,,Kuo toliau mes plaukėme, tuo vis tirščiau apgyventa ir derlingesnė buvo žemė... daugybė kelių, vedančių tolyn į sausumą, ir labai puikių kelių... keleto mylių atstumu nuo upės matyti miestai, ir dirva čia tokia pat derlinga, kaip ir Ispanijoje...‘‘
Taip aprašė savo įspūdžius ispanų konkistadoras Francesco de Orellana 1542 metais, laikomas pirmuoju europiečiu, perplaukusiu didžiausią pasaulyje Amazonės upę iki pat jos žiočių. Anot jo, sunku buvo aptikti žmonių neapgyventą vietą palei Amazonės upės vagą.
Jis buvo priblokštas vietinių žmonių rūbų puošnumu, keramikos dirbiniais – jie toli gražu nebuvo ,,laukiniai‘‘ indėnai. Nuostabu ir tai, kad visur knibždėte knibždėjo gyvūnijos – tai buvo tarsi rojus, kuriame žmogus su kitais gyviais sugyveno kuo puikiausiai.
Deja, tos kelionės aprašymas greitai buvo užmirštas, nes manyta, kad de Orellana gerokai pagražino tikrąjį Amazonijos vaizdą, taip norėdamas užsitikrinti Ispanijos karaliaus prielankumą ir paramą tolesnėms ekspedicijoms. Kaip bebūtų, šios ekspedicijos tikslas buvo toli gražu ne pažintinis ar mokslinis – de Orellana vylėsi rasti legendinį El Dorado miestą, kur ,,gatvės auksu lietos‘‘, ar bent kažką panašaus, tačiau legenda taip ir liko legenda.
Vėlesnės ekspedicijos į Amazoniją suformavo visiškai priešingą vaizdą: visiškai laukiniai miškai, nepaprastai gausi gyvūnija ir augalija, tačiau žmonių labai reta, o ir tie gyvena labai primityviai – taip, kaip pas mus gyventa lydiminės žemdirbystės laikais.
Devynioliktajame amžiuje tokie mokslininkai kaip Humboltas ir toliau romantizavo Amazonijos, kaip visiškai laukinės, žmogaus nepaliestos, įvaizdį (tie lydimine žemdirbyste užsiimantys indėnai praktiškai nedarė jokios žymesnės įtakos tokiam milžiniškam miškų plotui). Dvidešimtajame amžiuje mokslininkų išvados skelbė, kad Amazonės miškai – visiškai netinkama vieta žmonijos vystymuisi, aukštesnės kultūros atsiradimui, mat buvo manoma, kad tie vietiniai indėnai taip ir gyveno nepakeitę savo gyvensenos tūkstančius metų.
Be to, buvo nustatyta, kad drėgnųjų miškų dirvožemis yra labai nederlingas, mat milijonai metų drėgno klimato su gausiomis liūtimis lėmė tai, jog didžioji dauguma maisto medžiagų buvo išplauta į gilesnius sluoksnius. Tad žemdirbystė čia negalėjo aprūpinti maistu didesnio gyventojų skaičiaus.
Įdomu tai, jog nemažai tų darinių mokslininkų buvo aptikta naudojantis Google Earth (galite lengvai rasti ir jūs: tiesiog nukeliaukite į Bolivijos Beni regioną, ir ten neabejotinai aptiksite apvalius arba lygiagrečiai vienas kito einančius griovius, - red. past.). Visi tie grioviai, manoma, buvo naudojami laukams drėkinti sausojo sezono metu, ir jų tankumas rodo, kad gyventojų skaičius šiame regione buvo daug didesnis nei anksčiau manyta. Be to, Bolivija įdomi dar ir tuo, jog čia, apsuptas drėgnųjų miškų, plyti didžiulis savanos plotas, kuris galbūt taip pat įrodo praeityje čia buvus intensyviai žemdirbystei.
Dar vienas reikšmingas atradimas buvo padarytas taip pat labai neseniai. Tai juodžemio plotai, išsimėtę tarp tų beviltiškai nederlingų, išplautų tropinių miškų dirvų. Ypač jų daug susitelkę dviejuose ruožuose šalia Amazonės upės. Šiose vietovėse rasta nemažai keramikos dirbinių bei kitų žmogaus veiklos pėdsakų. Neįtikėtina tai, jog tie juodžemiai yra nepaprastai derlingi: kukurūzų derlius juose esti net tris-penkis kartus didesnis, nei auginant įprastame dirvožemyje, ir šie dirvožemiai laikomi vienais pačių derlingiausių planetoje.
