Patikslinimai
Visų pirma tenka pataisyti V. Ribikauską, kad nesu organizacijos „Baltijos vilkas“ vadas, nors ir kaip toks titulavimas glostytų savimeilę. Visų antra – kas yra daug svarbiau – turiu pripažinti, kad nesutinku su didele dalimi autoriaus išsakytų teiginių. Turiu galvoje samprotavimus apie gražias sportinės medžioklės tradicijas (manajame žodyne sportas ir grožis yra kitame puslapyje nei medžioklė iš tuštybės), patrauklų siūlymą leisti šaudyti į turtą besikėsinančius žvėris (kaip apsaugosime kaimyno gyvulius, patį kaimyną ar jo vaikus nuo tokių šūvių ir ar lygiai taikysime šį principą visiems turtą niokojantiems žvėrims – kad ir šernams?), pasigyrimą apie klestinčias medžioklės limitais nesaugomas kanopinių populiacijas (įdomu, ar nesaugomi vilkai suklestėtų taip, kaip šernai dabar, ar taip, kaip vilkai buvo „suklestėję“ 2000–2004 metais, dar prieš įvedant limitus?) ar paprasčiausią demografinio ir genetinio gyvybingumo painiojimą su labai optimistiniu požiūriu į galimybę pasipildyti vilkais iš kaimynų (Latvijoje vilkų populiacija nuolat permedžiojama ir išsilaiko tik dėl importo iš rytų, o Baltarusijos vilkų valdymo plane, kurį oficialiai palaimino ir Lietuva, numatyta visam laikui ištisomis šeimomis išnaikinti apie trečdalį vilkų – taip pat ir prie sienos su Lietuva) ir kitus.
Akivaizdu, kad mudviejų požiūriai į medžioklę, Gamtą ir jos apsaugą skiriasi taip stipriai, kad bandymas diskusijoje rasti bendrą vardiklį virstų ilgais tik mums patiems įdomiais monologais skirtingomis kalbomis. Dėl to šiame savo rašinyje apsistosiu tik ties tuo klausimu, nuo kurio viskas ir prasidėjo – vilkų apskaita ir jos pasekmės.
Verdiktas: apskaita niekinė?
V. Ribikauskas naujausiame savo straipsnyje konstatavo, kad aš nepaneigiau jo abejonių, jog apskaitoje galėjo būti suskaičiuota viso labo pusė Lietuvos vilkų. Tikra tiesa, jokia apskaitoje surinktų duomenų analizė ar mano išvedžiojimai negali paneigti, kad mūsų šalyje yra (tiksliau, apskaitos metu buvo) 416 vilkų. Dar daugiau, apskaita negali įrodyti, kad jų nėra ir kokie 4 000, jei kam nors kiltų mintis apie tokį skaičių spėlioti. Lygiai taip pat apsilankymas pas gydytoją ir visų įmanomų tyrimų atlikimas su džiuginančiu verdiktu „esi sveikas kaip ridikas“ negali paneigti galimybės, kad sergi dešimčia pačių baisiausių žmonijos ligų. Galima į ugnį įmesti ir dar vieną ryšulį malkų: juk apskaita nepaneigė galimybės, kad Lietuvoje yra tik koks 150 vilkų. Tyčia šio momento neliečiau ankstesniame straipsnyje, kad viskas dar labiau neužsipintų, tačiau jei jau taršome tikslumą, tai paskleiskime visas kortas ant stalo. Teoriškai naudojama apskaitos metodika nustato minimalų vilkų skaičių, bet praktiškai galimos duomenų rinkimo ir analizės klaidos (neteisingas pėdsakų identifikavimas, nepavykęs pasikartojimų atmetimas, piktybinis skaičių surašymas iš lubų ir pan.) neleidžia užtikrinti, kad nepriskaičiuota neegzistuojančių vilkų. Suprantu, kad miškininkai gali šį aspektą priimti asmeniškai, bet juk kai apskaitoje skirtingomis oro sąlygomis dalyvauja keli šimtai skirtingų žmonių, kurių skirtinga motyvacija ir kvalifikacija, tai visko gali nutikti, net ir nesant blogos valios.
