- Kokią reikšmę lietuviams turėdavo rudens lygiadienis?
- Žmogų valdo šviesa ir tamsa. Mes gyvename šviesos veikiami, ir kai šviesos sumažėja, ją turime kompensuoti kitais dalykais. Žmonės senovėje labai šį momentą sureikšmindavo. Metas, kai sulygsta diena su tamsa, matyt, turėdavo svarbią kosmologinę reikšmę: žmonės dėl savo gyvenimo būdo ir aplinkybių tamsai priskirdavo negatyvias prasmes. Ir dabar sakome „vėlu“, „vėlė“, „velnias“, „velionis“ – turime omenyje, tarsi tamsa sietųsi su mirtimi, kitaip sakant, negatyviąja gyvenimo arba egzistencijos puse.
O „diena“, „dangus“, „Dievas“ visada žmogui siejasi su gyvybe, šia būtimi. Šie dalykai sulygsta dukart metuose – pavasario ir rudens lygiadienio metu. Šis virsmas būdavo sureikšminamas, vykdavo apeigos. Dabar tiksliai nežinome apeigų turinio, tačiau šias datas siejame su vienomis didžiausių metų švenčių. Su pavasario lygiadieniu susijusios Velykos, su rudens lygiadieniu vienaip ar kitaip siejame derliaus nuėmimo, kartu ir mirties – Vėlinių metą. Praeis mėnuo, kai tamsos žemėje prisikaups gerokai daugiau ir pajusime, į kur tai veda.
Žmonės labai šį gamtos ritmą sekė ir jį išreikšdavo šviesos ir tamsos santykiais.
- Šiuolaikinis žmogus nuo to labai nutolęs, kadangi turi dirbtinį apšvietimą, galimybę išgerti antidepresantų, maisto papildų ir panašiai. Šiuolaikinis žmogus gauna atlyginimą, pajamas, nejaučia ritmo svarbos. Tačiau kartais verta susimąstyti, kad didelę dalį sveikatos, psichinės būsenos nulemia šviesos ir tamsos kaita, metų laikai. Kai to nepastebime, ieškome nerealių priežasčių. Iš pradžių reikėtų atkreipti dėmesį į tai.
Ateina derliaus nuėmimo metas. Jeigu žmogus yra abstrakčių veiklų veikėjas, kaip, pavyzdžiui, mokslininkas, rašytojas ar žurnalistas, jis vis tiek turėtų galvoti apie savo kitokį derlių. Derlių, kurio nepasėjo, bet kuris yra galbūt jo subrandinti darbai. Jis turėtų užsibrėžti tam tikrą ribą. Gana gražu būtų tai sieti su metų laikais, nes kai ateis giltinė su pjautuvu padėti nuimti derliaus, turime jai pasiūlyti derlių. Jei nepasiūlysime, ji mums pjautuvą pridės prie kaklo.
Gamtos ritmas sukelia nuotakas. Ateina nuotaikos, kurios kreips mus į intravertiškumą. Iki to laiko mes buvome ekstravertai - su trumpais sijonėliais, šortais lėkėme į gamtą ir šventėme paežerėse, prie laužaviečių ir t.t. Dabar einame prie savo kompiuterių, trobos, židinių – susikaupiame į vidų. Nori nenori, žiema tave įvaro į patalpos ir kartu į savo kūno vidų. Galime sakyti, prasideda gilinimosi į save – intravertiškoji – metų pusė. Pamažu užsidaro lauko – ekstravertiškoji – pusė.
Aišku, šiuolaikiniam žmogui tai nelabai problema – galima išskristi į Kanarus ir pasibaigs metų laikų poveikis.