Z.Butkevičius. Kam rūpi kiškių noras plėstis?

2010-ieji buvo paskelbti Biologinės įvairovės metais. Jungtinės Tautos turi tokį paprotį – kasmet skelbti kokią nors visiems labai reikšmingą temą ir plušėti, kad akcentuojamas dalykas būtų padarytas ar bent jau apie jį pakalbėta.

Biologinė įvairovė, žinoma, pagirtinas sumanymas. Ar jis įvykdomas? Ne.

Neįvykdomas jau vien dėl to, kad dievulis kažkada paliepė Nojui: „Eik į laivą su visa savo šeima, nes iš šios kartos tik tave vieną radau teisų savo akivaizdoje. Pasiimk po septynias poras visų švariųjų gyvulių, patinus ir pateles, o visų nešvariųjų gyvulių – po vieną porą, patiną ir patelę, taip pat po septynias poras padangių paukščių, patinus ir pateles, kad išliktų jų rūšis gyva visoje žemėje. Juk už septyneto dienų siųsiu žemėn lietų keturiasdešimt dienų bei keturiasdešimt naktų ir visus gyvūnus, kuriuos padariau, nušluosiu nuo žemės paviršiaus“ (Pradžios knyga, 7).

Teisybė, vėliau, po tvano, kai Nojus pastatė Viešpačiui aukurą ir, parinkęs iš visų švariųjų gyvulių ir visų švariųjų paukščių, paaukojo deginamąsias atnašas, „užuodęs malonų kvapą, Viešpats tarė sau: „Niekada daugiau nebepasmerksiu žemės už žmonių kaltes, nes žmogaus širdies polinkiai pikti nuo pat jaunumės. Niekada daugiau nebenaikinsiu visų gyvūnų, kaip esu padaręs“ (Pradžios knyga, 8).

Labiau įsidėmėtinas vietas šioje citatoje iš Senojo Testamento paryškinau. Taigi klydo net dievulis, ne tik mes. Skirtumas tik toks, kad jis tą suprato ir prisipažino klaidą padaręs, o mes dažnai išsisukinėjame. Bet tai – jau kita kalba.

Sutinku – įžangėlė ilgoka, bet kalbant apie rimtus dalykus būtina pradėti nuo ištakų. O šventų švenčiausia knyga – labai solidus pagrindas.

Kaip bežiūrėsi, tačiau tokio bioįvairovės naikinimo žmonija daugiau nematė. Laimė, šernai, matyt, buvo atsparūs ligoms ar atsitiktinai nė vienas iš poros jūron neįkrito, todėl daugiau nei pusė pasaulio šiandien valgo kiaulieną. Mums irgi gerai – kepsninėje gardžiai kvepia ir kiauliena, ir aviena. Išrinktoji tauta mažiau rizikavo – turėjo po septynias atsarginės švariųjų gyvūnų poras...

Žmonija sąmoningai išnaikino tik vieną kitą rūšį. Pavyzdžiui, Tasmanijos tigrus. Taurai? Taip, išnyko, bet rūšies gyvavimo pabaigoje jie buvo mūsų karalių saugomi. Paskutinė nedidelė banda, likusi Jaktorovo girioje (Lenkija), tikrai pražuvo ne dėl medžioklės ar brakonierių.

Jei kam įdomu – štai kelios detalės. 1597 metų birželio 20 dieną karalius Žygimantas III savo dekrete labai griežtai pabrėžia, jog taurai turi būti saugomi „ad famam Regnum“ (Karalystės garbei). Kodėl? Visi suprato, jog jiems kilo didelis pavojus. Mat dar 1564 metais karališkasis girių revizorius pranešė dvarui, kad girioje yra 30 taurų („22 subrendusios karvės, 3 veršiai ir 5 veršeliai. Subrendusių patinų suskaičiuoti neįstengėme, nes buvo išsilakstę po girią“). Imama ieškoti priežasčių, kodėl patelės ir jaunikliai tokie liesi, kodėl taurai vangiai dauginasi? Atsakymas paprastas – girioje ganosi gausios arklių, karvių bandos. Ganiavą karalius uždraudžia. Bet maždaug 1600 metais Jaktorovo girios apylinkėse ima siausti naminių galvijų ligos. Masiškai gaišta karališkajam dvarui priklausančios karvės. Žūsta ir taurai. Žinome, kad 1599 metais girioje dar gyveno 24 taurai. Po trejų metų lieka tik trys patinai ir viena patelė. Po tos epizootijos antpuolio taurų likimas nulemtas. Nė vienas patinas nebesulaukia 1620 metų revizijos. Tada karališkasis revizorius aptinka tik vieną liesą patelę. Sulaukusi senatvės, gal ir ligų nukamuota, ji nugaišta 1627 metais. Revizorius rašo karaliui: „Dabar taurų tu jau nebeturi.“ (Citatos – iš dokumentų).