Apibendrinant apskaitoje gautas rezultatas (208 vilkai) negali paneigti galimybės, kad Lietuvoje išties yra bet koks kitas sveiku protu suvokiamas šių plėšrūnų skaičius. Tad atrodytų, kad būtų galima vienbalsiai su V. Ribikausku sušukti: „Velniop tokią nesąmoningą apskaitą, kuri nieko nepasako!“ ir pasirinkti kurį nors iš autoriaus siūlomų alternatyvių modelių. Vis dėlto norėčiau pabandyti reabilituoti šią apskaitą. Tik visų pirma privalu įsisąmoninti, kad jokia Lietuvai įkandama vilkų apskaitos metodika niekada nepateiks tikslaus pilkių skaičiaus – klaustukų visada liks. Kiekviena jų tiesiog sumažina mūsų nežinojimą, kitaip tariant, susiaurina tikėtinų rezultatų aibę. Kartais įmanoma iš anksto įvertinti būsimą tikslumą, t. y. galima pakankamai užtikrintai žinoti, kiek gautasis įvertis bus arti tikrojo mums nežinomo vilkų skaičius. Kitais gi atvejais tikslumą galima vertinti netiesiogiai, ką šiuo atveju ir tegalime daryti.
Kaltinamoji kalba
Panagrinėkime argumentus, kuriuos pasitelkia V. Ribikauskas, kritikuodamas apskaitos tikslumą ir bandydamas pagrįsti, kad tikrasis vilkų skaičius yra bent dvigubai didesnis už apskaitoje nustatytąjį.
Pirmas argumentas išsakytas dar diskusiją pradėjusiame straipsnyje „Žvėrių apskaita: kaip čia išeina?“: „... pagal miškininkų ir medžiotojų apskaitą visoje Kauno apskrityje suskaičiuota tik 20 vilkų, o pagal medžiotojų apskaitą vien Kauno rajono miškuose rasti 48 pilkasermėgiai.“ Čia autorius taiko legalų ir protingą principą, kai, nežinodamas metodo tikslumo, jo rezultatus lygini su kito metodo rezultatais. Tik svarbi smulkmena: tas, su kuriuo lygini, turi būti žinomai tikslesnis. Kadangi nemandagu spardyti gulintį, tai daugiau nebesiplėsiu apie medžiotojų vykdomą stambiųjų plėšrūnų apskaitą. Bet V. Ribikauskui priminsiu, kad jo kritikuojama miškininkų apskaita buvo sukurta ne šiaip sau, o būtent siekiant pakeisti netikslią ir nepatikimą medžiotojų „skaičiavimą“. Todėl tai, kad rezultatai skiriasi, yra geras ženklas, nes būtent taip ir turi būti.
Antrą ir trečią argumentą iš to paties pirmojo straipsnio apie tai, kad medžiotojai „žino“ ir kad rezultatai neatitinka įsivaizduojamos vilkų populiacijos demografijos, jau pakomentavau savo atsakyme „Žvėrių apskaita: o išeina taip“.
Dar vienas argumentas, kuris išplėtotas paskutiniame autoriaus straipsnyje, susijęs su tuo, kaip lengvai ir greitai sumedžiojama tokia didelė vilkų populiacijos dalis. Paties V. Ribikausko žodžiais, „tad kokių Lietuvos žvėrių penktadalį populiacijos galima būtų sumedžioti per du mėnesius?“. Tai dar vienas intuityviai suprantamas bei pagrįstas principas. Jis turi ir mokslinį atitikmenį, kai populiacijos būklė vertinama pagal tai, kiek pastangų prireikia, kad sumedžiotum eilinį vilką. Deja, tikrasis mokslinis metodas čia nė iš tolo netaikytinas, nes negalioja nė viena iš taikymui būtinų sąlygų, tad lieka panagrinėti autoriaus skaičiavimus „ant pirštų“.
V. Ribikausko samprotavime žioji akivaizdi loginė spraga: medžiojami juk ne procentai, o žvėrys. Todėl visų gyvūnų sulyginimas pagal penktadalio taisyklę yra klaidinantis ir paslepia paprastą faktą, jog 50 vilkų ir 20 000 stirnų yra iš esmės skirtingi dalykai. Vien tuo, kiek jiems sumedžioti reikia žmonių, laiko ir šaudmenų. Dar turiu priminti, kad vienas penktadalis vilkų nelygus kitam penktadaliui tų pačių vilkų. Pirmas nuo šūvių kritęs penktadalis yra patys neatsargiausi ir žiopliausi, todėl juos sumedžioti yra kur kas lengviau nei kitą penktadalį, net jei tai toks „protingas bei atsargus“ žvėris kaip vilkas.
