Patenka dviejų tipų atliekos
Taip atrodo Vilniaus regione esantis vienintelis sąvartynas. Atliekų šalinimas sąvartyne pripažįstamas kaip vienas prasčiausių atliekų tvarkymo būdų, todėl Europos Sąjunga ir aplinkosaugos organizacijos ragina valstybes bent jau sumažinti čia patenkančių atliekų kiekius iki minimumo, jeigu nepavyksta jų apskritai atsisakyti.
Iki 2017 metų Vilniaus apskrityje veikė 126 sąvartynai. Vieni iš jų buvo legalūs, kiti – ne, o sąvartynų priežiūros taisyklės juose neegzistavo. Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro direktorius Tomas Vaitkevičius sako, kad atliekos į šį vienintelį legalų sąvartyną Vilniaus apskrityje patenka iš juridinių ir fizinių asmenų.
„Galima būtų išskirti dvi grupes. Vienos atliekos yra gamybinės, kitos – komunalinės. Komunalinės atliekos, kurios patenka į sąvartyną, pavyzdžiui, yra iš iš didžiųjų gabaritų atliekų surinkimo aikštelės.
Dalis atliekų iš tiesų keliauja į sąvartyną. Bendras požymis visoms atliekoms, kurios keliauja į sąvartyną – tai yra tos atliekos, kurios negali būti kitaip panaudotos, negali būti sudegintos, ar perdirbtos. Čia mes susiduriame su tokiom atliekom kaip po statybų likusios inertinės medžiagos, plytgaliai ir pan. Visa tai keliauja į sąvartyną“, – sako T. Vaitkevičius.
Pašnekovas tęsia, kad dalis į sąvartyną patekusių atliekų ten yra ir panaudojamos: „Pavyzdžiui, sąvartyno keliams tiesti panaudojamos statybinės atliekos, nes ten irgi yra kelių. Arba panaudojam perdengti kitas atliekas. Iš komunalinių atliekų susidaro dalis atliekų, kuri važiuoja į sąvartyną, būtent jau mechaninio biologinio apdorojimo (MBA) įrenginiuose.
Kai mes išmetam mišrias komunalines atliekas jos keliauja į MBA įrenginius, ten yra rūšiuojamos, apdorojamos, atskiriami plastikai, popierius. Taip pat mažinamas biologinis skaidumas. Vyksta biologiniai procesai, dėl to irgi mažėja atliekų masė. Atskiriamos atliekos, kurios gali būti sudegintos. Nuo šių metų, kadangi turime kogeneracinę jėgainę, degios atliekos keliauja ten. Lieka atliekos, kurios negali būti perdirbtos ir kurios negali būti sudegintos. Jos keliauja į sąvartyną.“
Kitaip sakant, pasak T. Vaitkevičiaus, sąvartyno turinys – mūsų netinkamo atliekų tvarkymo atvaizdas. Pašnekovo teigimu, į sąvartyną patenkančių gamybinių atliekų kiekiai mažėja, tačiau pačių gyventojų komunalinių atliekų, deja, ne. Tai reiškia, kad rūšiavimo įgūdžius dar reikia tobulinti.
„Sakyčiau, kad šita dalis atliekų yra to mūsų netinkamo elgesio su atliekomis pasekmė. Kai mes išmetam visokias statybines medžiagas į mišrų komunalinį srautą, tai neišvengiamai keliauja į sąvartyną“, – sako jis.
- O sakykit, kaip keičiasi atliekų kiekiai, keliaujantys į sąvartyną? Pastebimas sumažėjimas ar kaip tik padidėjimas? Gal išlieka toks pat kiekis?
- Iš tiesų turime tą rezultatą, kurio tikimės ir link kurio judame. Atliekų kiekiai sąvartyne mažėja pakankamai drastiškai. Ypač tai pasakytina apie gamybines atliekas. Lyginant su pernai metais, jeigu niekas nepasikeis, sąvartyne bus 5 kartus mažiau gamybinių atliekų. Kalbant apie atliekas iš komunalinio srauto, likusias po mišrių komunalinių atliekų, yra sudėtingiau. Mišrių komunalinių atliekų mes generuojame labai panašiai. Tas kiekis realiai nesikeičia. Dėl rūšiavimo kokybės nelabai keičiasi ir šalinamų atliekų kiekiai.
Svarbu panaudoti antrąsyk ir perdirbti
T. Vaitkevičius tęsia, kad blogiau už atliekų kiekius, patenkančius į sąvartyną yra šiukšlinimas: „Pati žemiausia grandis yra šiukšlinimas. Tai yra blogiausias atliekų tvarkymo būdas – išmetant miškuose, gatvėse, patvoriuose. Sakiau ir sakysiu, kad sąvartynas yra būtina atliekų tvarkymo infrastruktūros dalis. Visose pasaulio valstybėse yra dalis atliekų, kurių neįmanoma sutvarkyti. Be abejonės mažinti atliekų kiekius sąvartyne yra reikalinga, būtina ir teisinga. Ta tendencija yra ir, manau, mes tikrai pasieksime Europos Sąjungos prisiimtus įsipareigojimus.“
Kad atliekų, patenkančių į sąvartyną kiekis mažėtų, pasak T. Vaitkevičiaus, pirmiausia reikia protingai vartoti ir vertinti antrų rankų principą.
