Žymus to meto mokslininkas, Vilniaus universiteto profesorius Liudvigas Bojanus, palyginęs išlikusius gyvūnų kaulus įrodė, kad tai dvi atskiros rūšys. Nuo šio atradimo buvo atlikta daug tyrimų apie taurus ir bandoma įminti jų išnykimo paslaptį.
Remiantis Marienburgo raštuose užfiksuota informacija, daugiau kaip prieš 6 šimtmečius taurai dar gyveno Lietuvos giriose. Dėl nesiliaujančios medžioklės raguočių skaičius sparčiai mažėjo, o po XVI vidurio šie žvėrys buvo aptinkami tik Jaktorovo girioje, netoli Varšuvos.
Buvo siekiama taurus išsaugoti, pradėta fiksuoti jų populiacija, tačiau gyvūnų skaičius mažėjo be paliovos.
1564 m. – jų buvo 38, 1599 m - 24, o 1604 m – išliko vos du. Dar Jogaila buvo išleidęs įstatymą draudžiantį medžioti šiuos gyvūnus, bet ir tai nepagelbėjo. Istorikai mano, kad 1627 m. buvo sumedžiota paskutinioji išlikusi tauro patelė. Šiandien jos kaukolė saugoma Švedijos Karališkame ginklų muziejuje, Stokholme.
Mokslininkų spėjimu, iš prijaukinto tauro buvo išvestos Europinės karvių veislės.
Lietuvoje istorinis gyvūnas yra palikę nemažai pėdsakų. Manoma, kad Tauragės, Tauragno, Taurapilio, Tauralaukio ir Taurų pavadinimų atsiradimas sietinas su šiuo didingu žvėrimi. Dar ir šiandien tauro atvaizdą galima pamatyti Kauno miesto ir apskrities herbe.
Maždaug prieš 40 m Pabradumės kaime rasta įspūdinga tauro kaukolė, kurios ragų ilgis siekia pusmetrį.