Toliau V. Ribikauskas imasi aritmetikos. Štai jis teigia, kad per vilkų medžioklės sezoną (bent jau sutarėme, kad jis faktiškai truko du mėnesius) tesuspėjamos viso labo 8 varyminės medžioklės. Tebūnie 8 – ir išties tai atrodo labai mažai. Bet čia juk vienam būreliui, o ne visai Lietuvai! O kiek tenka varyminių medžioklių vienai vilkų šeimai, kurios teritorija apima 2–3 vidutinius medžioklės plotų vienetus? 8? O galbūt ir 15 ar net 20? Dar pats autorius teigia, kad vilkai nušaunami šernų jaukyklose, taigi tam net varyminių medžioklių nereikia – užtenka kioskelyje, pro kuriuos jau ir į mišką prasibrauti darosi sunku, padrunyti. O juk viso labo tereikia per visas tas varymines medžiokles ir vakarones bokšteliuose nušauti po vieną vilką iš vidutinės 4 vilkų šeimos, kad populiacija sumažėtų visu ketvirtadaliu.
Šioje vietoje turiu sureaguoti ir į V. Ribikausko teiginį: „Be to, pats laikas paneigti mitą, kad visi medžiotojai nepaprastai trokšta sumedžioti vilką ar tuo labiau kiek galima jų daugiau.“ LMŽD pirmininko pavaduotojas E. Tijušas irgi mėgsta nuolat kartoti, kad vilkų kvotos yra tokios mažos, jog norinčių juos sumedžioti paprasčiausiai negali būti daug. Nesiimu ginčyti šių teiginių, nes tikėtina, kad juose esama tiesos. Tačiau yra ir antroji medalio pusė. Juk visai nebūtina, kad vilką trūks plyš norėtų sumedžioti tūkstančiai medžiotojų – tam užtenka ir nedidelės entuziastų saujelės. Vienam sumedžiojamam vilkui tenka vidutiniškai 400 medžiotojų, o tokiame būryje žmonių visada atsiras bent keli, kurie trokšta tos garbės ar kailio prie židinio. Turint didelį norą ir du mėnesius laiko galima sėkmingai pasiekti savo tikslą, jei, aišku, iki to laiko kvotos nepribaigs netyčiukai. Puikus tokio galėjimo įrodymas yra Švedijos vilkų medžioklės 2010 m. istorija. Tada buvo leista sumedžioti 27 iš maždaug 270 šalyje gyvenančių vilkų, t. y. 10 % populiacijos. Kvota įvykdyta per 4 dienas. Galima būtų paklausti V. Ribikausko žodžiais: „Kokių Lietuvos žvėrių dešimtadalį populiacijos būtų galima sumedžioti per keturias dienas?“
Dar vienas – turbūt svarbiausias – argumentas, kurio V. Ribikauskas tiesiogiai nepateikia kaip argumento, yra jo asmeninė nuomonė. Tiesiog jis mano, kad vilkų yra daug daugiau. Ir taip manys, net jei visi loginiai ar matematiniai argumentai bus įrodyti esantys klaidingi. Tai normalu ir suprantama, tik bėda ta, kad Lietuvoje asmeninių nuomonių yra bene du milijonai. O ir apskaitos tikslumo analizė turėtų būti grindžiama ne asmeninėmis nuomonėmis, bet patikrinamais faktais bei argumentais.
Ginamoji kalba
Po paaiškinimo, kodėl V. Ribikausko argumentai, mano supratimu, neatlaiko kritikos, kyla natūralus klausimas: o ar yra argumentų, liudijančių apskaitos tikslumo naudai? Manau, kad keletas yra.
