Laukinės gamtos toli ieškoti nereikia. Pastaraisiais metais viešojoje erdvėje pasirodo vis daugiau istorijų apie miestų teritorijose sutiktus laukinius gyvūnus. Gyventojai dalinasi jų nuotraukomis, klausimais, ar miestas yra jiems tinkama buveinė. Tačiau miestuose taip pat yra žaliųjų zonų, kurios, anot gamtininkų, gali būti visai patogios ir tinkamos buveinės gyvūnams. Viena tokių – Vingio parkas Vilniuje, kurio plotas − 162 ha. Parko pietrytinėje dalyje, užakusio ežero vietoje, išlikusi maža pelkė. Vakarinėje dalyje įsikūrusi dalis Vilniaus universiteto botanikos sodo.
Galima aptikti ir stambių žinduolių
Čia, Vingio parke, prieglobstį yra atradę ir smulkūs, ir stambūs žinduoliai. Kaip pasakoja Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos Biologinės įvairovės skyriaus vyr. specialistas Laimutis Budrys, reiškinys, kai Vilniaus miesto viduryje galima pamatyti vaikštinėjančią stirną su jaunikliais ar, bėgiojančią lapę, prieš 20 ar daugiau metų turbūt būtų kėlę didelę nuostabą, tačiau dabar situacija visos Lietuvos urbanizuotose teritorijose keičiasi ir užklystantys ar net pastoviai gyvenantys laukiniai gyvūnai jau nekelia nuostabos.
„Prie Vingio parko paskutinius metus gyveno stirnų šeima. <...> Tik niekas nėra daręs apskaitos, kiek jų ten gyvena. <...> Nieko nuostabaus, kad galima pamatyti ir šmirinėjančią lapę, jų taip pat gyvena ne viena ir ne dvi, jos turi išsikasę net urvus. Joms irgi yra dėkingos sąlygos biotope. Lapei nereikia kažkokių ypatingų gamtinių sąlygų – maisto jai užtenka, aplinka irgi yra tinkama, yra ir lapuočių miško su pomiškiu, kur ji gali pasislėpti, išsikasti urvus ir puikiai gyventi“, − tikina L. Budrys.
Gamtininkas tęsia, kad Vingio parke yra pastebėti ir mangutai (invazinė rūšis), kurie taip pat nėra išrankūs, gyvena panašų gyvenimą kaip lapės, ypatingai greitai dauginasi. Gali atsivesti net iki devynių jauniklių. Vienu metu parke jų buvo stebima ne viena pora. Taip pat palei Nerį gyveną bebrai.
„Pavasarį ar rudeniop gyventojai neturėtų nustebti pamatę ežiuką ar visą jų šeimyną .Gyvenimo sąlygos jiems ten tikrai neblogos, mitybinė bazė gera, yra nemažas tankumas ir įvairių pelinių graužikų“, − smulkiuosius gyvūnus vardija pašnekovas.
L Budrys primena, kad Vingio parke prieglobstį yra radę ir varliagyviai, kurių migracijos metu parke net yra ribojamas automobilių eismas.
„Pavasarį stebimos varliagyvių nerštinės migracijos. Gamtininkų iniciatyva gegužės – balandžio mėnesiais yra net ribojamas autotransporto eismas centrinėje Vingio parko gatvėje, nes ten būna labai didelė varliagyvių gausa, kai jie iš savo žiemojimo vietų eina link vandens telkinukų, savo nerštaviečių. Tuomet reikalinga būtina apsauga, nes jų tikrai daug žūdavo po ratais“, – pasakoja gamtininkas, pridurdamas, kad šalia senų pastatų, rąstų, lentų Vingio parke galima sutikti ir žaltį, kurio populiacija Lietuvoje šiuo metu yra pagausėjusi.
Pašnekovas sako, kad nereikėtų pamiršti ir šikšnosparnių, kurie sezono metu, tamsiu paros metu, gali nustebinti Vingio parko lankytojus: „Tikrai yra uoksų, kur šikšnosparniai gali ir žiemoti, o vasaros metu jie tampa laikinomis slėptuvėmis.“
Daug paukščiams tinkamų buveinių
Vingio parke gausu ir paukščių rūšių. LOD ornitologas, Lietuvos mokinių neformaliojo švietimo centro metodininkas Gediminas Petkus sako, kad su praskrendančiais pro šalį sparnuočiais Vingio parke galima suskaičiuoti daugiau nei 100 rūšių paukščių, tarp jų ir vandens paukščių. Anot ornitologo, parke yra daug paukščiams tinkamų buveinių.
