Išskirtinis bruožas – raudoni antakiai
Maždaug vištos dydžio, apie 900–1400 g svorio paukštis. Patino skiriamasis požymis – juodas plunksnų apdaras, kraštinės uodegos plunksnos ilgesnės už vidurines, ryškiai raudoni antakiai, sudaryti iš pailgų odos karpelių.
Tetervino patelė mažiau puošni - rusvai pilka. Jaunikliai panašūs į patelę, bet blankesnių spalvų.
Tetervinai paplitę nuo Britų salų, Skandinavijos iki Tolimųjų Rytų, Šiaurėje arealas siekia Kolos pusiasalį, Poliarinį Uralą, pietuose – Mongoliją, Tian Šanį, Karpatų ir Alpių kalnus.
Lietuva yra vakarinio tetervinų paplitimo arealo pakraštyje. Tai yra miško pakraščių, atvirų pelkių kompleksų paukštis. Paprastai gausesnis aukštapelkėse, kraštovaizdyje, kuriame daug medynų ar krūmynų, pamiškės beržynuose, degimuose, retesnis krūmais apaugusiose pievose. Didesnę laiko dalį praleidžia ant žemės, nors žiemą maitinasi medžiuose. Žiemoja tetervinai pulkais, o pavasarį pasirinktose vietose vyksta tetervinų tuoktuvės, į kurias burbuliuojantys patinai pritraukia pateles.
Populiacijos būklė – prasta
Kalbant apie tetervinų populiaciją Lietuvoje, šiuo metu ji yra kone 10 kartų mažesnė nei buvo prieš 50 metų. Ornitologas Eugenijus Drobelis sako, kad tetervinų populiacijos būklė nuolat blogėja ir tai įrodo skaičiai.
„Vienu metu šių paukščių Lietuvoje buvo skaičiuojama net per 20 tūkst. patinų. O dabar kažkur apie 2 – 3 tūkst. Vis dėlto, skaičiai gali būti ne visai tikslūs, nes suskaičiuoti kiekvieną individą yra sudėtinga. Tačiau 1948 – 1955 metais atliktais skaičiavimais, tetervinų turėjo būti nuo 11 tūkst. iki 15 tūkst. Paskui, apie 1961 metus – apie 21 – 22 tūkst., o vėliau populiacija pradėjo staigiai mažėti. Apie 1971 metus – 13 tūkst., 1981 metais – apie 6 tūkst., 2007 metais apie 5 tūkst., o dabar apie 2 – 3 tūkst.“, – duomenis apie tetervinų populiaciją vardija mokslininkas.
Tačiau, anot ornitologo, tetervinų populiacijos būklės blogėjimas fiksuojamas didžiojoje dalyje jų paplitimo arealo.
„Tokia situacija yra ir kitose Europos valstybėse, kuriose tetervinai randa sau palankias sąlygas. Lenkijoje, Baltarusijoje, Latvijoje, Estijoje – visur pastebimas staigus tetervinų populiacijos sumažėjimas. Kadangi didžioji populiacijos dalis yra Rusijoje, ten kol kas populiacijos būklė stabili“, – teigia E. Drobelis.
Ornitologas tęsia, kad tetervinai aptinkami ir toliau į vakarus nuo Lietuvos, tačiau daugiausiai jie išlikę kalnuose (Karpatuose, Alpėse): „Tiesa, Lenkijoje dar galima aptikti tetervinų ir lygumose.
Bendrai paukščių populiacijai mažėjant, tai pirmiausiai pajuntama jų paplitimo teritorijos pakraščiuose, kaip kad yra Lietuvoje - vakariniame tetervinų paplitimo arealo pakraštyje. Tetervinas yra šiaurinių kraštų paukštis. Todėl kuo toliau į pietus, tuo tetervinų mažiau.“ Daugiausia jų gyvena Rytų ir Pietryčių Lietuvoje. Gausiausios vietinės populiacijos susiformavo Čepkelių, Žuvinto, Kamanų apylinkėse, Rūdninkų girioje. Didžiausia tetervino patinų koncentracija šiuo metu yra Vilniaus, Alytaus, Utenos ir Šiaulių apskrityse.
Populiacijos būklės blogėjimą lemia daug priežasčių
Tetervinų populiacijos būklė gali mažėti dėl įvairių priežasčių. Pirmiausia, anot E. Drobelio, individų skaičių gerokai sumažino sovietmečiu vykusi tetervinų medžioklė. 1989 metais, kai šių paukščių populiacija jau buvo smarkiai sumažėjusi, rūšis buvo išbraukta iš medžiojamų paukščių sąrašo.
Tačiau ir tuomet tetervinų populiacija nepagausėjo. Kaip pasakoja ornitologas E. Drobelis, yra visas tetervinams nepalankių gamtinių sąlygų komplektas, kuris ir trukdo šios rūšies populiacijai pagausėti. Pirmiausia, nyksta tetervinų buveinės.
„Pagal mūsų geografinę padėtį, tokiose šalyje kaip Lietuva, įprastos tetervino natūralios buveinės yra pelkės ir dideli, atviri viržynai. Jie formuodavosi sausuose miškuose, pušynuose po gaisrų, dideliėse kirtavietėse. Tokių didesnių atvirų viržynų Lietuvoje beveik nebėra, nes kirtavietės iškart apsodinamos mišku, o miškų gaisrai bemat užgesinami. Dar būdavo viržynų dideliuose sovietiniuose kariniuose poligonuose, nes daug šaudydavo, bombarduodavo, miškų būdavo atviri plotai, be medžių. Tai tokių vietų Lietuvoje taip pat sumažėję“, – aiškina pašnekovas.
