Gaisrai jau niokoja Lietuvos gamtą
Dar kovo pabaigoje viešojoje erdvėje pasirodė pranešimų apie degančius laukus. Nors nemažai šalies vietovių dar dengė sniegas, pasak specialistų, žolė buvo ir šiuo metu yra ypač degi.
Vieni pirmųjų pranešimų apie degančius laukus pasirodė socialiniuose tinkluose. Kovo 24 dieną tinklalapyje „Facebook“ vilnietis Paulius pasidalijo nuotraukomis, kuriose užfiksuotas išdegęs nemažas žolės plotas. Tiesa, vyro teigimu, tokių gaisro padarinių buvo galima išvengti, jei ne tarnybų aplaidumas. Anot jo, paskambinus skubios pagalbos telefonu, teko labai ilgai aiškinti, kurioje vietoje kilo gaisras, todėl ugnis buvo užgesinta tik po 3 valandų.
Apie pavasarinius gaisrus pranešė ir gamtos fotografas Marius Čepulis. Jis socialiniame tinkle „Facebook“ pasidalijo užfiksuotu degančiu lauku Šilutės rajone. Tačiau vyras dėkoja skubios pagalbos darbuotojams už operatyvų darbą: gaisras buvo greitai užgesintas.
Kada didžiausia gaisrų gamtoje rizika?
Gaisro aukomis gali tapti ir miško paklotė, ir pievų laukai. Kaip portalui GRYNAS.lt pasakoja Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (Vilniaus RAAD) atstovai, didžiausia tikimybė kilti žolės, pievų, ražienų gaisrams yra nutirpus sniegui ir pradžiūvus pievoms. Anot aplinkosaugininkų, gaisrai paprastai kyla nesutvarkytose, nenušienautose teritorijose. Sausros periodo metu taip pat kyla pavojus užsidegti miškui, pievoms nuo paliktų laužų, neatsargaus elgesio gamtoje su ugnimi. Dar vienas laikotarpis būna rudenį, kai dažniausiai dega ražienos.
Aplinkosaugos pareigūnų teigimu, dažniausiai gaisrai gamtoje kyla dėl gyventojų neatsargumo arba tyčinių padegimų.
„Kad žolė užsidegtų nuo stiklo šukės, labai maža tikimybė, gal dar yra galimybė nuo išmestos cigaretės nuorūkos, bet šitos priežastys sudaro labai nedidelį procentą nuo visų gaisrų priežasčių. Beje, nuo žolės gaisrų kyla daug kitų gaisrų – sudega gyvenamieji, ūkiniai pastatai, transporto, ūkio priemonės, kyla miškų durpynų gaisrai, šiuos labai sunku užgesinti. 2017 metais iš visų 9390 gaisrų dėl žolės deginimo kilo 421 gaisras“, – informuoja Vilniaus RAAD atstovai.
Marijampolės aplinkos apsaugos departamento (Marijampolės RAAD) direktorius Gintautas Česaitis priduria, jog dažniausiai žolė būna padegama, kad nereiktų jos pjauti ir patirti papildomų išlaidų. Tačiau Vilniaus RAAD pareigūnai primena, kad, nepaisant nemažų baudų, kurias gali gauti padegėjai, yra numatyta atsakomybė ir žemės savininkams, jos naudotojams ir valdytojams, jei šie nesiima priešgaisrinės apsaugos priemonių, pastebėję savo žemėje žolės gaisrą. Jie gali būti baudžiami nuo 28 iki 173 eurų baudomis. Be to, jiems gali būti sumažintos tiesioginės išmokos už žemės ūkio naudmenų ir pasėlių plotus, kuriuose bus nudeginta žolė ar ražienos.
