„Per 25 nepriklausomybės metus net 56 proc. sumažinome atmosferos taršą, 23 proc. visos šalies energijos pasigaminame iš atsinaujinančių šaltinių, o mūsų ekonomika per tą patį laikotarpį išaugo trečdaliu“, – prieš Paryžiaus klimato kaitos konferenciją sakė Prezidentė Dalia Grybauskaitė.
Lietuva iš tiesų padarė didžiulę pažangą, bet iki lyderių šioje srityje – mums dar toli.
ES šiuo metu vykdo taip vadinamą, „20-20-20" ES strategiją. Pagal ją iki 2020 m. ES, o taip pat ir Lietuva individualiai, yra pasiryžusi sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų (ŠESD) emisijas, padidinti atsinaujinančios energetikos dalį energetikoje ir pagerinti energetinį efektyvumą 20 proc.
Su pirmais dviem skaičiai tikrai puikiai susitvarkėme, ką minėjo ir Prezidentė, netgi pelnytai Lietuvą galėtume vadinti ir vieną iš ES lyderių, tačiau vis dar neišspręsta Lietuvos bėda – energetinis efektyvumas. Lietuva šį rodiklį, geriausiu atveju, iki 2020 m. tepagerins 6-8 proc. Įdomiausia, kad šį rodiklį labiausiai lems tai, kaip seksis sėkmingai modernizuoti daugiabučius namus ir viešuosius pastatus.
Iš ties gaila ir apmaudu, kad nuo 2001 m. formaliai startavus pastatų energinio efektyvumo didinimo programai buvo visiška stagnacija. Tik ši Vyriausybė, ši valdančioji dauguma sugebėjo procesą nuo 2013 m. išjudinti ir dabar jis šuoliuoja į priekį.
Naujoji daugiabučių renovacijos programa startavo puikiai, tęsiama gerai, bet net ir šimtai atnaujintų daugiabučių per metus, lyginant su bendru jų skaičiumi (~ 35 000), yra gerokai per mažas skaičius. Bereikia tikėtis, kad gamybos įmonės pačios neatsiliks bei bus skatinamos modernizuoti savo technologines linijas, bet užsibrėžto tikslo greičiausiai jau nepasieksime.
Prieš pat Paryžiaus konferenciją pasigirdo balsų, kad su tokiais puikiais rezultatais Lietuva galėtų aukštai iškelta galva imtis pasaulinės lyderystės, pateikti save kaip pavyzdį.
Paryžiaus konferencijoje ES pristatys ir savo tolimesnius tikslus. Iki 2030 m. ketinama toliau gerinti minėtus rodiklius dar maždaug po 20 proc. Tai - ambicingi tikslai, Lietuvai teks gerokai pasistengti norint juos pasiekti, tad imtis lyderystės šioje srityje – nelengva užduotis. Ir didelis klausimas ar to reikia?
Lyderystės siekis, labai aukštų aplinkosauginių tikslų išsikėlimas yra labai gražu, tačiau nepamirškime, kad tam reikalingos didžiulės investicijos į pramonę, energetiką ir mūsų atveju į pastatų modernizavimą. Visos investicijos didins produkcijos kainas ir brangins pragyvenimo lygį, mažins mūsų konkurencingumą su tomis šalimis, kurios prisiims mažesnius įsipareigojimus arba nuspręs neprisiimti jokių.
Lazdos perlenkimas tokiam nedideliam taške kaip Lietuva pirmiausia labai pavojingas mums patiems. Tad protingo aplinkosauginių tikslų lygio nustatymas ir mūsų valstybės konkurencingumo užtikrinimas – yra daug svarbesnė užduotis.
Būkime biedni, bet teisingi – ar tai realiai įmanoma? Šalis lyderė turi turėti itin geras diplomatines galimybes. Didžiausios planetos teršėjos – Kinija, JAV, Indija ir kitos didelės šalys. Kokias galimybės turi Lietuva paveikti jų politiką? Agituoti, raginti – taip, o paveikti realiai? Neapgaudinėkime savęs – Lietuva tokių galimybių neturi.
