„Raganų eglei – paliatyvinė slauga. Šalia kitų senatvės bėdų dabar dar ir tipografas užpuolė. Maždaug 170 metų šiai eglei, o nepalankaus klimato sąlygomis kai karštomis vasaromis drėgmės režimas nebeatitinka eglių prisitaikymo gyventi šiaurinėse platumose, yra atitikmuo žmogui, 80 metų senoliui šiaurėje.
Žmogus irgi miršta ne nuo senatvės, o nuo kokios ligos, dažnai plaučių uždegimo, kadangi imuninė sistema nebesusitvarko su infekcijomis. Tai eglei tipografas ta pati – infekcija. Ir ne, nėra purškaliukų, kad išspręstų problemą.
Kad prailgintų senolės amžių taip, yra. VMU miškų sanitarinės apsaugos skyriaus vedėjo Virgilijaus Vasiliausko rekomendacija pakabinti feromoniniai atraktantai, kurie pritraukia tipografais mintančius keršvabalius, feromoninės gaudyklės tipografams. Bet nuo senatvės vaistų nėra. Kaip sakoma, ką su žmogum bedarytum, jis vis tiek užsispyrusiai juda kapinių link. Eglė taip pat gyvas organizmas“, – aiškina Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija.
Anot jos, prie prastėjančios eglės būklės neretai prisideda ir poilsiautojai:
„Nors bandoma Raganų eglę slaugyti, mulčiuoti dirvožemį virš šaknyno, bet žmonės yra visokie, vieni slaugo, kiti senolę (bando, – red. past.) pribaigti – dėl selfiuko lipa per užtvarus, nepaiso įspėjamųjų užrašų ir užtrypia žemę virš šaknų taip deguonies žarną užspausdami, kad senutė greičiau nusibaigtų. Nusibaigs ir be jų pagalbos, bet kokiu dešimtmečiu vėliau.“
MLST direkcijos organizuotame pasitarime apie medžio priežiūrą, eglių specialistas, Kauno VDU profesorius Darius Danusevičius paaiškino, kad globa padės eglės amžių prailginti.
Dendrologas Algis Davenis, kuris jau kurį laiką gerino eglės gyvavimo sąlygas, įvedė gyvenimą lengvinančius mikorizinius grybus.
Vis dėlto buvo sutarta, kad eglei reikalinga paliatyvinė slauga, nes 200 metų dabartinėmis sąlygomis yra riba kai eglės amžius baigiasi.
„Apie džiūstančius eglynus Lietuvoje girdėjo visi, pablogėjusios gyvenimo sąlygos kerta per imunitetą ir tipografai jas pribaigia. Dėl sausrų jos nebeturi tiek sakų, kad infekciją užpiltų derva. Tai šiaurės medis, kur drėgmės netrūksta ir trumpomis vasaromis. Todėl „miršta“, žūsta ir gerokai jaunesnės, šimtametės eglės, ko norėt iš 170-metės. Savo 14-kos kamienų jau seniai nebeturi.
Po uraganų vis po vieną kitą praranda. Kamienų viduje nebepulsuoja jaunatviškas celiuliozinis „raumenynas“. Žmonės nesupranta, kad ir dėl jų saugumo, net tik dėl senolės ramybės, prašom nelįst po medžiu ir netrypt paklotės“, – rašė Mažosios Lietuvos saugomų teritorijų direkcija.