„Vingio parkas yra labai gera vieta stebėti paukščius. Jame yra didelė medžių įvairovė ir didelė dalis jų yra seni. Kai kurie yra net daugiau nei kelių šimtų metų amžiaus. Be to, parkas yra ganėtinai didelis, šalia teka ir upė ir todėl jis yra patraukli vieta paukščiams gyventi“, – aiškina pašnekovas.
Parke tekanti Neries upė sudaro sąlygas čia gyventi ne vienai vandens paukščių rūšiai. Sparnuočiai čia taip pat gali ilsėtis netoli upės esančiose salelėse arba, pasak G. Petkaus, tiesiog pakrantėse.
„Galima pamatyti didįjį dančiasnapį, kuris gyvena meletų iškaltuose uoksuose, senų medžių drevėse arba iškeltuose inkiluose. Išskirtinės išvaizdos paukštis, raginiais dantukais sulaiko slidžią žuvį. Taip pat galima pamatyti klykuolių ančių. Jos peri taip pat uoksuose ir nardo vandens telkiniuose, tarp akmenų, smėlio snapu rausdama ieško bestuburių, moliuskų ar vėžiagyvių kuriais maitinasi. Tačiau į didžiąją antį ji nėra labai panaši, turi tokias auksines akis, pagal kurias ir vadinama angliškai „golden eye“, – vardija paukščių specialistas.
Jis tęsia, kad Vingio parke palei Nerį skraido tulžiai. Jie yra vieni ryškiausių, išvaizdžiausių Lietuvoje paukščių: „Jie nedideli, tačiau su tvirtais snapais ir tvirtomis kojomis. Vingio parko pakrantėse jie rausia urvelius ir peri, taip sėkmingai gaudo žuvis. Per porą sekundžių tulžys gali pagauti nedidelę žuvį, nutūpti ant medžio ar krūmo šakos.“
Vaikščiodami pakrante vilniečiai, anot G. Petkaus, gali pamatyti ir greitai lakstančius krantinius tilvikus. Jie pastebimi salelėse, pakrantėse yra nedidukai kiek mažesni už varnėną, bet su ilgomis kojytėmis ir snapeliais.
„Taip pat upiniai kirlikai, maži paukšteliai. Perėjimo sezonu reikėtų nelipti ant tų salelių, kad neužliptumėme ant mažų, margų paukštelių kiaušinių sukrautų duobutėse kurie panašūs į akmenukus“, – pažymi pašnekovas.
Ornitologas pamini ir juodąjį gandrą, retą rūšį, ir didįjį baltąjį garnį, kurie taip pat atskrenda į Vingio parką: „Žmonės yra pastebėję. Juodasis gandras ypatingai retas paukštis, gali būti pastebimas, kai prastesnis oras arba ankstyvais rytais, kai nėra žmonių. Žiemą Vingio parke laikėsi didysis baltasis garnys, kas nėra įprasta Lietuvoje, ypač Vingio parke. Šiek tiek mažesnis nei gandras, bet elegantiškesnis. Kartais lietuviai jį vadina prancūzišku garniu.
Gyvena net kelios rūšys genių
Paėjus toliau nuo upės, gyvybė gamtoje neišsenka. Ornitologas G. Petkus vardija dar eilę paukščių rūšių, kurie gyvena medžiuose. Vienas jų – mažiausias Lietuvoje ir visoje Europoje paukštis.
