Vienintelis Lietuvoje veikiantis Kėdainių krematoriumas lapkričio 29 d. mini vienerių metų veiklos sukaktį. Šia proga GRYNAS.lt kalbino krematoriumą valdančios bendrovės „K2 LT“ direktorių Vytenį Labanauską. Pašnekovas neslėpė, kad tai didelė investicija, kuri dar neatsipirko, tačiau pabrėžė, kad tendencijos rodo kremavimo poreikio augimą, o įdiegtos griežčiausios aplinkosauginės technologijos turėtų nuraminti visus susirūpinusius krematoriumo tarša. „Mūsų krematoriumo tarša - „lyg rūtų darželio“, - juokiasi V. Labanauskas ir pradeda ilgą pokalbį apie lietuvių kuriamus mitus, ritualinių paslaugų verslo ypatybes bei požiūrį į aplinkosaugą.
- Ar iš pat pradžių kurdami verslą galvojote apie aplinkosaugą? - GRYNAS.lt paklausė V. Labanausko.
- Neturėjome kito pasirinkimo. Lietuvoje yra labai griežti aplinkosauginiai reikalavimai. Nežiūrint į tai, ką turi Europa, mūsų reikalavimai dar griežtesni, esame patys „kiečiausi“. Daugelyje sričių, kai kažką įvedinėjame iš Europos, iš nežinojimo padarome daugiau, kas paskui mums atitinkamai patiems apsunkina gyvenimą. Laikomės visų reikalavimų ir atsižvelgdami į juos ieškojome gamintojų, kurie juos atitiktų. Rinkomės gamintojus, kurie yra labai brangūs, bet atitinka visus esamus reikalavimus ir galbūt netgi daugiau „su užmetimu į priekį“.
- Lapkričio 29 d. krematoriumui sukanka metai. Per šį laikotarpį jis veikė 25-30 procentų pajėgumu. Ar tai reiškia, kad lietuviai yra konservatyvūs žmonės ir sunkiai priima naujoves ar čia gali būti ir krematoriumo žinomumo problema?
- Gali būti ir taip, ir taip. Kai 2008 m. atlikome apklausą, pasisakančių, kad rinktųsi kremavimą buvo 18 proc. Lietuvoje kasmet vidutiniškai miršta apie 40 tūkst. žmonių. Tai reiškia, kad kremavimo poreikis per metus būtų 8 tūkst. Šiuo metu Kėdainiuose veikianti mūsų kremavimo linija per metus gali patenkinti 4 tūkst. poreikį, tačiau yra paruošta vieta lygiai tokiai pačiai antrai linijai, kuri patenkintų visą poreikį, kuris yra deklaruojamas.
Ką žmonės deklaruoja ir ką iš tikro renkasi yra kitas klausimas. Nesakyčiau, kad lietuviai yra labai konservatyvūs. Žmonės yra praktiški. Tradicijos pas mus yra labai svarbios, bet kremavimas tampa vis labiau populiarus. Tai yra praktiškas, ekologiškas ir ekonomiškas būdas. Žmonės tą supranta. Tie, kurie gyvena didžiuosiuose miestuose, yra vienareikšmiškai už kremavimą, jeigu jie neturi kapų arba jie toli ir jie nenori papildomai skirti pinigų jų priežiūrai. Ne paslaptis, kad dalis žmonių išvažiuoja iš Lietuvos, tampa mobilūs. Nebėra taip, kaip kad seniau, kur šimtą metų gyveno seneliai toje pačioje vietoje vėliau gyvena jų vaikai ir anūkai. Anksčiau kremavimo vidurkis per mėnesį būdavo 100-120, spalio mėnesio vidurkis siekė 147.
- Kokia yra užsienio praktika? Kiek ten yra pasisakančių už kremavimą?
- Kodėl Čekija kremavimo kontekste taip išskiria?