Grįžus prie mano sukritikuoto V. Ribikausko atlikto apskaitos rezultatų palyginimo su medžiotojų „apskaitos“ duomenimis, verta apsižvalgyti, ar nebūtų galima rasti kokio nors patikimesnio atskaitos taško. Pasirodo, vienas variantas yra – tai valstybinės stebėsenos duomenys. Valstybinė vilkų stebėsena vykdoma tam tikrose atrinktose teritorijose (iš viso jų apie 30) pagal panašią, tačiau išsamesnę, apskaitos metodiką. Ją atlieka ne tarp savo kasdienių darbų laisvą valandėlę ištaikę miškininkai, bet būtent šiai užduočiai pasitelkti kvalifikuoti duomenų rinkėjai. Paskutinį kartą stebėsena vykdyta 2007 m., o jos išvadose konstatuota, kad stebėsenos rezultatai neprieštarauja miškininkų apskaitos rezultatams. Senstelėjęs ir ne pats stipriausias teiginys, o ir abi apskaitos organizuotos tos pačios institucijos, dėl to galimos tos pačios sisteminės klaidos, bet vis šis tas.
Šiais metais stebėsena visos šalies mastu nevykdyta, tačiau ją atliko kai kurios Saugomos teritorijos. Štai, pavyzdžiui, Viešvilės regioninio parko darbuotojai šią žiemą skaičiavo lūšis ir vilkus Karšuvos girioje. Cituoju jų išvadą: „Šios apskaitos rezultatai, kurios metu, kaip minėta, buvo kreipiamas dėmesys ir į vilkų gausą Karšuvos girioje, leidžia manyti, kad girioje gyvena 5–6 lūšys ir 10–11 vilkų, kurių skaičių sudaro dvi, 5 ir 3 vilkų šeimos ir galbūt 2–3 vienišiai vilkai. Tokį vilkų skaičių patvirtina ir nuolatinis vilkų veiklos požymių stebėjimas tiek besniegiu metų periodu, tiek žiemos metu, kai apskaitos nevykdomos.“ Valstybinės miškų tarnybos komisija, analizuodama miškininkų ir medžiotojų surinktus duomenis, Karšuvos girioje suskaičiavo 11 vilkų, nors iš anksto nežinojo apie šį mano aukščiau cituotą rezultatą. Negaliu teigti, kad parko darbuotojai suskaičiavo absoliučiai tiksliai, bet net neabejoju, kad jų skaičiavimo ir stebėjimų rezultatas yra daug patikimesnis ir tikslesnis už medžiotojų „apskaitas“.
Galima būtų pridėti ir palyginimus su ekspertinėmis (saugomų teritorijų darbuotojų, kai kurių medžiotojų, kitų padėtį žinančių žmonių) žiniomis, pagal kurias apskaityti vilkų skaičiai skiriasi nuo „žinomų“ iki 10–20 proc., tačiau tai jau ganėtinai subjektyvu ir tepadeda susiformuoti asmeninę nuomonę.
Galima daryti ir taip, kaip siūlė vienas skaičiavimo komisijos narių. Paimti apskaitoje nustatytą vilkų grupių skaičių (kai kur grupė – vienas vilkas) ir padauginti iš vidutinio Lietuvos vilkų šeimos dydžio. Tokios aritmetikos rezultatas – apie 250 vilkų. Sunku pasakyti, kiek jis patikimas, nes remiasi keletu abejotinų ir sunkiai patikrinamų prielaidų apie šeimų skaičių, šeimų dydį, vienišių vilkų dalį ir pan. Tačiau šiuo atveju svarbesnis faktas, kad rezultatai 208 ir 250 skiriasi 20, o ne 100 proc. Tai nieko neįrodantis, bet bendroje dėlionėje savo vietą randantis momentas.
Apibendrindamas galiu pasakyti, kad visi man žinomi tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai liudija, jog apskaitoje gautojo rezultato skirtumas nuo tikrojo vilkų skaičiaus gali būti iki 20 proc. – tai, beje, yra standartinis analogiškų metodikų tikslumas pasaulinėje praktikoje. V. Ribikausko spėjimas apie 100 proc. skirtumą paremtas argumentais, kurie manęs neįtikina, ir asmenine nuomone, kuri nėra ir negali būti mokslinės diskusijos objektas. Todėl galima konstatuoti, kad V. Ribikauskas nepaneigė, jog tikrasis vilkų skaičius yra lygus arba artimas apskaitoje nustatytajam. O žvelgiant tiek iš mokslinės, tiek iš praktinės pozicijos, tai yra daug svarbiau nei tai, kad apskaita ar V. Balys nepaneigė V. Ribikausko asmeninio įsitikinimo apie tikrąjį vilkų skaičių.
Kas toliau?
