Didžiausioje Europos Sąjungos ekonomikoje nuosekliai atsisakoma branduolinės energetikos, kurios vietą užima sparčiai auganti atsinaujinančios energetikos dalis.
Apie Vokietijos ambicijas visiškai restruktūrizuoti savą energetikos sektorių pasaulyje plačiai diskutuojama, dėl to netgi vokiškas terminas, apibrėžiantis šią pokyčių programą – „Energiewende“ – dažnai naudojamas be vertimo, bent jau energetikos sektoriuje dirbančių žmonių aplinkoje. Bet ką tiksliai šis žodis reiškia?
Apibrėžiant trumpai jis apibūdina politiškai prižiūrimą Vokietijos perėjimą nuo branduolinės ir iškastinių išteklių energetikos prie paremtos atsinaujinančiais energijos ištekliais. Šią besikeičiančio energetikos kurso idėją atsispindi ir termino „Energiewende“ vertimas pažodžiui – „energijos posūkis“. Vyriausybė tvirtina, kad šis perėjimas sumažins energijos tiekimo saugumo grėsmes ir užtikrins, kad Vokietija ateityje pati generuos didesnę dalį šalyje suvartojamos energijos.
Visgi šis terminas nėra vokiečių žodyną naujai papildęs žodis. Paties termino „Energiewende“ amžius siekia apie trisdešimt metų ir seniau buvo epizodiškai vartojamas tarp politikų ir aplinkosaugos interesų grupių. Oficialia kryptimi energetikoje „Energiewende“ tapo 20-ojo a. pabaigoje – 21-ojo pradžioje, kai valdančiojoje koalicijoje atsidūrė Socialdemokratai ir Žalieji, paskelbę branduolinės energijos atsisakymą vienu iš pagrindinių savo siekių.
Bet šiandien šis žodis daugiausiai asocijuojasi su esminiu energetikos politikos pokyčiu po 2011-ųjų Fukušimos katastrofos Japonijoje. Ne mažiau dėl kylančio visuomenės spaudimo, Vokietijos kanclerės Angelos Merkel vadovaujama vyriausybė, sudaryta iš Vokietijos krikščionių demokratų sąjungos / krikščionių socialinės sąjungos ir Laisvųjų demokratų partijos, atšaukė savo prieš tai galiojusį sprendimą leisti atominėms elektrinėms veikti daug ilgiau, nei kad buvo nusprendusi prieš tai valdžiusi vyriausybė.
Kelio atgal nėra
Paskatintas Fukušimos įvykių, Berlynas nedelsiant uždarė aštuonias branduolines jėgaines šalyje, likusios branduolinės elektrinės, suplanuota, bus uždarytos iki 2022-ųjų. Tuo pačiu metu vyriausybė leido suprasti, jog nebus atsisakoma planų iki 2020-ųjų sumažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų emisijas 40 proc. (lyginant su 1990-ųjų kiekiais), o iki 2050-ųjų net 80 procentų.
Pokyčių vėliava tapo investavimas į atsinaujinančius išteklius, koncentruojantis ties vėjo ir saulės energetika. Šis ambicingas planas, kurį kartą kanclerė Angela Merkel pavadino „Heraklio užduotimi“ yra lydimas keleto kontraversiškų viešųjų diskusijų.
Vienas svarbiausių šiuose debatuose kylančių klausimų – kas sumokės už multi-milijardines (eurais) investicijas į dabartinių nacionalinių elektros tinklų būtiną plėtrą, kurie greta įprastos veiklos turės perduoti vėjo pagalba generuojamą elektros energiją iš šalies šiaurės į pietines sritis.
Jau tampa aišku, kad paprasti vokiečiai turės suremti pečius, kad apmokėtų augančias sąskaitas už elektrą, kol elektros energijai imlios pramonės šakos nėra įpareigojamos prisidėti prie pokyčių proceso finansavimo.
Dar vienas neišspręstas klausimas – trūksta efektyviai veikiančių elektros energijos saugojimo technologijų, kurios padėtų piko metu generuojamą perteklinę energiją panaudoti kuo naudingiau.
Vokiškasis „Energiewende“ kai kurių asmenų matomas kaip didelis politinis lošimas iki šiol nematytu mastu bei galimomis pasekmėmis, jei kas reikšmingo nepasisektų. Bet žodžiais Aplinkos ministro Peter Altmaier, „judėjimas link naujoviško, atsinaujinančio energijos tiekimo padarys Vokietijos ekonomiką inovatyvesne ir konkurencingesne“ bei suteiks didžiules eksporto galimybes ilguoju laikotarpiu.
Galiausiai, planas yra oficialus, ir sėkmingas „Energiewende“ įgyvendinimas yra užduotis ir ateinančioms kartoms, nes kalbama apie ne ką kitą, bet didžiausią Vokietijos infrastruktūros projektą nuo po Antrojo pasaulinio karo vykusios šalies rekonstrukcijos.