Pietų ir Centrinėje Amerikoje gyvenantis uodeguotojų varliagyvių šeimos atstovas aksolotlis (lot. Ambystoma mexicanum) gali atsiauginti ne tik prarastas galūnes ar uodegą: dalies smegenų, širdies ar apatinio žandikaulio regeneracija šiam gyvūnui nėra joks iššūkis. Nenuostabu, jog aksolotlis ypač domina mokslininkus.
Biologas Jamesas Monaghanas iš Northeasterno universiteto Bostone pradėjo tirti aksolotlius dar būdamas doktorantas. Pasak jo, paralyžuoti šie gyvūnai sugeba atgauti galūnių funkcijas: jie prigamina naujų neuronų ir nervų jungčių, kurios leidžia jiems vėl judinti kojas. „Tai yra vienas iš pačių nepaprasčiausių regeneracijos pavyzdžių“,- teigė mokslininkas. Jo naujausių tyrimų objektas – genai, reguliuojantys aksolotlio regeneracines savybes.
Pasak J. Monaghano, visiems puikiai žinomas elnių gebėjimas kasmet atsiauginti ragus iš tiesų yra vienas iš neįtikinamiausių regeneracijos pavyzdžių: elnias gali užsiauginti apie 30 kilogramų sveriančius ragus vos per tris mėnesius. Mokslininko teigimu, dabar žinoma, jog stebėtinai nemažai žinduolių gali atsiauginti įvairias kūno dalis. Pavyzdžiui, kiškiai gali atsiauginti ausų dalis, šikšnosparniai geba regeneruoti dalį sparnų, o spygliuotosios pelės (įvairios Acomys rūšys) gali atsiauginti odą ir „užlopyti“ skyles ausyse.
Šie neišvaizdūs jūros gyvūnai gali pasitarnauti atskleidžiant didžiausias regeneracijos paslaptis.
Gaubtagyviai, dar vadinami tunikatais (lot. Urochordata), dauginasi dviem būdais: gyvenantys pavieniui dauginasi lytiniu būdu, o sudarantys kolonijas gali daugintis tiek lytiniu, tiek nelytiniu – pumpuravimosi – būdu. Pasak Kalifornijos universiteto Santa Barbaroje tyrėjo Otto Guedelhoeferio, nelytiniu būdu besidauginančius kolonijos narius vienija bendra apytakos sistema ir todėl atskiri individai gali atsiauginti visą savo kūną.
Pažvelgus į šiuos išgaubtus vamzdelius primenančius gyvūnus nepamanytum, kad genetiškai mes esame labai artimi giminaičiai. Neseniai tarptautinė mokslininkų komanda ištyrė gaubtagyvio Botryllus schlosseri genomą ir nustatė, kad 77 procentai visų šio organizmo genų sutampa su mūsų genais. Tai suteikia vilčių siekiant paspartinti regeneratyvinės medicinos proveržius. O. Guedelhoeferį ypač domina, kodėl gaubtagyvių regeneracija sumenksta organizmams senstant. Atsakymas į šį klausimą gali padėti geriau suprasti kitų gyvūnų, įskaitant ir mūsų, senėjimą.
Jūrų žvaigždės
Skirtingos jūrų žvaigždžių rūšys gali turėti nuo penkių iki penkiasdešimties „rankų“. Dauguma jūrų žvaigždžių sugeba atsiauginti ne tik nutrauktas galūnes, bet ir visą kūną. Net jeigu iš gyvūno yra belikusi tik viena „ranka“ ir nepažeistas centrinis nervų žiedas - tiek užtenka, jog susiformuotų nauja jūrų žvaigždė. Jūrų žvaigždės priklauso dygiaodžių bestuburių gyvūnų klasei. Kiti dygiaodžių atstovai yra jūrų ežiai, jūrų agurkai ir jūrų lelijos.
Jau seniai žinoma, jog perpjovus kirmėlę pusiau, ši regeneruosis į dvi naujas kirmėles. Dar 1901 metais biologas Thomas Huntas Morganas aprašė planarijos regeneraciją, nors paaiškinti, kaip tai vyksta, nesugebėjo. Šiandien tirti mechanizmą mokslininkams padeda tiek molekuliniai, tiek genetiniai įrankiai, o dėmesys plokščiųjų kirmėlių regeneracijai neslūgsta.
2011 metais Masačusetso technologijų instituto tyrėjai persodino specialią ląstelę į mirštančią, radiacija apšvitintą planariją ir gyvūnas sugebėjo visiškai atsigauti. Šiemet Maxo Plancko molekulinės ląstelių biologijos ir genetikos instituto mokslininkai atrado, kas molekuliniame lygyje reguliuoja plokščiosios kirmelės gebėjimą atsiauginti prarastą galvą. Taip pat šiais metais Tuftso universiteto Masačusetse tyrėjai įrodė, jog planarija ne tik gali užsiauginti naują galvą, bet ir prisimena išmoktą informaciją neprasčiau nei tos planarijos, kurios niekada nebuvo netekusios galvų.
Kitą kartą pametę raktus tikrai prisiminsite, jog kirmelė su pakaitine galva tikriausiai nebūtų užmiršusi, kur padėjo saviškius.
Parengta pagal nationalgeographic.com medžiagą.