„Protingas vartojimas leidžia mažiau generuoti atliekų. Tai yra pats geriausias raktas. Antra, tikrai reikia daugiau pakartotinai naudoti daiktus, ruošti juos pakartotiniam naudojimui. Mes paklūstame vienkartiškumui. Reikia pradėti nuo tokių dalykų. Stotelės „Dėkui“ yra viena iš priemonių, kurios padeda mažinti atliekų kiekius“, – sako jis.
Pašnekovas taip pat akcentuoja atliekų perdirbimo svarbą. Lietuvoje, pasak jo, dar yra kur tobulėti: „Reikia vystyti perdirbimo pajėgumus. Mes turime ką turime. Iš tiesų – beveik nieko su perdirbimo pajėgumais. Daug kur turime kliautis užsienyje esančiais perdirbimo pajėgumais. Tas nėra blogai, bet be abejonės rinkų paieška, kur galėtų būti perdirbama, turi būti plėtojama ir skatinama visokeriopai. Naikinant tiek ir ekonomines kliūtis, tiek ir biurokratines. Be abejonės jeigu kalbame apie perdirbimą, reikia turėti ir paruošimo perdirbimui pajėgumus, kurie irgi yra nepakankami. Kita vertus neturint aiškaus perdirbimo nėra aišku, ką ruošti.
Čia yra vienas didžiausių uždavinių valstybiniu mastu – atsakyti į šituos klausimus, aiškiai pasirinkti strategiją, pagal galimybes finansuoti tokias veiklas, bet jeigu nėra finansavimo bent jau nustatyti aiškų, nuoseklų ir ilgalaikį reglamentavimą šitoje srityje. Šiuo metu mes negalim net prognozuoti, kas vystysis, nes kas metus turime po kokią nors naujieną, kuri išmuša iš vėžių, nes tau reikia nuolat keistis. Aš kalbu ir apie privatų verslą ir apie regioninius atliekų tvarkymo centrus, kure turėtų turėti stabilumą suvokime kaip vystysis. Dar vienas būdas yra užtikrinti deginimo pajėgumus. Dabar mes turime jau 3 gamyklas, belieka tikėtis, kad jos pradės sklandžiai veikti be sustojimo ir tai, ko negalėsime (sutvarkyti, – red. past.) aukštesniais prioritetais, atiduosime deginti.“
Didesnis mokestis gali duoti priešingą rezultatą
Viena iš naujovių – didesnis sąvartynų mokestis. Aplinkos ministerija siūlė mokestį už nepavojingų atliekų šalinimą sąvartyne padidinti iki 50-ies eurų už toną. Iki šiol Lietuvoje jis siekė 10 eurų ir yra vienas mažiausių Europos Sąjungoje.
Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro direktorius T. Vaitkevičius tąkart skaičiavo, kad vidutiniam namų ūkiui padidinimas reikštų maždaug 8 eurais didesnę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą.
Nuspręsta kelti sąvartynų mokestį, tačiau ne taip drastiškai, rezultatas bus tas pats – susimokės galutinis vartotojas, o atliekų, patenkančių į sąvartyną, kiekis, pasak T. Vaitkevičiaus, ko gero, nesikeis: „Galimas dvejopas sąvartyno mokesčio didinimo poveikis ir tą supranta ir tie, kurie jį siūlo. Tai paskatins ieškoti būdų sutvarkyti atliekas aukštesniais prioritetais, antroji pasekmė – daugiau atliekų miškuose. Taigi įvedus mokestį viskas pasislinks į dar žemesnį prioritetą – šiukšlinimą, arba į aukštesnį. Kuris geriau suveiks, nesu įsitikinęs, bet kokia pasekmė tikrai bus – atliekų turėtojai jeigu nesusipras tinkamai vartoti, tikrai daugiau mokės bet kokiu atveju: ar už tai, kad reikės tvarkyti miškus, ar už tai, kad reikės susimokėti už perdirbimo pajėgumų vystymą. Duok dieve, kad viskas suveiktų taip, kad link perdirbimo viskas pajudėtų, bet kol kas sakyčiau, kad viskas pajudės į miškus.“
- Jeigu žiūrėtume vartotojų sąmoningumą, tai, ko gero, daugiau bus miškuose?
- Aš taip manau. Kas atsitinka, kai žmonės pamato, kad jiems reikia didesnę kainą už atliekas mokėti? Jie sprendžia šitą problemą. Ir tikrai nesiskolina pinigų atliekų tvarkymui. Jie veža į mišką. Taip elgiasi ir įmonės, statybinės įmonės. Taip yra.
Panašu, kad Lietuvoje greitu metu sąvartyno atsisakyti nepavyks, tačiau prisidėti prie atliekų mažinimo juose gali kiekvienas iš mūsų pagaliau išmokęs teisingai tvarkyti atliekas, kad jas būtų galima tiesiog perdirbti.