Blogiausia, kad gamta visiems rūpi mažai, o gal net išvis nerūpi. Verslas demonstruoja tušinukus iš krakmolo, nors po akimirkos skatina besaikį vartojimą, o savo produktus pateikia prašmatniose neperdirbamose pakuotėse. Siūlo vartotojams klimato atžvilgiu neutralius automobilius, nors tai viena taršiausių pramonės sričių. Ką čia kalbėti apie ekologišką pieną neperdirbamose pakuotėse, jeigu jau matėme net ekologiško benzino reklamą? Politikai, nenorėdami atsilikti, lengvabūdiškai komentuoja gamtos reiškinius, nors neturi net bazinių žinių apie klimatą, geologiją, nesiremia statistika. Tema labai paranki – vandens visada bus per mažai arba per daug, vieną mėnesį per šalta, kitą – per karšta. Kiek tokiose diskusijose matome mokslininkų, ekspertų? Vos vieną kitą...
Tad pasidomėkime sprendimais. Lietuva iš 2225 milijardo eurų, 2023 m. skirtų investicijoms, 43 proc., maždaug 1 milijardą skyrė žaliajai transformacijai. Lėšos solidžios. Finansavo nemokamo elektromobilių įkrovimo stotelių tinklą, subsidijavo net elektromobilių įsigijimą. Taigi žalioji transformacija nukreipta į skatinimą gaminti, pirkti, vartoti. Jei kiekvienas nusipirksime po elektromobilį, gamta už tokį „neutralumą“ klimato atžvilgiu tikrai nepadėkos. Tačiau vykdomos politikos rezultatai skaičiuojami būtent pagal tai, kiek parduota elektromobilių, kiek kilovatų „prarijo“ įkrovimo stotelės... Pagal dabartinį suvokimą, geriausias rezultatas būtų, jei turėtume po keletą elektromobilių kiekvienas.