„Vaikštant pačiame parke galima išgirsti cyptelėjimus aukštai medžiuose. Čia peri pats mažiausias Europos paukštis nykštukas. Jis šokinėja tarp pušų, eglių spygliukų ir ieško bestuburių, voriukų. O šalia jo šokinėja kuoduotosios zylės, kurios irgi labai gražios išvaizdos ir jai vilniečiai atkreips dėmesį į paukštelį su tokia neįprasta šukuosena, tai pamatys kuoduotąją zylę. Tuomet Vingio parke dar galima pamatyti keletą rūšių genių. Didįjį margąjį genį, vidutinį margąjį genį ir mažąjį margąjį genį. Jie visi labai skirtingi, bet pavasarį girdėsis jų kalenimas. Kalenimu jie ne tik ieško maisto, bet ir vilioja pateles. Galima pamatyti ir juodąją meletą, tai didžiuliai geniai, iškala ovalios formos uoksus, kuriuose gali gyventi jie arba pelėdos, voverės“, – pasakoja paukščių tyrėjas.
Gamtininkas prisimena, kad prieš kelerius metus Vingio parke buvo pastebėtas perintis retas paukštis vištvanagis. Šis paukštis yra labai greitas ir skristi ir nardyti tarp medžių šakų: „Šiaip Lietuvoj parkuose nėra įprasta, kad perėtų vištvanagis, tai labai keista. Pernai jie perėjo pušyse kur sportuodavo žmonės įsirengę suoliukus su mediniais svarmenimis.“
Žinoma, ornitologas nepamiršta ir Vingio parko žvaigždės – naminės pelėdos, kuri peri VU Botanikos sodo teritorijoje. Tiesa, G. Petkus įspėją, kad vasario pabaigoje – kovo mėnesį šio paukščio geriau netrikdyti ir jo neieškoti, nes jis veda jauniklius.
„Sausio mėnesį ji deda jau kiaušinius ir po 60 dienų išlenda pelėdžiukai, kurie skraidyti dar nemoka, bet lipa medžių šakomis, naktį cypauja“, – pasakoja gamtininkas.
Įpratę prie žmogaus draugijos
Tiesa, anot G. Petkaus, Vingio parkas yra nuostabus tuo, kad čia gyvenantys, perintys paukščiai ne taip bijo žmonių kaip tie sparnuočiai, kurie gyvena gūdžiuose miškuose. Todėl parke lengviau paukščius stebėti, su jais susipažinti.
„Vingio parkas labai geras stebėti paukščius ir dėl to, kad paukščiai yra pripratę prie žmonių. Paukščių yra daug ir įvairių. Galima stebėti išvaizdžią, labai gražiai giedančią liepsnelę su oranžine krūtine, taip pat ryškias sniegenas galima pastebėti ne tik žiemos metu, bet ir veisimosi metu. Paprastoji raudonuodegė parkui retesnė, pavasario pabaigoje sugrįžta margasparnės musinukės. Yra joms inkilų alėja iškelta, kur jos ir gyvena. Prieš ketverius ar penkerius metus perėjo labai reta baltakaklė musinukė“, – paukščių rūšis Vingio parke vardija ornitologas.
Jis tęsia, kad norintiems susipažinti su gamta, pasiklausyti jos garsų, nereikia važiuoti niekur toli. Pakanka užsukti į Vingio parką.
„Žmonės gali ateiti pasiklausyti juodųjų ir strazdų giesmininkų, jie nereti ir gražiai čiulba. Įdomesni paukščiai, kurie gana dažni, yra bukučiai. Tai vienas iš nedaugelio paukščių Lietuvoje, kuris moka laipioti žemyn galva. Jeigu parko lankytojai pastebės genių iškaltą uoksą ar drevę aplipdytą moliu tai bukutis gyvena tame medyje. Panašiu pavadinimu gyvena liputis labai mielas paukštis, mažas, su ilga, kaip kregždutės pakirpta uodega, lenktu snapeliu kyla medžiu nuo apačios iki viršaus spirale“, – apie paukščių paliekamus ženklus ir kaip juos atpažinti pasakoja gamtininkas.
Gamtininkas veda mokytojams ir mokiniams edukacijas šiame parke ir kviečia dažniau rengti išvykas į miesto žaliąsias zonas. Šis parkas puiki vieta mokytojams vesti neformalias gamtos, biologijos pamokas. Laikas praleistas gamtoje klausant paukščių giesmių, stebint drugius ieškant vabalų ir augalų praeina greitai, bet atsiminimai išlieka ilgam. Saugodamas ir tausodamas gamtą mokinys niekada nenuskriaus kito.