- Jos tradicijos yra atėjusios iš anksčiau. Gilias tokio laidojimo tradicijas turi ir Vokietija, kitos Europos šalys. Tai yra jų tradicinis laidojimo būdas dėl daugelio priežasčių – tai yra praktiškiau, yra dideli žemės apribojimai, kainos prasme pas juos tai padaryti taip pat yra pigiau. Jeigu žiūrėtume dar labiau į rytus, pavyzdžiui, Japonijoje 99,9 proc. mirusiųjų yra kremuojami, nes tiesiog nėra, kur juos laidoti. Lietuvoje mes lyg ir turime žemės, bet jeigu pasižiūrėsime, kokie didžiuosiuose miestuose kapinių plotai yra skiriami ir kokios šiandien yra sprendžiamos problemos, tai yra didelio masto valstybinė problema. Krematoriumas iš dalies sprendžia šią problemą, nes savivaldybės neturi galimybių įsisavinti papildomai žemių, kad jas išpirktų ir galėtų skirti tokiam tikslui. Kuo toliau, tuo labiau šita problema tampa aštresnė.
- Jūs šią problemą numatėte jau prieš kurį laiką?
- Buvome vieninteliai Europoje, kurie iki šiol neturėjo krematoriumo. Žiūrint į tai, kas vyksta kitur ir kaip mes gyvename, buvo aišku, kad anksčiau ar vėliau ta paslauga turės būti, nėra kitos išeities. Kaip ir krikštą priėmėme, tai ir krematoriumą pasistatėme paskutiniai. Kai buvo vertinti mūsų verslo planai, bendraujama su bankais, kurie dabar jau vertina mūsų metinius rezultatus, visi buvo labai nustebę. Jie visi į mūsų verslą žiūrėjo labai konservatyviai. Dabar žiūri visiškai kitaip – mato rezultatus ir pripažįsta klydę. Mes ir patys pateikėme pakankamai pesimistiškus skaičiavimus, dabar matome, kad viskas vyksta teisinga linkme ir matome perspektyvą.
- Skamba dviprasmiškai – vieninteliai Europoje neturėjome krematoriumo, buvo aiški verslo niša ir niekas nebandė jos užimti?
- Bandymų buvo, bet vienas dalykas yra apie tai galvoti ir svarstyti, o kitas įgyvendinti. Mes kai jau padarėme, kiek su kuo susitikome, visi tokį planą svarstė – verslo struktūros, atskiri individai, įmonės – visi apie tai galvojo, bet mes vieninteliai įgyvendinome.
Kada statėme krematoriumą ir ėjome visus kančių kelius įrodinėdami, kaip čia viskas bus, darėme išmetimų tyrimus, praėjome visus etapus, kurie yra privalomi pakeičiant žemės paskirtį ir apskritai tokį objektą statant. Tuo metu juokavau, kad tai, ką mes darome, yra „rūtų darželis“ visame pramonės parke, kas ten daroma aplinkui. Ir dabar, kai pas mus važiuoja žmonės ir klausia, kur yra mūsų krematoriumo kaminas, sakome, kad reikia važiuoti ten, kur pamatysite namą be kamino, ten ir bus krematoriumas. Aplinkui yra pramonės objektai, kurie turi didelius kaminus ir kurie teršia aplinką gana stipriai. Įvertinant visą foną, krematoriumas turėjo atitikti visus griežtus reikalavimus.
- Krematoriume deginamos gamtinės dujos?
- Deginimo procesas vyksta keliais lygiais. Išeinantis oras, kalbant apie kvapus, deginamas papildomai labai aukštoje temperatūroje (900-1000 C). Į orą purškiamas papildomas absorbentas, suskaidomi visi cheminiai junginiai, kurie dar liko deginimo metu, ir tik tada ataušintas jis papuola į valymo įrengimus, kur jis pravalomas dar per kelis etapus. Reagentai yra nusodinami ir kaupiami, nes tai laikoma jau toksinėmis atliekomis.
- Jūsų nuomone, iš kur kyla tokios žmonių baimės, stereotipai, kad krematoriumas teršia aplinką?