Ar tai buvo taurų naikinimas? Žinoma, ne. Taip jau nutiko...

Kai kuriose vietose, ypač salose, išnyko endeminės rūšys. Bet irgi ne sąmoningai naikinamos. Tiesiog – įprastas interesų konfliktas. Visada nugalėdavo žmonių interesai, rūšims teko trauktis į civilizacijos kelkraščius. Kuo gausesnė žmonija – tuo tų kelkraščių mažiau. Jeigu demografinės tendencijos nesikeis, rūšių gausumas, įvairovė menkės. Tai neišvengiama. Blogai? Daug kas pasakys – labai blogai.

Bet vėlgi, užduokime klausimą patys sau ir išdrįskime sąžiningai atsakyti. Kokioje nors Danijoje žvėrių žvėrelių, vabalų vabaliukų šiuo metu mažiau nei Lietuvoje. Ten modernus žemės ūkis, kiaurai persišviečiantys miškeliai. Lietuvoje – vis dar apie 400 tūkst. hektarų dirvonuojančių žemių, todėl tų vabalų (tuo žodžiu dėl trumpumo apibūdinu visą bioįvairovę) gerokai daugiau nei Danijoje.

Kurį variantą pasirinksime – mažiau vabalų ir žmonių gyvenimo lygį kaip Danijoje, ar su didesne vabalų įvairove, bet gyvenimas – kaip šiandien Lietuvoje?

Jei į tą klausimą sąžiningai atsakysime, tai suprasime, jog visi pašnekesiai apie bioįvairovės išsaugojimą yra tik pokalbiai apie utopinį pasaulį.

Mes visaip apgaudinėjame save, dabartinį modernios visuomenės kelią vadindami darnia plėtra, subalansuotu vystymusi ir kitaip – žodis „plėtra“ pasako viską, nes plečiasi tik žmonija su savo infrastruktūra, žemės išteklių poreikiais ir t. t. Ir niekas niekur neatsižvelgs į kiškių norą plėstis, jei tik kils koks konfliktas.

Taip, pristeigta ir steigiama vis daugiau saugomų teritorijų. Ką jos reiškia? Tai – tik didesni ar mažesni draustiniai, rezervatai, kur garantuotesnį prieglobstį kol kas randa tos mūsų brangiosios rūšys. Lyg ir zoologijos sodai, botaniniai užkampėliai. Teisybė, kol kas - be tvorų. Jei visa tai vadiname bioįvairovės saugojimu, tai galiu pagirti sumanytojus už puikų melą. Juk čia – iš esmės tik muziejinis genofondo išsaugojimo variantas, o ne rūšies klestėjimas laisvojoje gamtoje.

Vos vos grybštelėjau objektyviąją reikalo pusę. Bet yra ir subjektyvioji. Kalbame apie rūšių įvairovę ir sykiu daug kas labai apsidžiaugtų, jei kai kurios rūšys išnyktų visiems laikams. Uodai, mašalai, sparvos, akliai, daugelio moterų akimis žiūrint – žiurkės ir pelės, šikšnosparniai, vorai, gyvatės. O ką darysime su utėlėmis? Irgi mirties nuosprendis? Na, erkių geriau nė neminėti – jau kelinti metai vaistų propaganda mus įtikino, jog jos – patys baisiausi Lietuvos žvėrys... Irgi mirties nuosprendis?