Netekę atvirų viržynų, tetervinai galėtų prisiglausti pelkėse, tačiau ir jų Lietuvoje dėl melioracijos likę labai mažai, o tos, kurios išsaugotos, verčiamos rekreaciniais objektais, vis labiau atveriamos lankytojams, o tai laukinę fauną verčia iš jų trauktis. E. Drobelis akcentuoja, kad anksčiau Lietuvoje pelkės sudarė virš 10 proc. šalies teritorijos, o dabar pelkės neužima nė trijų procentų Lietuvos ploto.
„Tai tetervinai nelabai turi, kur gyventi, keliasi į kultūrinį kraštovaizdį, pievas, bet tokios teritorijos yra labai laikinos, nes jas apaugina mišku ar pasodina žemės ūkio kultūrų. Tai realiai tetervinas spraudžiasi į tas likusias Lietuvoje pelkes, bet ir jose populiarėja turizmas, pažintiniai takai ir pan., kur realiai yra paskutinė galima buveinė retiems paukščiams“, – pabrėžia mokslininkas.
Tetervinų populiacijai įtakos turi ir klimato kaita
Ornitologas E. Drobelis primena ir apie plėšrūnus, kurie taip pat yra grėsmė tetervinų populiacijai. Kadangi tetervinas peri ant žemės, jo lizdai yra lengvai pasiekiami šernams, lapėms, usūriniams šunims, kiaunėms, kai kuriems plėšriesiems paukščiams, krankliams ar net kėkštams, kurie radę tetervino lizdą, jį sunaikina.
„Taip pat, kadangi jie peri ant žemės, miškuose dažniausiai slepiasi po krūmais, šakų krūvose, augalijoje, tad miško ruošos darbų metu tos dėtys taip pat gali būti sunaikinamos. Ir technika gali sunaikinti, ir žmonės, kurie nubaido“, – dar vieną neigiamą veiksnį tetervinų populiacijai įvardija ornitologas.
E. Drobelis, kalbėdamas apie tetervinų populiaciją veikiančias neigiamas sąlygas, primena ir klimato kaitą. Ji, pasak ornitologo, naujausia bėda šiai paukščių rūšiai.
„Kadangi tetervinas yra šiaurinis paukštis, jam reikalingas sezoniškumas ir būdingos mūsų kraštui žiemos, vasaros. Dabartinis klimatas, kai nebeatskirsi, kada pavasaris, kada žiema jam netinka. Pavasarį, kai išsiperi jaunikliai, būna didžiuliai atšalimai, šaltos dienos, šaltos naktys, lietingi pavasariai, o tetervinų jaunikliai būna mažyčiai ir šaltas, lietingas oras lemia, kad jie neišgyvena. Patelė dar gali kažkiek po savimi šildyti, bet jiems reikia lesti, vaikščioti, bėgioti, šaltu oru nėra pakankamai vabzdžių, neturi kuo maitintis, jie išsenka ir žūsta. Kada būna gilios žiemos, pavasarį užklumpa staigus atšilimas, gražus oras, pereinantis į vasarą, tai viskas gerai“, – pabrėžia pašnekovas.
Jis tęsia, kad šaltos žiemos su stora sniego danga tetervinams reikalingos ir dėl galimybės įsirausti į sniegą bei pasislėpti nuo plėšrūnų: „Žiemą jis maitinasi kitokiu maistu, daugiausiai beržų pumpurais, uogomis, ką randa, tai jis, kai prilesa, krenta į sniegą kažkur pelkėse, įsirausia urvus ir gyvena, ten tūno. Jam šilčiau, jis išnaudoja mažiau energijos, jam reikia mažiau maitintis, pasislepia nuo plėšrūnų ir taip išgyvena. Jis mažiau juda, jam reikia mažiau maisto.“
Apsaugoti galima įvairiais būdais
Dėl daug populiaciją neigiamai veikiančių veiksnių, tetervinai įtraukti ir į naująjį saugomų rūšių sąrašą. 2018 metai Lietuvos ornitologų draugijos buvo paskelbti Tetervino metais. Kaip tikina E. Drobelis, yra įvairūs būdai, kaip būtų galima apsaugoti šią paukščių rūšį nuo visiško išnykimo.
„Visų pirma reikia stabdyti visur populiarėjantį pelkių lankymą, ypač paukščių veisimosi metu. Baigti pelkėse statyti rekreacinius įrenginius. Labai svarbu reguliuoti plėšrūnų skaičių, nes jų populiacija išaugusi (lapių, usūrinių šunų, kiaunių ir kt.) Šiluose formuoti medynus su beržų priemaiša, palikti neužželdintas aikšteles, retmes, mažinti trikdymą veisimosi metu. Yra nemažai pelkių, kurios buvo pradėtos sausinti, melioruoti, bet dabar jos apleistos, tai tas pažeistas žmogaus pelkes reikia atkurti. Jos atsikurtų atstačius pažeistą hidrologinį režimą ir taptų svarbiomis buveinėmis tetervino gyvavimui“, – vardija ornitologas.
Siekiant išgelbėti teterviną, Lietuvoje paruoštas šios paukščių rūšies apsaugos planas. Jį galite rasti ČIA.