoms, kaip jos turėtų būti sprendžiamos. Ar abi šalys sutaria vienodai dėl plėtros ir naujų statybų? Ar saugumo sumetimais plentas galėtų būti platinamas – ar abi šalys sutaria dėl to, kad pakaktų tik riboti greitį. Ar turėtų būti statomi nauji kurortiniai miesteliai? Valdymo planas turėtų atsakyti, kaip mes saugome gamtą, kaip plečiame kultūrą, kaip tvarkome turizmo klausimus ir pan.“, - aiškino M. Drėmaitė.

UNESCO visko nedraudžia

GRYNAS.lt pašnekovės pabrėžė, kad labai nesinorėtų, jog visuomenėje UNESCO būtų matoma kaip viską draudžianti organizacija.

„Kuršių nerijoje tai iš tiesų pasijuto, bendraujant su visuomene, su Kuršių nerijos gyventojais, su vadovybe. Girdėjosi net tokių pasakymų, kad „atėjo UNESCO, mus įrašė į sąrašą ir viską uždraudė daryti“. Mes tai laikome komunikacijos trūkumu. Vietos bendruomenei nepakankamai išaiškinama, kad tai yra didelis privalumas, kodėl reikėtų tokioje teritorijoje laikytis balanso, o ne tiesmukiškos plėtros negalvojant apie ateitį“, - sakė M. Drėmaitė.

Buvimas Pasaulio paveldo sąraše, anot R. Balkaitės, šaliai reiškia didžiulį įvertinimą, kad ji gali pasauliui pasiūlyti unikalius dalykus ir todėl labai svarbu, kad žmonės tai suprastų bei vertintų: „Tai yra didelė garbė, atsakomybė ir kartu nauda: turizmas, naujas darbo vietų steigimas, kokybiško, išskirtinio poilsio ir gyvenimo kūrimas, ir kitos veiklos, kurios pas mus dar net neegzistuoja“, - sakė pašnekovė.

M. Drėmaitė pridūrė, kad labai svarbus ir reprezentacinis aspektas: „Kai Lietuva 2013 metais pradėjo pirmininkavimą Europos Sąjungos Tarybai, prisiminkime, kur vyko atidarymas, inauguracija – ji nebuvo modernioje vietoje, bet buvo pasirinktas istorinis Vilniaus universiteto ansamblis (esantis Vilniaus istorinio centro (senamiesčio) centre – red. past.). Vadinasi, atsispiriame į kultūros paveldą, gamtos paveldą, tai suteikia pasididžiavimą, sustiprina kultūrines valstybės šaknis. O kalbant apie ekonominius dalykus, nereikia pamiršti turizmo naudos – pasaulyje daugybė žmonių apskritai keliauja tik po UNESCO Pasaulio paveldo statusą turinčias vietoves, jie pažįsta pasaulio kultūrą tik per tokius saugomus paveldo objektus“.

„Tai lyg rodiklis, kad į šią šalį verta vykti – kad joje tikrai bus unikalu ir gerai“, - apibendrindama, kokią naudą šaliai duoda buvimas UNESCO ir tarptautinis pripažinimas, sakė R. Balkaitė.