Apie paukštį, kuris užkemša kaminus ir domina net Nobelio premijos laureatus

Iš devynių Lietuvoje gyvenančių ar bent retkarčiais sutinkamų varninių paukščių rūšių kuosa - viena mažiausių ir žvitriausių. Ji - ištikima žmogaus kaimynė, mūsų aplinkoje gyvenanti visada, net žiemodama ar jau išvedusi jauniklius, kai toks ryšys galėtų nutrūkti. Kuosa visada matoma ir stebima, todėl ją pažįstantiems nekyla abejonių: ji yra labai elegantiška ir inteligentiška.

Kuosos negyvena ten, kur nėra žmonių

Kuo ypatingas šis paukštis? Visų pirma, kuosa išsiskiria prieraišumu, net - priklausomybe nuo žmogaus ir jo aplinkos. Ją sutiksi miestelyje, mieste, gyvenvietėse, bet nerasi vienkiemyje; sakytum, čia jai per maža žmogaus artumo. Tiesa, jei sodyba sena, su gausybe medžių (dalis jų galėtų būti drevėti), dideliais ūkiniais pastatais, yra aktyvi ir gyva, kuosos čia dar gali perėti. Kitu metų laiku jos išskrenda į artimiausią miestelį, kur paukščiams gera greta verdančio žmonių gyvenimo. Atrodo, kad tokius žodžius lyg ir nedera taikyti paukščiams, tačiau kuosa mums yra ne mažiau artima už naminį žvirblį, kuris be žmogaus aplinkos negyvena.

Kokiais ryšiais esame surišti su kuosa, ką iš to gauna paukštis ir kuo praturtėjame mes? Ryšį tarp mūsų ir kuosų identifikuoti nesunku, nes kartu gyvename labai seniai. Kuosos, kilusios iš pietinių regionų ir ten gyvenančios uoluose, stačių upių šlaitų nišose kartu su uoliniais karveliais, į šiaurę plito kartu su miestais ir naujomis statybomis. Čia visada rasdavosi plyšys palėpėje, bokšte, pastogėje, kuris buvo saugus perėti ir auginti jauniklius. 

Maža to, žmogaus aplinkoje niekada netrūko maisto. Nors visi varniniai paukščiai yra visalesiai, taigi - neatsisakantys ir gyvūninio lesalo, tačiau kuosos yra bene "švelniausios", kartu su žmogaus maisto atliekomis pasitenkinančios sliekais ir kitais bestuburiais. Jas dažnai matysi vaikštinėjančias po pievą, dirvą, sekančias lauko darbus dirbančius žmones ir renkančias maisto trupinius. Atrodo, kad jos nekelia grėsmės ant žemės perintiems paukščiams, bent jau negali lygintis su kovais ar pilkosiomis varnomis. 

Sukdamos lizdus, užkemša net kaminus

Vargu ar pavyks kur nors ilgėliau stebėti vienišą kuosą - jos yra bendruomeniškos, labai vertinančios savų ir svetimų rūšių kaimynystę. Neretai kuosos apsigyvena sename gandralizdyje, jo plyšiuose greta žvirblių ir varnėnų. Dar dažniau jos peri kolonijomis - jeigu yra tokių vietų, kur greta gali įsukurti daugiau porų, labai įdomu stebėti šios bendruomenės gyvenimą. Štai ankti rytą, saulei tekant, poros tūpinėja prie savo namų, nurimusios šildosi, o po to leidžiasi į pievą ar daržą sliekauti.

Jeigu nusileido viena pora, iš paskos būtinai atskris ir kita, trečia. Lizdo sukimas būna labai pastebimas, nes paukščiai velka net labai didelius daiktus, polietileno maišus, šakas. Tokiom pastangom galima užpildyti bet kokią erdvę. Nuo seno kaime buvo baiminamasi, kad kuosos neužkimštų kamino - taip nutikdavo, kai jos rasdavo tinklu neuždengtą ir nerūkstantį kaminą. Per keletą dienų į jį paukščiai suneša tiek medžiagos, kad kamine susidaro iki 2 metrų "ilgio" kamštis. Jo viršuje įruošiamas gilus lizdo guolis ir dedami kiaušiniai. Kaimiečiai žino, kad tokį kaminą išvalyti kartais pavyksta tik ardant jo plytas, taigi - kuosų visai nelaukia.

Kuosos sudomino net Nobelio premijos laureatą

Kokia išradinga ir sumani gali būti kuosa, įsitikina tie, kam namuose teko auginti be globos likusį kuosiuką. Jis užauga labai meilus, noriai siekiantis bendravimo su žmonėmis. Kad kuosos yra išskirtiniai stebėjimo objektai, liudija tai, jog Nobelio premijos laureatas, austrų mokslininkas, etologijos (mokslo apie gyvūnų elgseną) vienas kūrėjų Konradas Lorencas daug metų augino šiuos paukščius, stebėjo jų ir žmogaus santykius.

Tiesa, mūsų aplinkoje tokie išauginti paukščiai paprastai gyvena neilgai - per didelis pasitikėjimas žmonėmis joms būna pražūtingas. Gal ir gerai, kad žmonių išauginti paukščiai greitai sulaukėja ir susiranda laukinius savo gentainius.

Kuosa visada pasitempusi, žvitri, vaikšto krypuodamas ir mato viską, kas dedasi aplink. Kitaip paukštis tiesiog negali elgtis. Prieš keletą metų stebėjau atvejį, kaip po vasaros lietaus balutėje išsimaudžiusi kuosa buvo užpulta ne tik kitų kuosų, bet ir varnų. Išsigelbėti jai pavyko tik smukus į dygliuotus erškėčio sąžalynus. Po valandėles, plunknoms išdžiūvus, ji kuo ramiausiai nėrė iš savo slėptuvės ir kartu su kitomis kuosomis sliekavo pievoje. Tiesa, išvaizda ne visada svarbu - kuosų tarpe nemažai (lyginant su kitais paukščiais) individų su margomis plunksnomis, ne retenybė ir albinosai ar rudi, gelsvi paukščiai.

Žmogui - tikrai ne priešas

Žiemai dalis kuosų iškeliauja žiemoti į Vidurio Europą, tačiau nemažai lieka ir Lietuvoje. Tokiu metu gyvenimas greta kovų ir varnų joms yra labai naudingas, nes maitintis į sąvartynus kuosos skrenda kartu su šiais paukščiais, nakvoja taip pat bendrose nakvynvietėse. 

Tikrąjį kuosos būdą pamatysime vasario mėnesį, kai žvarbų, bet saulėtą rytą išvysime ant šakų tupinčias kuosų poras - susiglaudę paukščiai atgręžia vieną sparną į saulę ir šildosi, o kartu nepamiršta kažką kuosiškai "pasakyti" kitam paukščiui, pakasyti pašiauštą jo sprandą. Paukščių tarpe tokio švelnumo nebūna per daug...

Žmonės dažnai pyksta ant varninių paukščių. Tačiau kuosa nelaikoma blogiu: jeigu tik "neužkemša" kamino, tegul gyvena greta. Juk taip miela matyti ją visada užimtą, elegantiškai žingsniuojančią kieme, dirbančią savo darbus.