Akivaizdu, kad ši diskusija apie apskaitą gali niekada ir nesibaigti, nes ji niekaip negali paneigti visų įmanomų alternatyvų, o ir objektyviai patikrinti, kas teisus, neįmanoma. Esminė šios diskusijos bėda ta, kad ji negali vykti absoliučiai neutraliai ir šaltai, nes Lietuvoje vilkų medžioklė susieta su apskaitos rezultatais. Todėl abi pusės, nors ir nevalingai, į rezultatą gali žvelgti per medžioklės kvotų prizmę – vieniems jos atrodo per mažos, kitiems per didelės, tretiems blogai paskirstytos.
Todėl šioje vietoje būčiau linkęs sutikti su V. Ribikausku, kad medžioklės kvotas reikėtų maksimaliai atsieti nuo apskaitos rezultatų. Suprantama, mūsų nuomonės, o kaip tada tas kvotas nustatyti ir padalyti, išsiskirtų iš esmės, nes V. Ribikauskas žvelgia iš pozicijos „kiek galime daugiausiai sumedžioti, kad populiacija išliktų demografiškai gyvybinga“, o aš – „kiek galime mažiausiai sumedžioti, kad žmogaus ir vilko konflikto lygis būtų objektyviai pakeliamas“.
Tačiau net ir atsieję kvotas nuo apskaitų negalėtume visiškai atsisakyti populiacijos stebėjimo, nes paprasčiausiai esame įsipareigoję tai daryti. Bet gal bent jau pavyktų rasti bendrą kalbą dėl pilkųjų apskaitos. Suprantama, jokios teritorinės rajonų komisijos nesuskaičiuos vilkų iš medžiotojų pateikiamų suvestinių skaičių, nes tai ir moksliškai neįmanoma, o ir noro akivaizdžiai nėra. Tačiau nėra neįmanoma galimybė, kad medžiotojai prasmingai prisidėtų skaičiuojant vilkus. Aišku, ne taip, kaip tai daroma dabar Lietuvoje, bet galbūt taip, kaip daroma Estijoje. Ten dalis medžiotojų apmokomi (įsivaizduojate, juos reikia mokyti – tai bent įžeidimas!) visus metus rinkti duomenis, o šie išanalizuojami ir apibendrinami specialistų-mokslininkų. Kaip pastebėjo tai darantis estas: „Medžiotojai puikiai susitvarko su duomenų rinkimu, tačiau jokiu būdu negalima jiems leisti skaičiuoti.“ Per kažkiek laiko atbyrėtų tie nelaimėliai, kuriuos 14 vilkų gaujos nuolat įvaro į medžius, ar tie, kurie prarastų motyvaciją pamatę, jog galutinis skaičius yra kuklesnis nei jie įsivaizdavo, kaip kad nutiko Lenkijoje.
Bet kol šios mintys taps kūnu, turėsime vaduotis su tuo, ką turime. Taigi ir su miškininkų vykdoma kasmetine apskaita, kuri, mano akimis, pastaruoju metu gerokai patobulėjo (galų gale bent jau pradiniai duomenys nebepradingsta, kaip kad stebuklingai nutiko su visomis apskaitomis iki 2008-ųjų metų), tačiau gali tobulėti ir toliau. Vilkai, tikiu, mūsų giriose kraupins medžiotojus ne tik šiais ar kitais metais, bet ir po dešimtmečių, todėl laiko sutvarkyti apskaitas yra – galima pamynus užgautas ambicijas kruopščiai mokytis iš klaidų, taisyti netikslumus ir judėti į priekį.
O tai bedarant teks susitaikyti ir su tuo, kad šalia nuolat bruzdės viena „triukšminga“ organizacija, kuri nemano, kad papjauta avis yra didesnis nuostolis už šernų nuniokotus pasėlius ar suartą stadiono dydžio miško paklotės plotą. Taip pat nemano, kad „tradicinė“ vilkų medžioklė yra šio amžiaus verta tradicija. Nemano, kad vieno vilko politika – „mano plote gali būti vilkų, nes jie gražūs, protingi ir dar sanitarai, bet šiukštu ne daugiau kaip vienas, nes kitaip tai jau į mano stirnas ir šernus besikėsinanti plėšikų gauja“ – yra daugiausia, ko galima tikėtis iš medžiotojų. Ir kuri nemano, kad turi tylėti apie tai, apie ką nori kalbėti.