- Tie, kurie taip kalba, nėra čia buvę. Todėl mes ir darome ekskursijas. Turime tokia politiką, kad galite dalyvauti praktiškai visur – visą gamybos procesą lydėti nuo durų iki kamino.
- Neturite visiškai ko slėpti?
- Neturime, tiesiog mes esame pramonės zonoje. Jeigu atvažiuoja žmonės ir „Danish Sugar“ degina runkelius, „Lifosa“ skleidžia savo kvapus, toje zonoje jaučiamas kvapas, bet ne dėl mūsų.
- Oro tarša matuojama pagal cheminių dalelių koncentraciją. O kaip, sakykite, yra su dirvožemiu. Ar krematoriumas kaip nors veikia aplink jį esantį dirvožemį?
- Reikėtų įvertinti, kur tas objektas stovi, kas daroma aplinkui. Vienoje televizijos laidoje buvo kalbama apie tai, po laidos mums kilo idėja, kad galbūt reikėtų atlikti tokį tyrimą, apsidrausti. Mes galime atlikti šį tyrimą, bet klausimas, su kuo jį lyginsime? Reiktų nebent padaryti dabar ir po n metų ir tada palyginti, ar pasikeitė, ar ne. Tada būtų prasmė. Dabar juk ir be mūsų čia visko buvo. Mūsų sanitarinė zona yra apie 20 m nuo kamino. Tai rodo, kad aplinkui nieko nėra, išmetimai, kurie išeina į išorę yra mažesni negu bet kas, ką mes naudojame buityje.
- Aplinkosauginiai reikalavimai verslui - prievolė ar galimybė veikti tvariau?
- Galima visaip žiūrėti. Reikėtų pirma pasižiūrėti, kas tie verslininkai, kaip jie save vertina, kokią aplinką jie nori matyti. Jeigu mes laikomės įstatymų ir elgiamės pagal juos, nebijau nieko, galiu ateiti pas aplinkosaugininkus ir pakviesti juos atvykti, kad jie viską patikrintų. Užtrukome gana ilgai, bet viską padarėme pagal įstatymus. Galėjome viską daryti kitaip, kaip kai kuriais atvejais yra daroma ir tik paskui bandoma pritempti prie to, kaip yra ir sakyti „jau yra padaryta, reikia kažkaip tai išspręsti“. Yra tokių atvejų. Čia ir mūsų pačių reikalas, kaip mes tai priimame ir ar tai toleruojame.
- Jūs atitinkate visus aplinkosauginius reikalavimus, dėl to klientams tenka mokėti daugiau. Kremavimas Kėdainiuose kainuoja 1650 litų, kaimyninėje Lenkijoje - perpus mažiau. Ar lietuviai supranta, už ką jie moka, ar vis dėlto buvimas ekologišku, aplinkai draugišku Lietuvoje yra labiau mada nei tikra vidinė nuostata?
- Norėčiau Jums užduoti kontrklausimą. Už sienos Lenkijoje dešra yra dviem litais pigesnė negu Lietuvoje ir didžioji dalis lietuvių važiuoja ten pirkti, nors čia gaminame gerą produktą ir galėtume palaikyti vietinį gamintoją. Arba kai buvo kuro krizė ir santykių su Rusija problema, buvo tokia akcija „nepirkime rusiško, pirkime skandinavišką kurą“. „Lukoil“ nuleido kuro kainą 10 centų ir visi labai gražiai ten pervažiavo. Kaip tai čia yra su lietuvių sąmoningumu, kaip reikėtų vertinti? Tai, ką mes krematoriume suteikiame, yra kokybiška, gera paslauga. Neapeliuojame į tai, kad klientai mokėtų už švarinamą orą. Mūsų kaina yra konkurencinga. Į Lenkiją reikia nuvažiuoti. Kainuoja kuras, laikas. Jeigu žiūrėtume į kainodarą, pas mus kremavimas atsietai kainuotų 800 litų. Prie kremavimo išlaidų dar prisideda kapsulė, pelenų tvarkymas, dokumentų tvarkymas. Visa tai ir sudaro 1650 litų. Deklaruojame tai oficialiai, kad žmogus žinotų galutinę kainą.