Užriesti nosį, kad mūsų aplinka viena švariausių ES ar pasaulyje – lengva, bet tai tikrai neturi tapti vieninteliu mūsų tikslu. Reiškia ieškoti kompromiso tarp aplinkos ir ekonomikos augimo, kad neuždusintume savo verslo, jo konkurencingumo ir neatsiliktume nuo kitų valstybių.
Neskubėkim. Kai Paryžiuj didžiosios valstybės nuspręs kokių tikslų jos sieks – nuspręsime ir mes, pasikoreguosim, prisitaikysim prie bendros situacijos. ES pasiryžusi nuveikti daug, bet jeigu užsibrėšime per daug, bijau, kad liksime prie suskilusios geldos.
Jau vyksta ir ateityje intensyvės papildomos klimato kaitos programos lėšų dalybos, turime prastus energetinio efektyvumo rodiklius, gal pavyktų gauti daugiau lėšų ir modernizuoti savo ekonomiką, daugiabučius (atpiginti šildymą!) ir tuo pačiu apsaugoti aplinką? Būtų tikrai realiau ir naudingiau, nes apsiskelbti save lyderiais labai lengva (tik kažin ar kas daugiau nei Lietuva tai išgirs), galim mesti jėgas jais tapti ir vis tiek liksim pliku užpakaliu.
O gal geriau jėgas mesti į realią politiką – išsireikalauti didesnės paramos daugiabučiams atnaujinti, ekonomiką modernizuoti, atsinaujinančią energetiką paremti ir tokiu būdu pakelti šalies lygį bei sumažinti taršą? Pastarasis variantas man geresnis atrodo. Tiek Lietuvai, tiek pasauliui.
Šiuo metu numatytoje ES klimato kaitos programos skirstyme Lietuva yra viena iš pirmųjų sąrašo viršuje! Kartu su Rumunija, Bulgarija ir Latvija, jeigu tik stipriai derėsimės, galime tikėtis didžiausios paramos, nes mūsų ekonomikos yra silpniausios ES.
Čia būtinas Vyriausybės ir valstybės vadovų derybinis darbas. Tačiau privalome pasiekti, kad mūsų būsimos investicijos į aplinkosaugą ne kenktų valstybės ekonomikai, o tik ją stiprintų.
Taigi, vietoj to, kad energiją švaistytume vaizduodami pasaulio lyderius (apsišaukti patiems tokiais nesunku, tik dar kartą – kas mūsų klausys?), geriau susitelktume į real politik. Gerais rezultatais pasigirti spėsime visada.
P.S.
Būtina pasakyti, kad dažnai suvokiama, jog taršos mažinimas, energijos efektyvumo didinimas šaliai, įmonėms ar gyventojams kainuoja ir duoda mažai apčiuopiamą naudą, tačiau tai tik viena medalio pusė. Iš tiesų pinigais neišmatuojama tiesioginė nauda yra kelis kartus didesnė. Pirmiausia šneku apie žmonių sveikatą, kuri yra bet kokios šalies variklis.
Paskaičiuota, kad investavus 1 eurą į taršos mažinimą, ilguoju laikotarpiu sveikatai, o per ją ekonomikai, suteikiama nauda yra bent 2-3 kartus didesnė: sveikas žmogus dirbs geriau, gyvens ilgiau, jausis geriau, aktyviau dalyvaus šalies ekonominiame ir socialiniame gyvenime. Be to, aplinkos tvarumas, švarumas (miškai, vanduo ir t.t.) apskritai labai stiprina kitas sritis: žemės ūkį, miškininkystę, turizmą, rekreaciją ir kt. Nauda iš to tikrai didesnė nei tai kainuoja, bet investicijos privalo būti tikslingos ir efektyviai vykdomos, o ne naudojamos šaligatviams kloti ir miesto aikštėms tvarkyti.