Daugiausia gaisrų – Vilniaus apskrityje
Pagal Priešgaisrinės apsaugos ir gelbėjimo departamento portalui GRYNAS.lt pateiktus duomenis, pernai daugiausia gaisrų kilo Vilniaus apskrityje, o mažiausiai – Marijampolės. Vilniaus apskritis, Aplinkos ministerijos duomenimis, gaisringumu kitas apskritis lenkia ir šiemet. Vilniaus RAAD teigimu, departamentas nuolat vykdo prevencines priemones – informuoja gyventojus dėl gaisrų gamtai daromos žalos, inspektoriai, bausdami pažeidėjus, paaiškina jiems, kiek smulkiosios gyvūnijos žūsta per gaisrus. Departamento pareigūnai dirba ir savaitgaliais, tai padeda sumažinti gaisrų skaičių, nes, anot Vilniaus RAAD atstovų, dažnai asmenys, tyčia padegantys žolę, nedrįsta to daryti prie aplinkosaugos inspektorių.
Marijampolės RAAD direktorius G. Česaitis skaičiuoja mažiausią kiekį gaisrų gamtoje ir tikina, kad departamentas, ko gero, imasi tokių pačių prevencinių priemonių kaip ir kiti miestai. Tiesa, anot jo, sumažėjusį gaisrų gamtoje skaičių galima sieti su ilgamečiu atkakliu aplinkosaugininkų darbu.
„Sunku vertinti, bet prevenciją mes taikome jau ne vienus metus, o mažiausiai 10. Laikotarpiu, kai gaisrų tikimybė didžiausia, dirbam intensyviau. Daugiau važinėjam, tikrinam, kad žmonės matytų, jog dirbame ir vakarais, ir ne darbo dienomis. Taip pat labai svarbu tai, kad beveik kiekvienu atveju žmogus būtų surastas ir nubaustas už žolės padegimą. Tokia žinia greitai ir plačiai pasklinda. Mūsų departamente su tuo dirbama daug metų ir, matyt, po truputį suvokiama, kad padegimas tikrai neliks neištirtas“, – mano G. Česaitis.
Jis priduria, kad gaisrų Marijampolės apskrityje gali būti mažiau ir dėl to, kad čia daugiausia žemės ūkio paskirties žemių, o apleistų pievų – labai mažai.
Miškai – itin gaisringa vieta
Ne ką mažiau pavojingesni gaisrai yra miškuose. VĮ Valstybinės miškų urėdijos Trakų regioninio padalinio viršininkas Vaidotas Pauželis pasakoja, kad miškų gaisrai dažniausiai kyla gaisringo sezono metu. Lietuvoje jis trunka nuo balandžio iki lapkričio mėnesio. Trakų miškų urėdijos miškai yra aukščiausio – pirmojo – gaisrų rizikos laipsnio. Degiausi yra Ropėjų, Paluknio, Žėronių, Rūdiškių miškai. Kaip žinome, degiausi yra spygliuočių jaunuolynai iki 40 metų amžiaus, pušynai ir eglynai, augantys sausose nederlingose augavietėse. Tokiuose miškuose sąlygos gaisrams kilti ir išplisti yra palankiausios.
„Dažniausiai, bent jau mūsų krašte, miško gaisrai kyla dėl pavasarį deginamos sausos žolės. Mūsų kraštui, deja, būdingas toks archajiškas ūkininkavimo būdas. Tačiau reikia pasakyti, kad tokia beprotybė – jau rečiau pasitaikantis reiškinys. Kita gaisrų priežastis – miško lankytojų neatsakingas elgesys, cigaretės, šašlykinės, laužavietės“, – teigia V. Pauželis.
Pašnekovas tęsia, kad miškininkai geriausiai pažįsta savo mišką, todėl gali labai greitai sureaguoti į bet kuriame jo kampelyje kilusį gaisrą.
„Mūsų urėdijoje gaisrų sezono metu suformuojamos dvi priešgaisrinės komandos su priešgaisriniais automobiliais. Jie kol kas yra pakankamai geri, nepasenę. Tačiau ir toliau reikia tobulinti gaisrų aptikimo sistemą, tankinti detektorių tinklą. Viena svarbiausių priešgaisrinės miško apsaugos priemonių – priešgaisrinės juostos. Jos įrengiamos prie geležinkelių, kelių, kvartalų linijų ar kvartalų viduje, prie stovyklaviečių, sandėlių ir įmonių. Tokias juostas atnaujiname kasmet. Jos labai padeda sustabdyti pažeminius miško gaisrus“, – paklaustas, kaip Trakų miškininkai kovoja su gaisrais, pasakoja V. Pauželis.
