Atsodins tikrai ne kalnapušes
Šioje spaudos konferencijoje dvi viešosios įstaigos - „Mes darom“ ir Žaliosios politikos institutas - pasirašė bendradarbiavimo sutartį ir paskelbė bendrą iniciatyvą „Išsaugokime Neringą“. Ketinama pasitelkus mokslininkus išanalizuoti, kaip geriausiai sutvarkyti šią teritoriją - kiek jos apželdinti, kokie medžiai ten turėtų augti.
„Projekto tikslas - parengti teisingą gaisravietės atkūrimo planą. Vienas iš esminių dalykų - visų pirma įvertinti esamą būklę, kiek giliai ir kaip plačiai gaisras pažeidė esamą dirvožemį ir kokias pasekmes tai sukelia“, - sakė jis.
Pasak prie projekto prisidedančio Miškų instituto direktoriaus Mariaus Aleinikovo, po ankstesnio Neringos gaisro mokslininkai nepakankamai ištyrė jo pasekmes ir liko neaišku, kaip, pavyzdžiui, gamta pati tvarkytųsi gaisravietėje nesikišant žmogui. Todėl esą turi būti svarstomas ir natūralaus degusių kalnapušių sunykimo variantas - bent nedidelėje teritorijoje moksliniais tikslais.
„Dėl atsodinimo, kaip žinote, Miškų įstatyme yra nuostata, kad ten, kur buvo miškas, turi būti miškas ir atsodinti gaisravietes reikia per trejus metus. Per tuos trejus metus ir bandysime viską atsodinti. Dėl medžių rūšių parinkimo, dėl visko - bus atliekama ekspertizė (...). Tikrai galiu garantuoti, kad kalninių pušų nebus“, - kalbėjo mokslininkas M.Aleinikovas.
Didelis gaisras Kuršių nerijoje kilo šių metų balandžio 25 dieną, bendras išdegusio miško plotas sudaro apie 130 hektarų. Didelis gaisras Kuršių nerijos pusiasalyje buvo kilęs ir 2006 metų gegužę. Tąkart išdegė 235 hektarai Smiltynės miško.