Tačiau nuostabiausias dalykas yra nepaprastas šių dirvožemių stabilumas: praėjo keli šimtai metų nuo to laiko, kai žmonės paskutinį kartą juose ką nors augino, o jie tebeišlaikė savo struktūrą bei dirvožemio mikrobiotą, kuri, beje, taip pat unikali.
Galiausiai neseniai buvo aptikta gentis, kuri taip pat kuria kažką panašaus į minėtąjį juodžemį: jie visas savo atliekas tiesiog išmeta gale kaimo, ir taip sudaro sąlygas derlingam dirvožemiui formuotis. Visa tai leidžia manyti, kad žmonės, gyvenę prieš kelis šimtmečius, ne tik prisitaikė prie žiaurios gamtos, bet ir išmoko pakreipti ją savo naudai – sukūrė nepaprastai derlingą dirvožemį, kuris neabejotinai leido gyventi sėsliai ir gausiai žmonių bendruomenei.
Amazonės žiotyse iš upės sąnašų susiformavusi Maražo sala laikoma didžiausia pasaulyje vidaus vandenų sala. Kadangi keletą mėnesių per metus, drėgnojo sezono metu, didžioji dalis jos būna užlieta vandeniu, net ir miškams augti sąlygos joje nepalankios – daug kur plyti pelkės arba drėgnos savanos.
Vieta, regis, ypač nepalanki žmonėms gyventi. Tačiau prieš keletą metų čia buvo aptikta nenuginčijami žmonių gyvenimo ir klestėjimo įrodymai: gausybė nedidelių kūdrų ir taisyklingos kalvos, aiškiai išsiskiriančios visiškai lygiame kraštovaizdyje, o tose kalvelėse – daugybė keramikos liekanų.
Manoma, kad kalvelės buvo supiltos gyvenvietėms kurti, nes jos ir dabar lieka neapsemtos potvynio metu, o tarsi salos kyšo tarp neaprėpiamų vandens platybių. Nedideli ežeriukai, spėjama, buvo iškasti tam, kad būtų sulaikytos žuvys, vandeniui pamažu slūgstant sausojo sezono metu. Tokiu būdu gyventojai apsirūpindavo žuvimi – pagrindiniu baltymų šaltiniu – visiems metams. Nuostabu tai, jog keramikos dirbiniai rodo, jog čia gyvenančių žmonių kultūra bėgant šimtmečiams vystėsi: tai rodo, kad žmonės sėkmingai prisitaikė prie tokio, atrodytų neišgyvenamo klimato, ir net išmoko jį panaudoti savo naudai. Beje, 2006 metais būtent netoli Amazonės žiočių buvo aptikta monolitų grupė, labai primenanti garsųjį Stounhendžą.
Taigi, praėjus daugiau nei 450 metų po Francisco de Orellanos ekspedicijos, pagaliau buvo atkreiptas deramas dėmesys į jo užrašus, ir imama juos traktuoti kaip rimtą istorijos šaltinį. Kyla klausimas: kodėl vėlesni keliautojai, aplankę tas pačias vietas po šimtmečio, nerado nieko panašaus, ką matė de Orellana?
Manoma, kad dėl to kaltos europiečių atneštos ligos (ypač raupai), kurioms vietiniai buvo visiškai neatsparūs: paskaičiuota, kad dėl tų atneštinių ligų sukeltų epidemijų žuvo apie 90-95 procentai visos indėnų populiacijos Amazonijoje. Tad miškai ištuštėjo, ir, žinant kaip greitai tropikuose augalija užkariauja apleistus plotus (jei tik jie per daug nenualinti), nenuostabu, kad po šimtmečio tų pėdsakų jau nebebuvo aptikta.
Visa tai - svarbus įrodymas, kad žmogus gali eksploatuoti tropinius miškus, jų nenaikindamas, ir kad šie miškai – gana lanksti ekosistema, sugebanti prisitaikyti prie tam tikro eksploatavimo išlaikydama pusiausvyrą ir bioįvairovę. Labai svarbu pažymėti, kad šie atradimai, rodantys gan intensyvų šių miškų naudojimą iki europiečių invazijos, anaiptol neteisina to, kas šiuo metu vykdoma Amazonijoje.
Miškų kirtimas sojos plantacijoms, galvijų bandoms, naftos gavyba tėra trumparegiai veiksmai, neturintys nieko bendra su senovėje gyvenusių žmonių veikla. Dabartinis Amazonės baseino eksploatavimas yra gerokai per intensyvus, visiškai nedarnus ir veda prie miško nykimo. Ir būtent geresnis suvokimas, kaip tos senosios Amazonijos kultūros sugebėjo darniai naudoti miško išteklius, galėtų duoti neįkainojamu idėjų ir šiuolaikiniam žmogui bei galbūt sustabdytų šių miškų beatodairišką naikinimą.