Be to, artėjant gaisrų sezonui, miškuose esančiuose informaciniuose stenduose atnaujinama informacija apie gaisrus ir jų žalą miškui.
Žala – ne tik dirvožemiui, bet ir visiems gyviems organizmams
Gaisro žala ir pievai, ir miškams yra didžiulė. Aplinkos ministerijos specialistai pažymi, kad kiekviename deginamos pievos kvadratiniame metre žūsta daugybė vorų, vabzdžių, bestuburių. Ugnis nepagaili nei ant žemės perinčių paukščių lizdų su dėtimis, nei ežių, nei neršti keliaujančių varliagyvių. Nuo liepsnojančios žolės ji neretai persimeta į miškus, durpynus, gyventojų sodybas, ūkinius pastatus. Tokie gaisrai kelia pavojų ir žmonių gyvybei bei sveikatai.
VĮ Valstybinės miškų urėdijos Trakų regioninio padalinio viršininkas V. Pauželis priduria, kad šėlstantys miškų gaisrai darko žemės veidą, trikdo pusiausvyrą tarp augalų rūšių, keičia gyvūniją, kelia grėsmę žmonių gyvybei ir turtui. Smarkaus gaisro nuniokota teritorija neapsaugota nuo dirvos erozijos.
„Gaisro metu sunaikinamas pomiškis, dėl to pailgėja miško atsikūrimo laikas. Prasideda medžių rūšių kaita, pasikeičia žolinė augalija, suprastėja rekreacinė ir ekonominė miško vertė. Labai įvairios yra ir netiesioginės miško gaisrų, ypač, kai išdega didesni miško plotai, pasekmės. Po gaisrų nusilpę medynai tampa kenkėjų veisimosi ir plitimo židiniais. Didesnėse gaisravietėse galimas ir dirvožemio užpelkėjimas, ir neigiama medžių rūšių kaita. Be to, miško gaisrai sumažina vandens ir dirvožemio apsauginę bei rekreacinę miškų reikšmę“, – aiškina miško apsaugos inžinierius.
Prašo elgtis atsargiai ir atsakingai
Aplinkos ministerija primena, kad už žolės deginimą gresia administracinė atsakomybė. Sausos žolės, kaip ir nendrių, nukritusių medžių lapų, šiaudų, laukininkystės ir daržininkystės atliekų, deginimas, pažeidžiant aplinkos apsaugos reikalavimus, užtraukia baudą nuo 30 iki 230 eurų, o juridinių asmenų vadovams ir kitiems atsakingiems asmenims – nuo 60 iki 300 eurų.
Padegėjui gali tekti atlyginti ir gamtai padarytą žalą. Ji apskaičiuojama pagal žalos aplinkai, sunaikinus ar sužalojus gamtinius kraštovaizdžio kompleksus ir objektus, skaičiavimo metodiką. Tais atvejais, kai žolės gaisras išplinta į miškus ar saugomas teritorijas, skaičiuojant žalą taikomi tam tikri koeficientai, ir ji gali siekti tūkstančius eurų.
Aplinkosaugininkai kreipiasi į visus gyventojus, kad niekas nepraeitų pro šalį pamatęs degančią žolę ir pasistengtų užgesinti ugnį. Nedideliame plote ją lengva užplakti šakomis ir užtrypti kojomis. Tokius gaisrus galima gesinti vandeniu arba smėliu. Matant, kad ugnies nepavyks pažaboti, reikia nedelsiant skambinti bendruoju pagalbos telefonu 112. Taip pat gyventojų prašoma nemėtyti nuorūkų, stiklų, nekūrenti laužų ne laužavietėse ir gamtoje elgtis atsakingai.