Priešingai daro tie, kurie veža į Lenkiją. Jie pasako tik kremavimo kainą. Vežant į Lenkiją lygiai taip pat reikalinga kapsulė, kuras, dokumentai. Išvežimą reglamentuoja teisės aktai, tačiau jų yra nesilaikoma. Kaina, viską suskaičiavus, tampa ta pati. Koks tada velnias juos varo į Lenkiją? Kadangi nėra reglamentų ir niekas netikrina, kaip kas veža ir su kuo veža, tada kyla abejonė, ar žmonės, kurie veža, iš tikro veža? Kam važinėti tokį kelią, jeigu tas pats išeina? Antras kylantis klausimas – galbūt veža kažką šalia? Ne paslaptis, kad Lenkijoje aplinkosauginiai reikalavimai yra griežti ir jie karstų mūsų nedegina, nes jie netinka. Žmonės, kurie nuperka karstus ir veža su jais kremuoti net nežino, kad karstas, už kurį jie sumokėjo, parvežamas atgal. Ar žmonėms kompensuojama, ar įmonė piktnaudžiaudama parduoda tą patį karstą antrą kartą?
- O kiek tiesos yra kalbose, kad žmogus sunkią valandą negaili pinigų ir dėl to ritualinių paslaugų verslas yra pelningas?
- Grįžtant prie Kėdainių krematoriumo veiklos, per kiek laiko tikitės, kad atsipirks įdėtos investicijos?
- Kol kas visi mūsų planai vykdomi. Pinigus skolinomės, nėra jokios europinės paramos, todėl skolas reikės atidirbti. Tai yra pakankamai brangūs pinigai. Dabar, kai jau bankai mato, kaip viskas yra, mato istoriją, kviečia ateiti ir peržiūrėti sąlygas. Pradžia buvo sunki. Kitas dalykas – dujų kaina nemažėja, o pagrindinės sąnaudos yra dujos. Skaičiuojame, kad mūsų investicija turėtų atsipirkti per 5-6 metus. Viskas priklausys, kokia bus konkurencinė aplinka, paklausos prieinamumas. Tikimės, kad iki to laiko pasieksime piką ir reikės investuoti į antrąją kremavimo liniją.
- Spaudoje esate sakęs, kad antrojo krematoriumo atidarymas būtų pinigų išmetimas į balą. Bijote konkurentų, ar iš tiesų kremavimo verslas yra itin lėtai atsiperkantis?
- Reikėtų vertinti tai, ką mes turime šiandien. Mūsų pajėgumai su viena kremavimo linija yra 4 tūkst. per metus (apie 10 proc. nuo visų mirčių). Šiai dienai kremuojame apie 3-4 proc. Konkurentų atsiradimas kelia klausimų. Tai yra didelė investicija. Laiko ir aplinkosauginių reikalavimų prasme tai yra tikrai brangus malonumas. Poreikis šiai dienai yra visiškai tenkinamas ir mes išnaudojame tik 30 proc. savo pajėgumų. Koks verslininkas eitų į tokį verslą? Tai yra visiškas blefas. Tai, kas skelbia, kad atidarys naują krematoriumą (spaudoje girdisi kalbų, kad apie tai mąsto Kretinga – aut. past.) arba nesupranta, arba neturi, kur pinigų dėti. Arba tai yra paleista antis pažaisti kažkokius žaidimus.
- Paleidus abi linijas, Kėdainių krematoriume bus kremuojama apie 8 tūkst. palaikų per metus. Kada tai galėtų virsti realybe?
- Jeigu tendencijos išsilaikys, manau, kad per 2-3 metus pasieksime 4 tūkst. pajėgumą ir tada statysime antrąją liniją.