Bet tada pražus šimtą kartų daugiau rūšių, mintančių tomis erkėmis, uodais, mašalais ir kita bjaurastimi.

Štai ir vėl susiduriame su „švariųjų“ ir nešvariųjų“ gyvūnų kategorijomis. Taigi kas mums brangiau – stirniukas ar gyvačiukas?

Šiuo metu mūsų visuomenininkai bioįvairovės išsaugojimo kontekste iškėlę kovos vėliavą su vilko atvaizdu. Girdėjau vieną televizijos ekrane sakantį: „Norint atkurti išnykusią vilkų populiaciją, reikia labai daug pinigų.“

Sutinku. Kai kurios Vakarų Europos šalys tų pinigų išmetė milijonus, bet populiacijų neatkūrė. Ir neatkurs. Taip, vienur kitur vilkų šeimos vėl apgyvendintos, bet tai – tik įdomūs inkliuzai. Kaip kad mūsų laisvųjų stumbrų banda... Trinasi arčiau žmonių sodybų, laukdami paramos, ir tiek. Anglijoje jau kada vilkų nebeliko. Neįsivaizduoju, kaip šiais laikais ten būtų galima atkurti laisvą ir gyvybingą populiaciją. Atrodo, nė norinčiųjų nėra. Iš tikrųjų, koks tikslas?

Mūsų vilkų gynėjai trupučiuką perlenkia lazdą skelbdami tos rūšies žūtį Lietuvoje. Vilkai saugomi, išskyrus trumpą medžioklės sezoną, pasidėjus žiemai. Taip dar niekada nebuvo. Žinoma, vilkų turime gerokai mažiau nei prieš 50 – 60 metų, bet jie niekada taip gerai negyveno, kaip dabar. Sunkiausias išbandymo metas vilkams, kaip ir kitiems laukiniams gyvūnams, - žiema. Tai jos „baltasis badas“ labiausiai praretindavo šeimas, jauniklius, nes sumažėdavo grobio. Šiuo metu mūsų miškai kupini to grobio – stirnų, šernų, elnių. Šių žvėrių dabartinės Lietuvos teritorijoje per amžius tiek daug nebuvo.

Net ir labai geisdami nebeįkurdinsime savo miškuose meškų. Sakote – Latvijoje, Estijoje gyvena? Taip. Ten trupučiuką kitokie miškai, artimesni kontaktai su Rusijos meškų „bendruomene“. Pas mūsų kaimynus jos nebuvo išnykusios.

Manau, jog ne tik žmonės, bet ir žvėrys junta „namų dvasią.“ Ten, kur tavo protėvių takai jau kada užžėlę ar išasfaltuoti, kur išnykęs „saviškės giminės“ kvapas, vėl įsikurti kažkodėl labai sunku, o kartais ir nebeįmanoma.

Ar rūšių įvairovė, gausumas menkės? Taip. Nepadės jokie biologinės įvairovės metai, dešimtmečiai. Nebent galvojančiam žmogui primins, jog didžioji griaunamoji jėga – žmonija. O interesų konflikte, kaip jau minėjau, visada laimi ji.

Tačiau tas konfliktas, jei neįvyks nenumatytų globalių pokyčių, tęsis šimtmečius.

Todėl kartais liūdna girdėti, kaip valstybinės aplinkos apsaugos įstaigos mokslinis darbuotojas (irgi televizijos ekrane) rimtu veidu skelbia, jog dabartinis rūšių nykimas prilygsta kosminei katastrofai.

Melas.

Per paskutiniuosius du tris šimtmečius Lietuvoje labai maža kas pasikeitė. Todėl danai ir džiūgauja, pamatę mūsų miškų tankmes ir krūmynais apžėlusias pirkeles – o, kaip įdomiai ir gražiai jūs gyvenate! Santarvėje su gamta. Tai ne pas mus...

Mūsų žmonės, dirbantys ir gyvenantys Danijoje, irgi džiūgauja: taip, vabalų vabaliukų ten mažiau, užtat jauku, saugu, sotu ir į rytdieną galima ramiau žiūrėti.

O kur aukso vidurys?

Jo nėra. Taip užprogramuota Nojui lipant į arką.