Miškui esant vienu pagrindinių gamtos turtų, tarnaujančiam žmonių gerovei, bei aplinkos kokybės gerinimui, jo žemės paskirties keitimas griežtai ribojamas įstatymu. Tačiau šiai ekosistemai esant ir pasipelnymo šaltiniu, o kartu vieninteliu likusiu neprivatizuotu kąsneliu, vis atsiranda iniciatyvų, ieškančių platesnių ir neribotų šio gamtos turto panaudojimo galimybių.
Tokia išimtimi miškų įstatymas bandomas papildyti praktiškai kas pusmetį. Antai, bebaigiantis savo darbą praėjusios kadencijos Seimas dar suspėjo pamaloninti privačių miškų savininkus, leisdamas jiems miškuose atkurti turėtas sodybas. Tačiau tokioms malonėms, palietus itin siaurą interesantų ratą, ir, greičiausiai, neatnešus pageidautos naudos, pradėta ieškoti kitų plataus įžengimo į miškus kelių.
Ne gana to, nuspręsta supaprastinti ir paties miško apibrėžimą. Nauja pataisa suteikia galimybę mišku nelaikyti miestų ir kaimų teritorijose ne miško paskirties žemėje įveistų želdynų. Tai reiškia, kad žmonių rankomis pasodinti ir ilgus metus puoselėti parkai, nuo dabar bet kada galės būti lengva ranka sunaikinti, vos tik atsiras viliojanti idėja įkelti koją į šia trapią ir jautrią gamtos erdvę, net neatsiklausus visuomenės nuomonės.
Šioje vietoje įžvelgiamas ir galimas prieštaravimas ES paramos gavimo taisyklėms, nes šis supaprastinamas, panašu, kad gali paliesti ir nederlingose žemės ūkio žemėse įveistus miškus, už ką ūkininkai gavo parama?
Tuo tarpu pervadinus miško teritoriją želdynais, ji automatiškai neteka griežtų apribojimų ir šioje vietoje atsiranda laisvesnė galimybė teritoriją paversti gyvenamųjų namų statybos aikštele.
Kaip besvarstytume, tačiau miesto teritorijos pavertimo atskirais želdynais, kaip ir miško paskirties keitimas gyvenviečių plėtrai, niekaip negalima susieti su visuomenės intereso tenkinimu. Juo labiau, kad miško, kaip vieno svarbiausių rekreacinių miestų objektų iškirtimas, sunaikinus miestų žaliąsias zonas akivaizdžiai pažeistų gyventojų interesus.
Priėjus prie gyvenviečių plėtros poreikio miškų sąskaita būtinybės, kai tam gali būti panaudojami laisvi kitos paskirties žemės plotai, atsiranda argumentas dėl trukdžių Varėnos miesto plėtrai. Esą, šis miškais turtingo rajono centras tapo savo turtų įkaitu ir nebeturi galimybės didėti. Džiugu, kad pagaliau susirūpinta regionų plėtra, tačiau iki šiol neteko pastebėti Varėnos patrauklumo masiniam migracijos proveržiui. Juo labiau, kad pavažiavus vos keletą kilometrų už miesto, akį rėžia apleistose plynėse tankiai želiantys dilgėlynai ir kiti piktžolynai, kuriuos racionaliai panaudojus tai pačiai miesto plėtrai būtų išspręsta ir kraštovaizdžio problema.
Bet ir į šį teiginį netrunka atsirasti pasiteisinimas, jog tiesti komunikacijas į užmiesčių teritoriją gerokai per brangu. Nors, vos prieš pusmetį priiminėjant garsųjį sprendimą atkurti miškuose sodybas tai nepasirodė svarbu. Nežiūrint to, kad komunikacijų nutiesimas į miško tankmes daug keblesnis, brangesnis ir reikalaujantis nemažų miško plotų iškirtimo.
Vos ne kertiniu šios iniciatyvos akmeniu įvardijama miško žemės paskirties keitimo galimybė, po ja plytinčių gamtos išteklių naudojimui. Čia pabrėžiama žvyro karjerų išskirtinė svarba, tačiau neįvardijamas kelio naudoti ir kitus išteklius atvėrimas. Juk niekam ne paslaptis, kad po Varėnos miškais slypi milžiniški geležies rūdos klodai. Todėl toks sprendimas keltų grėsmę ne vien dėl miškų naikinimo, bet ir aplinkos užteršimo šios žaliavos gavybos metu.
Tačiau tik pinigų kalbą suprantantiems politikams, visiškai nesuvokiamos ir neįdomios gamtos ir miškų išsaugojimo idėjos. O žaliųjų apeliavimas į moralinius ar rekreacinius aspektus laikomas visišku neracionalumu ar net religiniu fanatizmu. Antai vienas Seimo narys iš tribūnos šaukia. kviesdamas nelaikyti miško šventąja karve, turbūt įvertinęs tai, jog šiandien meldžiamasi kitai šventajai – pinigų – karvei su visais jos garbinimo atributais.
Todėl pabandome prisibelsti į šių žmonių sąžinę jiems suprantama kalba pakviesdami susimąstyti, kad sunaikinus didžiausią patrauklumą miškingoms teritorijoms priduodantį kraštovaizdį, jos neteks ir savo pagrindinio pajamų šaltinio. Jo tikrai nepakeis trumpalaikį įspūdį padarę ir jau nusibosti spėję vandens atrakcionų parkai, kuriais šiandien gali didžiuotis vos ne kiekvienas šalies miestas, merdinčios dirbtinės sniego arenos ar šypseną keliančios jūros bangų imitacijos. Todėl gal vertėtų pasverti lūkesčių ir patiriamų nuostolių santykį ir priimti išmintingus sprendimus. Juk paskaičiavus galimas pajamas už 600 ha, kuriuos palies šios įstatymo pataisos, iškirstų miškų medienos tesiektų vos 0,1 proc. metinių šalies biudžeto įplaukų. Juo labiau, kad naujai įveisti miškai (pušynai) kitas pajamas atneš tik po 100 metų.
Neramina ir galimybė miškuose įteisinti jau pastatytus namus. Įtarimas kyla ar tokiu būdu neatsivers galimybė gudriam miškų urbanizavimui ir per neteisėtų pastatų statybas ir vėlesnį jų legalizavimą?
Įvertinus visa tai darosi įdomu, koks gi bus sekantis žingsnis. Negi ir toliau kas pusmetį bus mažinamas ribojimas, palaipsniui einat link visiškai laisvo disponavimo miškais? Kaip tuomet kaip padidinsime Nacionalinėje programoje suplanuotą miškų plotų didėjimą?
Juo labiau, kad kaskart vis pasigirsta idėjų dėl likusių valstybinių miškų privatizavimo ir noro užsitikrinti absoliučią veiksmų laisvę savo privačioje nuosavybėje. Tokiu keliu pasukę netruksime sulaukti draudimo visuomenei lankytis miškuose ir miško sunaikinimo.
Tačiau greitos finansinės naudos siekiui paėmus viršų, toli į priekį nežiūrima. O grėsmės suvokimas, matomai, ateina tik per asmeninių nuostolių patirtį. Gaila, kad gamtos sunaikinimo atveju, ta netektis skaudžiai paliestų mus visus, be jokių išimčių.